|
Ir benamiai ne visur vienodi
Visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje prigijo žodis bomžas. Tuo žodžiu apibūdinami valkatos, besiglaudžiantys apleistų namų griuvėsiuose, kanalizacijos kamerose, miškuose ir t.t. Bomžas, išvertus iš rusų kalbos, reiškia žmogų be nuolatinės gyvenamosios vietos (bez opredelionnogo mesta žitelstva). Šių žmonių gyvenimas Sovietų Sąjungoje, Rusijoje, o ypač sostinėje Maskvoje visada buvo labai nelengvas. Jie, rengiant pompastiškus renginius, be jokių ceremonijų būdavo ištremiami iš miesto į provincijos glūdumą, kuo toliau nuo Maskvos. Didžiulė bomžų deportacijos akcija buvo prieš 1980 metų Maskvos olimpiadą. (Tada buvo kartu išsiųsta ir didžioji dalis Maskvos disidentų.) Šiemet, minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ąsias metines, akcija buvo pakartota. Tačiau valkatos irgi nepėsti. Jei puikiai jautė, kas jų laukia, todėl sulindo į gilų pogrindį. Maskvos milicijos surengta benamių medžioklė prieš didžiosios pergalės 60-metį nedavė lauktų rezultatų. Milicijai pavyko sučiupti tiktai penkis tūkstančius benamių ir ištremti juos iš Maskvos. Tuo tarpu Rusijos sostinės valdžios duomenimis, Maskvoje yra mažiausiai 90 tūkstančių bomžų.
Aišku, ne vien Maskva gali pasigirti tokiais vargetų pulkais. Paryžiuje irgi priskaičiuojama apie 89 tūkst. benamių, kurie čia vadinami klošarais. Berlyne vadinamųjų obdachlossenų yra 35 tūkst., o Niujorke daugiau kaip 110 tūkst. Tačiau šių vargetų gyvenimas Maskvoje, Paryžiuje, Niujorke ir Berlyne labai skiriasi. Viena aišku, Vakarų bomžai net įsivaizduoti negali, kad vieną dieną policija juos gali sugaudyti ir išvežti į tolimus miškus ar dykynes. Pasak Rusijos laikraščio Delovoj vtornik apžvalgininko, dauguma rusų bomžą įsivaizduoja kaip apsileidusį purviną tipą, miegantį stotyse, besimaitinantį tuo, ką Dievas davė, ir galintį bet kam užvožti plyta per galvą dėl 50-ies rublių. Aišku, šių benamių gyvenimas tikrai nepavydėtinas ir neilgas. Arba jie sušąla tarpuvartėse, arba sugėrovai įsmeigia peilį, arba paaugliai savo malonumui suspardo mirtinai. Deja, taip pat smaginasi ir milicija. Rusijos bomžai neturi jokių teisių. Kaip teigė rusų sociologas F.Neverovas, rusų valkatos turi tiktai vieną pareigą: nesirodyti padorių žmonių ir milicijos akivaizdoje.
Tuo tarpu tokie pat benamiai Paryžiuje, Berlyne ir Niujorke gyvena nepalyginti geriau ir sočiau. Pradėkime nuo Berlyno. Pastarieji Vokietijos sostinės municipaliteto atlikti tyrimai rodo, kad Berlyne yra 35 tūkstančiai benamių. Kad jiems būtų kur pernakvoti, Berlyne įkurti didžiuliai nakvynės namai, kuriuose vienu metu gali prisiglausti daugiau kaip du tūkstančiai benamių. Pasak rusų laikraščio Delovoj vtornik žurnalistų, apsilankiusių šiuose Berlyno nakvynės namuose, jie tviska švara ir tvarka, o Rusijos sričių ligoninės atrodo kur kas prasčiau ir skurdžiau, ir gali tik susapnuoti tokią tvarką. Vokietijos benamių namuose įrengtos dušų kabinos, o už nakvynę jie nemoka nė cento. Taip pat iš jų nereikalaujama jokių dokumentų. Čia benamiai maitinami du kartus rytą ir vakare. Į pusryčių ir vakarienės meniu įtraukti mažiausiai trys patiekalai, o vienas jų būtinai mėsiškas. Be to, Berlyne dar veikia 20 panašių nakvynės namų. Juos išlaiko bažnytinės ir labdaros organizacijos. Reikia pažymėti, kad daugumą Berlyno benamių obdachlossenų sudaro tikri vokiečiai, o jų valkatavimas ir gyvenimo būdas turi daugiau ne tragišką, o filosofinį charakterį. Todėl jie iš principo nenori dirbti jokio darbo ir pragyvena elgetaudami arba retsykiais sutinka nuplauti parduotuvių ir kavinių vitrinas. Pasak vieno vokiečių žurnalisto, pagrindinę vokiečių valkatų dalį sudaro narkomanai su stažu ir tinginiai iš principo.
