| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Mokslininkė kasdienybėje ieško gėrio kibirkščių
Vasarą istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė minėjo 60-mečio jubiliejų. Ši sukaktis buvo gražiai paminėta Kupiškyje: aukotos padėkos šv. Mišios, mokslininkės garbei surengta konferencija miestelio bibliotekoje. Iš tiesų sunku pristatyti tokių plačių interesų žmogų, nelengva suminėti visus darbus. Tai ir konferencijos, ir knygų rašymai, ir Lietuvos inteligentų elito pristatymas, ir Bažnyčios gyvenimo puslapių sklaida. Bet svarbiausia, kad visos kūrybinės ir mokslinės pastangos skiriamos gėriui ieškoti, jį skleisti bei brandinti. Toji krikščioniška nuostata nušviečia visas pastangas ir vargus. O pasidalijimas kuria bendrystę, uždega, įkvepia. Taip susivieniję, gėrio paieškos vedini, pasitarnausime nuoširdžios bendruomenės kūrimui, asmenybės auginimui, paklydusiojo pakėlimui. Su dr. A. Vasiliauskiene kalbasi Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikas Justas Jasėnas. Namų šiluma tik vaizduotėje Gimėte Galvydžių kaime (Anykščių r.), augote Skapiškyje (Kupiškio r.). Prisiminkite tėvų namus, vaikystės akimirkas. Gimtųjų namų Galvydžių kaime neprisimenu. 1944 m. gruodžio 22 d. buvo suimtas tėtis su broliu Petru, o dar po poros dienų ir dėdė Antanėlis. Visi trys broliai priklausė kuriamam partizanų būriui Nepriklausoma Lietuva, tad buvo nuteisti 15 metų lagerio ir penkeriems metams be teisių sugrįžti (dėdei Petrui šis nuosprendis nebegaliojo jis buvo nukankintas Vilniaus KGB rūsiuose). Aš gimiau 1945 m. liepos 23 d. ir savo tėvelį pirmąsyk pamačiau tik 1955-ųjų pavasarį, kada jis buvo iškviestas į Vilnių papildomam tardymui... 1948 metų pavasarį, kai į Sibirą vežė senelius ir tetas, mamytė su manimi suspėjo pabėgti į Skapiškį ir, mane palikusi savo tetos Viktorijos Žiogūnaitės, šeimininkavusios klebonijoje, ir klebono priežiūrai, keletą metų slapstėsi Panevėžyje. Tad važiuoti į Galvydžius būtų buvę rizikinga. Vėliau, jau man paūgėjus, mamytė daug pasakojo, koks šaltas vanduo Šventosios ir Jaros santakoje, kur buvo senelių sodyba, ir kaip jis atgaivindavo po dienos darbų dideliame beveik 50 ha ūkyje. Kokia gausybė ten plaukiojo žuvų, veisėsi ir vėžiai, o senelis parnešdavo net ir ungurių. Pasakojo apie miške augančią daugybę grybų bei uogų. Gimtąjį namą ir kitus ūkinius pastatus buvau susikūrusi savo vaizduotėje. Kai tėtis grįžo iš Sibiro, kolūkio valdžia neleido mums apsigyventi gimtajame Galvydžių kaime, tik davė nusigriauti gyvenamąjį namą ir išsivežti, kur nori, mat kitų pastatų jau nebuvo. Kad ir kaip tėtis kalbino nuvažiuoti į Galvydžius bijojau. Nežinau nė pati kodėl, bet instinktyviai bijojau. Tėtis prievartos nevartojo, dabar labai gailiuosi, kad taip ir nenuvykau ten. Tad savo gimtojo namo nepamačiau. Yra nuotraukos, kur prie didžiulio namo išdaužytais langais ilgesingai stovi mamytė. Tėtis ardė pats ir samdė talkininkus, tikėjosi, kad šalia tetos Viktorijos sukrypusios lūšnelės Skapiškyje galės pastatyti namą. Deja, kai namas buvo išardytas, naktį kažkas išsivežė visus rąstus... Tik atėjus nepriklausomybei mamytė (tėtis žuvo 1982-aisiais) man ir posibirinukams, broliui Eugenijui, sesutėms Onutei ir Sigutei, parodė tą vietą, kur buvo Pajedų sodyba. Tai liūdna ir graudi tragedija, kurią patyrė daugelis šeimų Lietuvoje. Kanauninkas išmokė ryžtingai siekti Jus globojo kanauninkas Nikodemas Kasperiūnas. Prisiminkite