|
Tikras mokytojas moko visą gyvenimą
Nijolė Ona Marija
ŠIMONYTĖ-DOMARKIENĖ
Pradedame publikuoti Nijolės Onos Marijos Šimonytės-Domarkienės
apybraižų ciklą, skirtą Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos
mokytojams Vincui Budrevičiui, Pranui Sližiui, Lazeriui Mejerovičiui
ir Petrui Steponavičiui atminti. Šį kartą publikacija apie Vincą
Budrevičių, kuriam šiemet būtų sukakę 125 metai. Apie kitus mokytojus
publikuosime jau 2006 metais.
Mokytojas Vincas Budrevičius
Spalio 15 dieną Vilniuje įvyko iškilaus mokytojo Vinco Budrevičiaus gimimo 125-ųjų metinių minėjimas. Minėjimo organizatorė ir pagrindinio pranešimo autorė V.Budrevičiaus dukraitė muzikologė Jūratė Burokaitė.
V.Budrevičius Lenkijos okupuoto Vilniaus aktyvus lietuvių visuomenininkas, lietuvių laikraščio Vilniaus rytojus redaktorius (1927-1937), įvairių lietuvių mokyklų matematikos mokytojas. Nuo 1944 metų V.Budrevičius dirbo Vilniaus II mergaičių gimnazijoje, vėliau pavadintoje Salomėjos Nėries vidurine mokykla.
Mokytojas V.Budrevičius 1945-1948 metais mus mokė žemesnėse klasėse, būdamas jau didelės patirties pedagogas. Žodį sėskis mokytojas tardavo truputį tarmiškai seskis, bet jo tariama s vos pastebimai švilpdavo, tad pasigirsdavo šeškis. Pastabūs mokiniai, linkę net ir geriausiems mokytojams suteikti antrą vardą, jį nepiktai praminė Šeškiu. Mes, mergaitės, visos mokytoją V.Budrevičių gerbėme ir mylėjome, tad vadinome jį švelniai Šeškutis.
Vyko pamoka mūsų, septintojoje b, klasėje. Atsakinėju kartą matematiką prieš trimestro pabaigą, norėdama pasigerinti pažymį. Man sekasi. Staiga triokšteli kėdė, ir mokytojas V.Budrevičius su visa kėde krenta ant grindų. Mes išsigąstame, bet klasėje niekas nesijuokia mirtina tyla. Dabar kokia nors jauna mokytoja būtų paklaususi: Gal jūs tyčia man tą kėdę sugadinote? O mokytojas V.Budrevičius, pamažu keldamasis, nes, aišku, susitrenkė, sako: Aš žinau, jūs geros mergaitės, jūs negalėjote man tyčia to padaryti.
1946 metais Lietuvoje dar buvo daug vokiečių belaisvių; jie remontavo mūsų mokyklą dažė lauko sienas. Mergaitės pradėjo pro langus mėtyti sumuštinius. Alkani vokiečiai gaudė juos ir šypsodamiesi dėkojo. Bet ši labdaros akcija tęsėsi neilgai. Direkcijai paliepus, į klasę ateinantys mokytojai pradėjo tą labdarą drausti. Pažodžiui atsimenu mokytojo V.Budrevičiaus draudimą: Mergaitės, tai, ką aš dabar jums pasakysiu, sugalvojau ne aš. Jūs nebemėtykit pro langą belaisviams sumuštinių
Bet, kartoju, ne aš tai liepiu, o mokyklos vadovybė. Kur čia nesuprasi, nors nedidelės buvome.
Mokytojas V.Budrevičius niekada nesakydavo, kada bus rašomasis darbas, taip paskatindamas mus būti visada pasirengusias. Praveria duris mokytojas su glėbiu sąsiuvinių (jie dailiai surišti šilkine virvute), ir klasė puola į vietas: Rašomasis, rašomasis! Gal spėsim dar žvilgtelėti į vadovėlį
Su vienu rašomuoju susijusi mano didelė gėda ir didelis mokytojo pedagoginis taktas.
Matematiką aš mokiausi neblogai. Per vieną rašomąjį darbą anksčiau baigiau spręsti uždavinį, ir priešais sėdinti draugė, kuri irgi neblogai matematiką mokėsi, manęs paprašė sąsiuvinio pasitikrinti. Daviau. Jau renka sąsiuvinius, o ji mano sąsiuvinio vis neatiduoda esą kažkur nusimetė. Tai atiduok savo, sakau jai piktai (tada dėl to man nebuvo gėda, nors gėdytis reikėjo). Ji man savo sąsiuvinį atiduoda, aš pervelku jį kitos disciplinos sąsiuvinio laikraštiniu apvalkalu ir skubiai paduodu mokytojui. Tiesa, prieš tai dar, nors ir kitu rašalu, karštligiškai ištaisau draugės gramatines klaidas. Draugė pagaliau mano sąsiuvinį suranda, bet atsikeisti jau nebeįmanoma, todėl ji tik užrašo ant mano sąsiuvinio savo pavardę ir paskutinioji padeda jau išeinančiam mokytojui į glėbį.
