|
Kalėdos, arba Kas eis gelbėti?
Didysis dovanų metas. Rašydami gražiausius sveikinimų atvirukus, lankydami draugus apsikeičiame, dalijamės didžio įvykio savyje atspindžiu. Tai vadiname džiaugsmu. Sunku pasakyti, kas yra laimė ir džiaugsmas. Žmogaus džiaugsmas yra tokia jo nuotaika, kai jis tik vienas apie tai žino. Žmogaus laimei reikia daugiau nei šio pasaulio. Akis nepasisotina vien regėjimu ir ausis vien girdėjimu. Sielos troškimai daug platesni, kaip mūsų regimoji visata, Draugo vedamajame gyvenimo išmintimi neseniai dalijosi kun. dr. Viktoras Rimšelis, MIC. Jausmas ir mintis įkvepia ieškoti atsakymo, nuojauta veda į tikėjimo ir džiaugsmo gilumą.
Gruodžio 25-ąją prie Kalėdų eglutės vyksta dovanojimo stebuklas. Gruodžio 26-ąją pirkinių šventės kainomis manifestacija prie parduotuvių kasų. Bet visa tai toli nuo tikrųjų Kalėdų. Bažnyčia tai vadina šventosios komercijos mainais sacrosanctum commertio. Giliausia šv. Kalėdų prasmė dieviškumo ir žmogiškumo mainai, Amžinybės ir laiko, gyvenimo ir mirties mainai.
Įsivaizduokime tokią istoriją danguje prieš Betliejaus įvykį. Dievas sušaukė iškilmingą dangaus gyventojų susirinkimą ir sako: Nepaisant geriausių mūsų pastangų, parodytų kūrinijai, užkietėjusi žmonija mūsų nesuprato. Ji nesuvokė dovanotos dieviškos meilės ir priešgyniauja kiekvienu galimu momentu, dažnai su didžiausiu pykčiu. Kadangi jie nepriima malonių, kurias mes jiems nuolat siunčiame, turime savo veikimą aiškiau parodyti. Jei norime juos išgelbėti nuo jų pačių, kažkam iš mūsų reikės iš čia keliauti ten, tapti žmogumi ir asmeniškai parodyti, kokia turi būti mūsų kūrinija. Tad kas eis? Danguje visi nuščiuvo. Angelai stypčiojo nuo vienos kojos ant kitos, vienas į kitą nepakeldami akių. Visi jaučia pareigą, bet visai nenori prisiimti sunkios užduoties sutvarkyti šį reikalą su žmonija. Tuomet vėl suskamba Dievo balsas: Kas iš mūsų keliaus? Kas sutiktų pabandyti aiškiau atskleisti dangiškos malonės žinią žmonėms, kurie pagauti savimeilės pražūties? Kas iš jūsų priims kūną ir gims tarp jų? Vėl tyla po šio nepatogaus klausimo. Ir dar kartą Dievas paklausė: Kas eis? Niekas iš dangaus gyventojų net nesujudėjo. Nė menkiausio virpesio. Ketvirtą kartą Dievas tarė: Tuomet eisiu aš pats. Dangus vienu įkvėpimu apmirė. Tęsėsi ilga tyla, tylesnė už anksčiau buvusią, o dangaus būtybės suko galvas spręsdamos, kaipgi dabar pats Dievas eis. Jis taps kūnu ir vaikščios tarp tos žiaurios giminės? Įsivaizduokite tuos mirtinguosius, manančius, kad šis dieviškas pasiuntinys yra paprasčiausiai vienas iš jų giminės. Jie gali pakelti puikybės ir pavydo ginklus ir padaryti tai, ką žmonės daro vieni kitiems nuo Kaino ir Abelio laikų. Tai siaubingas, netoleruotinas sumanymas. Ne, dangaus gyventojai tikriausiai gerai nenugirdo, ką iš tikrųjų Dievas jiems pasakė...
Tikėjimo mokytojai sako, kad visas Jėzaus Nazariečio gyvenimas išgrįstas rūpesčiu. Ne dėl savęs. Juk Jis ir nužengė ne valdovo pasitenkinimui, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti iki kryžiaus mirties. Žmonės pasaulyje miršta kaip kankiniai. Kristus jau gimė kankiniu. Jį kančios geto pastogė pasitiko jau Betliejuje. Stangri sudžiūvusi žolė Kūdikiui dūrė beveik kaip erškėčių spygliai. Pirmasis ėdžių gulto medis tvarte kietas kaip ir paskutinysis kryžiaus medis. Jo gimimas ir mirtis vienas ištisinis veiksmas. Jo Kalėdų diena ir Jo Didysis penktadienis yra vienos ir tos pačios dienos vakaras ir rytas. Tai vientisa diena tik dėl to, kad Pateptojo Ganytojo meilė neatskiriama nuo kančios ir aukos.