šį žmogų. Kaip sakiau, augau klebonijoje. Kunigai, atvykdami pas kanauninką N.Kasperiūną, žinojo, kad čia auga našlaitė: tėtis Sibire, mamytė kažkur slapstosi. Tad visi stengėsi palepinti saldumynais, panešioti ant rankų. Taip ir augau kunigų popinama. O iš visų pats brangiausias buvo kanauninkas. Jis tapo seneliu, tėvu, draugu, bičiuliu aš jį taip mylėjau, kad neįsivaizdavau galinti jo neklausyti, įžeisti. Kai dabar pagalvoju, jis buvo ir rimtas psichologas. Noriu papasakoti, kaip jis mane išmokė nebijoti aukščio. Didžiulės valgomojo spintos apatinėje lentynoje visada būdavo padėta lėkštutė su saldainiais. Aš žinojau, kad, norėdama jų pasiimti, turiu atsiklausti kanauninko. Atėjusi į jo kambarį prašydavau: Kanauninke, noriu saldainių. Ar galiu paimti? Jis visada paklausdavo: Kelis imsi? Aš pasakydavau skaičių ir niekada neateidavo į galvą mintis paimti daugiau negu pasakiau... Tačiau po kurio laiko lėkštutė su saldainiais dingo. Nuėjau liūdna pasiskųsti. Jis atidarė spintą, nuvedė mane nuo jos tolyn ir aš pamačiau, kad lėkštutė jau yra aukštesnėje lentynoje. Kaip man pasiekti? Kanauninkas, pasiūlęs prisitraukti kėdę ir ant jos užsilipti, nuėjo skaityti maldų. Ant kėdės lipti bijau, saldainių labai noriu, o kanauninkas, kol nebaigs skaityti, nepaduos. Laukiau ilgai, kaišiojau galvą į kanauninko kambarį, bet jis skaitė ir visai nekreipė į mane dėmesio. O noras saldainių buvo toks didelis, kad aš nutariau rizikuoti: prisitraukiau kėdę, užsimerkiau ir užlipau. O kai atsimerkiau pasirodo, ne taip jau ir baisu. Su saldainiu nubėgau pas kanauninką jis iš karto pastebėjo, paglostė mane, pabučiavo ir pasakė: Aš žinojau, kad tu gali būti drąsi. Tai buvo man didžiausias pagyrimas. Saldainių lėkštutė pamažu vis keliavo aukštyn, o aš išmokau laipioti... Tokių pavyzdžių būtų galima pateikti ištisą gausybę: jie mokė pareigingumo, darbštumo, kruopštumo. Istorijos fakultete nepažeminti apsisprendimai Istorijos studijas Vilniaus universitete baigėte su pagyrimu. O 1990 metais apgynėte disertaciją Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai senąja baltarusių kalba (paleografija, chronologija, diplomatika). Kuo patraukė istorijos studijos? Reikia pasakyti, kad istorijos mokslai buvo visai atsitiktiniai. Jau besimokydama tuometiniame J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume buvau susižavėjusi daile, labai troškau ją studijuoti, tačiau žinojau, kad įstoti į Dailės akademiją jokiu būdu negalėsiu tam būtinas specialus pasiruošimas, reikalaujantis ir papildomų lėšų. Kažkur perskaičiau, kad Vilniaus universiteto Istorijos fakultete rengiamasi įsteigti Menotyros katedrą, vadinasi, bus galima studijuoti ir dailės mokslus. Maniau, jeigu labai gerai mokysiuos (tuomete vertinimo sistema penketukais), tai galėsiu pereiti ir į kitą specialybę. Su tokia viltimi įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto neakivaizdinį skyrių ir labai sąžiningai studijavau. Deja, besimokydama trečiame kurse, sužinojau, kad taip svajotos specialybės nebebus Istorijos fakultete ji bus Dailės institute, į kurį patekti, aišku, neturėjau jokių šansų. Pirmųjų kursų penketai neleido mažiau dirbti mokiausi ir toliau stropiai ir, reikia pasakyti, tapau pirmąja moterimi neakivaizdininke, baigusia istorijos studijas diplomu su pagyrimu (t.y. raudonu diplomu). Kaip gerai baigusiai, pasiūlė pasilikti universitete, deja, TSKP istorijos katedroje, žadėdami