Kitą pamoką mokytojas rašomuosius darbus atneša; juos analizuodamas, pirmiausia praneša, kad penketų (dabar dešimtukų) iš viso nėra, o ir ketvertas tik vienas (rašomasis buvo sunkus). Tą ketvertą gavo Nijolė Šimonytė, sako mokytojas. Aš, kaip pridera, atsistoju, tačiau ne tik kad jokio džiaugsmo nejaučiu, bet esu kaip nesava: juk tas ketvertas ne mano!
Gerai išsprendei, Šimonyte, tik lietuvių kalba tau, matyt, nesiseka; nors tiek gerai, kad paprašei draugę klaidas ištaisyti
Klasėje girdisi nedrąsūs nusistebėjimai: Tai kad ji gerai lietuvių kalbą mokosi
Aš raustu ir bąlu, jaučiu begalinę gėdą. Ir tėvelis visada aiškindavo, kad lietuvių kalbą mokytis patenkinamai gėda. Kartą, radęs pažymių knygelėje atsitiktinį lietuvių kalbos trejetą, tepasakė: Lietuvių kalbos trys? ir atsitiktinumai baigėsi.
Ak, galvoju, jau geriau būčiau matematikos tik patenkinamą pažymį gavusi, negu lietuvių kalbos nemokša tokio mokytojo akyse pavirtusi: juk mokytojas V.Budrevičius senas Vilniaus lietuvis, Lenkijos okupacijos metais visai būdais kovojęs su lietuvių nutautėjimu, net per laikraštį gėdinęs tuos, kurie vengė viešai lietuviškai kalbėti
Bet paskui pradėjau galvoti: ant mūsų abiejų sąsiuvinių pavardės buvo užrašytos svetima rašysena. Po laikraštiniais apvalkalais tikrosios mūsų pavardės. Žurnale ties mano pavarde vieni penketai iš lietuvių kalbos
Suprato! Bet mes buvom neišdykusios mergaitės, ir supratingasis mokytojas nepanoro mūsų prieš visą klasę žeminti. Jis matė toliau už pažymį!
Geri buvo senųjų Lietuvos inteligentų veidai! Atsimenu, paklausė kartą mokytojas V.Budrevičius Sužiedelytės, kodėl nebuvo pamokoje. Mamytė mirė, pasakė ji. Nebeatsimenu, ką sakė mokytojas, tik lingavo galvą, susikaupęs ir liūdnas. Jis, pasiekęs gyvenimo brandą, geriau už pačią mokinę suprato ne tik kas įvyko, bet ir kas našlaitės laukia ateityje.
Dar vienas didelio jautrumo ir humaniškumo pavyzdys. Mano rankos pokario metais nušalo, buvo raudonos kaip nuplikytos. Mokytojas kartą sako: Šimonyte, eik, apsivilk paltą, sunku žiūrėti į tavo rankas.
Mokytojas V.Budrevičius, kiek atsimenu, buvo vienintelis iš mokytojų, kuriam susirgus mūsų klasė rinko pinigus ir siuntė delegaciją jo lankyti. Nunešė gėlių ir vynuogių. Vynuogių dauguma mergaičių dar nebuvo valgiusios, ir nuo to apsilankymas mūsų vaikiškose akyse truputį spindėjo. Nebijokit, dar nemirsiu, pasakęs Šeškutis.
Jau buvom konservatorijos studentės, kai mums su Laima Noreikaite kažkas pavėluotai pranešė, kad mirė mokytojas V.Budrevičius. Metėm kioskininkei kapeikas, griebėm gėles ir tekinos pasileidom į čia pat esančią Lukiškių (tada Lenino) aikštę, į mokytojo butą. O ten jau tylu: prieš 15 minučių esą išlydėjo
mes į autobusą vytis! Pavijom.
Krištolinės dvasios žmogus buvo mokytojas Vincas Budrevičius, pasakė prie kapo mokytoja Mackevičienė.
Taip, mes tą supratome nuo ankstyvos vaikystės. Dar geriau suprantame dabar.
© 2005 "XXI amžius"
|