Kalėdos Amžinybės ir laiko susijungimas materijoje, žmoguje, istorijoje, Dieve ir Žmoguje Kristuje jau nuo paties Motinos Marijos Prasidėjimo Slėpinio. Nuo šiol Dievas jau kiekvienos žmonių kartos brolis. Žmogus, nutraukęs nuodėmės grandinę, visiems amžiams jau Švč. Trejybės šeimos narys. Kalėdos nėra viena diena, tik gruodžio 25-oji. Bažnyčios liturgijoje šią gimimo dieną švenčiame dvylika dienų iki sausio 6-osios Jo dieviškojo Apsireiškimo (trijų išminčių aplankymo) ir krikšto Jordane atminimo. Tamsiausiame metų danguje šviesiausia dieviško nuolankumo žvaigždė. Evangelijoje pagal Joną randame: Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Tai Amžinybės sušvitimo išgyvenimas laike, prisilietimas prie jos Kristuje dar šiame pasaulyje. Argi gyvybės šviesmečiai ir šio didžio įvykio džiaugsmas gali tilpti vienoje dienoje? Kaip ir Velykos nėra viena diena... Liturginis kalendorius mus išveda į kitokį slinktį, užmarštį ir buities aptvarus pranokstantį užribį. Į neišmatuojamą ir neeksperimentuojamą pačią Amžinybę, kur nesuskaičiuojami šviesmečiai smiltelių kaip viena nesibaigianti pilnatvės diena...
Šiandien mums gimė Išganytojas, skelbia Kalėdų liturgija. Iš dangaus nužengė Amžinybė. Bet nesupakuokime atskirose dėžutėse Išganytojo Gimimo vakaro ir Prisikėlimo iš mirties ryto. Jei mums nors kiek svarbu, kad Kalėdų dovana neliktų tik blizganti daiktais perkrauta butaforija kalendorinėje tradicijos vitrinoje, be tuščio Prisikėlusiojo kapo ir mūsų atpirkimo Velykų Kristuje. Tuščios mūsų Kalėdos be Velykų! Tikriausiai tai skamba keistai ir nepatogiai. Chronologiškai toks pasakymas absurdiškas. Juk gyvenimo slinkties logikoje žmogus pirmiausia gimsta, paskui miršta. Taip, bet Dievo Sūnaus ir krikščionybės logika kitokia. Bažnyčia praeities ir ateities mūsų tikėjimo įvykių sudabartinimą, jų realų buvimą ir šiandien išgyvenimą liturgijoje vadina atminimu (anamnesis) ir nujautimu (prolepsis). Kristus atveria ir praeitį, ir ateitį, visa suvienydamas svarbiausiame savo mirties ir prisikėlimo įvykyje. Suprantama, Dievo sielvartą ir kančią sunku supakuoti blizgančioje žaismingoje dovanų dėžutėje. Bet Nazariečio gimimo vienintelė prasmė pasidalyti su pasauliu Švč. Trejybės džiaugsmo gyvenimu ir nesibaigiančia pilnatve, mirties perėjimu, žmogaus laimėjimu Amžinybei. Dievui susigrąžinti Žmogų vėl į Amžinybės rojų, iš kurio buvo išvarytas, prireikė net Sūnaus mirties ir rojaus nuodėmės laikiškos pergalės prisikėlime. Nuo rojaus medžio nuskinta puikybės nuodėmė dėl Kristaus tampa palaiminta, kaip giedame Velyknakčio šlovinime: Palaiminta kaltė, kuri susilaukė Atpirkėjo tokio didžio. Per Kalėdas šio kartaus vaisiaus medis pasipuošia Naujosios Sandoros ir atgauto Dievo artumo džiaugsmu. Velykinio atpirkimo dėka Kalėdų eglutė šiandien spindi pasaulio džiaugsmu. Tai mūsų tikėjimo švytintis atspindys žemėje gimė Naujasis Adomas Kristus, gailestingumo dangaus ir nuodėmės pasaulio suvienytojas.
Nuoširdžiai linkiu Žemėje Kristumi gimusią dievišką Amžinybę ir jos šviesą pamatyti ne vien išvaizdžioje prakartėlėje, žybsinčių eglių žalumos gyvastyje. Linkiu ją pajusti Dievo žodžio skonyje, priimti nuo Dangaus Karalystės stalo Eucharistijoje, sutikti kiekvieno žmogaus akyse ir širdyje, pačiame gyvenime. Nes Žodis tapo Kūnu ir iki amžių pabaigos gyvena tarp mūsų Šventojoje Dvasioje, savo Bažnyčios Kūne. Šventasis Raštas užantspauduoja Jėzaus gimimo tikrąją prasmę ir reikšmę kiekvienam iš mūsų. Tikėjimo istorija mus išlaisvina iš nudailinto, saldaus Kalėdų suvokimo ėdžių Kūdikėlyje ir Kalėdų Senelyje, iškeldama klausimą: Kas Jis toks, gimęs Betliejuje ir nuėjęs iki mirties Jeruzalėje?
Nerijus ŠMERAUSKAS
Čikaga, JAV
© 2005 "XXI amžius"
|