pagalbą ir greitą disertacijos gynimą. Šios katedros griežtai atsisakiau, vedėjui sąžiningai pasakiau, kad mano tėtis kalėjo Sibire ir aš nesiruošiu tapti komunistų partijos nare. Galima tik pasidžiaugti, kad vedėjas, sužinojęs mano nuomonę, nėra man kenkęs ar platinęs mano pažiūras. Mane priėmė to paties, kurį aš baigiau, fakulteto dekanas doc. dr. Vytautas Lesčius. Jis irgi slėpė nuo pašalinių mano biografijos detales. Istorijos fakultete įdarbinta vyr. laborante, steigiau istorijos kabinetą. Mano darbštumą pastebėjęs prof. Stanislovas Lazutka, pasiūlė dirbti jo iniciatyva įkurtoje Lietuvos Statutų grupėje. Taip ir atkeliavau prie Antrojo Lietuvos Statuto... Tyrinėjimai augina bendrystę Gražūs jūsų ryšiai su Ukraina. Ten ne sykį lankėtės, dirbote mokslinį darbą bibliotekose ir archyvuose, dalyvavote mokslinėse konferencijose, paskelbėte mokslinių publikacijų. 1990 metais dalyvavote pirmajame tarptautiniame ukrainistų asociacijų kongrese Kijeve (MAU). Jūsų veiklos pripažinimas, o ir pagarba Lietuvai turbūt sužydėjo tuomet, kai 2004-aisiais disertacijos pagrindu į ukrainiečių kalbą Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas išvertė ir išleido monografiją pirmąją knygą Antrajam Lietuvos Statutui ir taip pat pirmąją humanitarinio profilio mokslinę lietuvės autorės knygą ukrainiečių kalba. 1529 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo priimtas Pirmasis Lietuvos Statutas (PLS), 1566-aisiais Antrasis Lietuvos Statutas (ALS). Lietuvos Statutas pagrindinis LDK įstatymas, dabartiniu terminu Konstitucija. Nei PLS, nei ALS nebuvo išspausdinti ir plito nuorašais trimis kalbomis: kirilica, senąja lenkų bei lotynų. 1588 metais priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas iš karto buvo išspausdintas. Tad ALS Lietuvos žemėse galiojo tik 22 metus, tačiau Ukrainos teritorijoje jis veikė beveik tris šimtmečius. Mat 1569 metais po Liublino unijos, prie Lenkijos karūnos prijungtos Ukrainos žemės išsireikalavo, kad jose galiotų ALS. Aišku, atsižvelgiant į susidariusią padėtį, buvo panaikintas vienas skyrius, keletas straipsnių kituose skyriuose. Tad ALS Ukrainos istorijai yra svarbus ir tą svarbą liudija faktas, kad disertacija išversta į ukrainiečių kalbą ir išleista atskira monografija. Noriu pasidžiaugti, kad disertacijos oponentė žinoma ne tik Ukrainos, bet ir Europos mokslininkams istorikė profesorė Natalija Jakovenko. Ji tapo ir moksline vadove, ir bičiule, ir viena iš knygos recenzenčių. Moksliniu monografijos redaktoriumi tapo prof. Mikola Krikun. Prie monografijos išleidimo daug prisidėjo dr. Vira Frys bei visas prof. Leonido Zaškilniako vadovaujamos Istorijos katedros kolektyvas. Turiu padėkoti ir tėvams bazilijonams, ypač tuometiniam protoigumenui Josif Budaj, OSBM, suradusiam lėšų monografijai išspausdinti. Netradicinės pamokos augino mokinių savimonę Nuo 1964 metų pradėjote dirbti pedagoginį darbą. Teko darbuotis įvairiose mokyklose, talkinti besikuriančiai Jėzuitų gimnazijai Vilniuje, dėstyti istoriją. Ne vienas žmogus pasakojo apie jūsų paskaitas, kurios buvo turtingos ne sausų faktų išdėstymu, bet pripildytos ekskursijomis, diskusijomis, pažintiniu krašto tyrinėjimu. Kaip pavykdavo sukurti tokį nuoširdumą su moksleiviais? Labai myliu jaunimą, juo tikiu ir didžiuojuosi, džiaugiuosi jo pasiekimais, kiek pajėgiu skatinu. Mano santykiai su mokiniais prieš kelis dešimtmečius gal ir keistokai atrodė, tačiau dabar