Vokietijos įstatymai nenumato jokių persekiojimų ar bausmių už valkatavimą. Atvirkščiai, įstatymas įpareigoja medicinos įstaigas teikti benamiams nemokamą medicininę pagalbą ir tam reikalui skiria nemažai pinigų. Vidutiniškai kiekvienam Berlyno benamiui per mėnesį skiriamas 171 euras. Tuos fondus tvarko Berlyno municipalitetas, ir kai kurie valdininkai neatspiria pagundai užsidirbti iš benamių pinigų. Neseniai Vokietijoje plačiai nuskambėjo teismo procesas prieš vieną Berlyno socialinį darbuotoją Giunterį Hofenštofą, kuris iš benamių fondo pasisavino 137 tūkst. eurų ir už tuos pinigus nusipirko naujausio modelio BMW automobilį. Teismo nuosprendis buvo gana griežtas dveji metai kalėjimo ir grąžinti pagrobtus pinigus.
Kitokia benamių situacija Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Šios šalies įstatymai gana griežti. Paryžiaus klošarų skaičius per pastaruosius penkerius metus išaugo nuo 68 iki 89 tūkstančių. Septyni Paryžiaus nakvynės namai niekaip negali sutalpinti visų norinčiųjų. Todėl Paryžiaus klošarai tradiciškai įsikuria po tiltais arba miesto parkuose. Prancūzijos labdaros fondai, palyginti su Vokietija, gana neturtingi ir tik retai įstengia pamaitinti nakvynės namų klientus. Paryžiaus benamiai beveik visi užkietėję narkomanai ir į sostinę suplaukia iš kitų Prancūzijos miestų. Pagrindinis klošarų pajamų šaltinis, pasak Paryžiaus policijos pareigūnų, yra butų ir parduotuvių plėšimas. Bet jokie Prancūzijos įstatymai nebaudžia už valkatavimą. Kažkada Prancūzijos prezidentas generolas Š.de Golis paskelbė įstatymą, jog kiekvienas benamis turi teisę apsigyventi bet kokiame tuščiame valstybei priklausančiame name. Klošarai puikiai naudojasi šiuo įstatymu ir dažniai sukelia valdžiai daug rūpesčių, kai jų apgyvendintą pastatą ji nusprendžia nugriauti ar perstatyti.
Krizė dėl nakvynės namų trūkumo privertė Paryžiaus valdžią įsteigti vadinamuosius socialinius centrus. Juose klošarai gali nusiprausti ir nusiskusti, išgerti puodelį kavos. Galima priminti, kad Paryžiaus valdžia rusų klošarams, kurių irgi atsirado nemažai, netgi paskyrė atskirus negyvenamus namus. Esą taip išsaugojamos rusų emigracijos tradicijos
Tačiau blogiausioje padėtyje yra Rusijos benamiai, kurie tegali tik svajoti apie Berlyno, Paryžiaus, jau nekalbant apie Niujorko, bomžų gyvenimą. Ypač Niujorko benamiai verčiasi puikiai, dažniausiai rinkdami alaus skardines ir plastmasinius butelius. Jeigu netingi, tai už tą tarą gauna 500-600 dolerių per mėnesį. Be to, Niujorke yra municipalitetui priklausantys 24 nakvynės namai ir dar 40 daugiausia įvairioms bažnyčioms priklausančių nakvynės namų. Tačiau juose benamiai, kurių Niujorke tėra tik 37 tūkstančiai, nemėgsta lankytis, nepaisant to, kad jie ten nuprausiami, sočiai pamaitinami, netgi aprengiami naujais drabužiais. Jie mieliau apsigyvena apleistuose namuose, sandėliuose, kurių Niujorke netrūksta. Apie Niujorko benamių būklę galima spęsti vien iš to fakto, jog daugelis jų, atėjus žiemai, išvyksta į šiltas JAV valstijas, pirmiausia į Kaliforniją ir Floridą. Kaip teigia rusų sociologas F.Neverovas, ne tik Rusijos bomžai, bet ir daugelis normalių Rusijos piliečių su malonumu sutiktų kokius penkerius metus pabūti Niujorko bomžu ir bent jau sočiai pavalgyti.
Petras KATINAS
© 2005 "XXI amžius"
|