tai jau plačiai diegiama praktikoje. Vaikai žinojo viena: gaus tokį pažymį, kokio verti. O pažymio vertę mokiau suvokti visą klasę, komentuodama ir aiškindama mokinių atsakymus. Gana greitai mokiniai puikiai žinojo, ko kiekvienas vertas: penketukininkas gali gauti dvejetą, o labai silpnas mokinys penketą, direktoriaus ar jo pavaduotojo sūnus ar dukra, neišmokę pamokos, gaus dvejetą, o mokantis valytojos vaikas penketą. Vaikai patikėdavo įvairias paslaptis, kai kurių, žinau, nepasakydavo net tėvams, ir mes spręsdavome, kaip rasti išeitį iš padėties. Jau dirbdama Vilniaus rajono Pagirių vidurinėje mokykloje subūriau istorikų būrelį, kurį vežiojausi po Lietuvoje vykstančias konferencijas. Po kelių tokių išvykų, pažinčių su kunigais bei vyskupais, mokslininkais, meno bei kultūros veikėjais, man pasiūlius, jie pradėjo perteikti išgirstą medžiagą mokyklos kolektyvui: patys organizuoti minikonferencijas pasisekimas buvo stulbinantis. Vėliau mokiniai buvo mokomi vesti pamokas. Aišku, daug laiko sugaišdavome konsultacijoms, pasiruošimams, įvairiems planams, tačiau tas laikas atsipirko su kaupu mokiniai tapo mokytojais, ir ne bet kokiais išradingesniais negu Istorijos fakulteto studentai, mokykloje atliekantys pedagoginę praktiką, kuriai aš daugelį metų vadovavau. Didžiavausi ir dabar džiaugiuosi savo mokiniais, siekiančiais ar jau pasiekusiais mokslo aukštumų, mergaitėmis, įstojusiomis į vienuolyną. Manau, čia ir mano širdies pridėta... Pasidalijimas išgyvenimais gaivina širdį Dar sykį norėtųsi sugrįžti prie ryšių su Ukraina. Esate viena Lietuvių ukrainiečių istorikų asociacijos kūrėjų. 2001 metais ši asociacija organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją Bazilijonai Lietuvoje ir Ukrainoje, skirtą Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios grąžinimo dešimtmečiui. Vatikano mokslininkai teigia, kad šis renginys buvo pirmasis pasaulyje, dedikuotas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui. Kas jums talkina? Kalbant apie ukrainiečius Lietuvoje, pirmiausia būtina pasakyti, kad daug bendrauju su Natalija Šertvytiene. Ji Vilniaus ukrainiečių bendruomenės pirmininkė, besirūpinanti visais ukrainiečių reikalais. Ne viename interviu, ne viename straipsnyje rašiau apie jos pagalbą kuriant Lietuvių ukrainiečių istorikų asociaciją, apie jos talką verčiant iš ukrainiečių į lietuvių kalbą (ir atvirkščiai) mokslininkų straipsnius, vertėjaujant konferencijose, į ukrainiečių kalbą verčiant beveik visus mano straipsnius. Organizuojant konferencijas daug tenka keliauti su tėvu Pavlo Jachimec, OSBM, ne tik į Šiaulius, bet ir į Ukrainą. Stebiuosi jo dvasingumu, dėmesingumu, noru visiems padėti. Važinėdama po Ukrainos bazilijonų vienuolynus sužinojau, kad jis daugybę Švč. M. Marijos skulptūrų pirmaisiais Nepriklausomybės metais (kol dar nereikėjo vizų) iš Lietuvos nuvežė į savo tėvynę. Jos puošia vienuolynus, koplyčias, stebuklingus šaltinėlius, privačius butus. Sovietmečiu dvasininkas iš Lietuvos į Ukrainą nelegaliai perveždavo išspausdintus maldynus, giesmynus, kitą dvasinę literatūrą. Vilniuje tėvas Pavlo sugebėjo suburti ne tik ukrainiečius, bet ir lietuvių būrelį, kurie mielai bendrauja vienuolyne prie arbatos puodelio: pasakojami įspūdžiai, diskutuojama, giedama, mokomasi ir ukrainietiškų, ir lietuviškų maldų, giesmių. Po tokių pasisėdėjimų visi į namus skirstosi šypsodamiesi, palydėti šv. Juozapato ir tėvo Pavlo palaiminimo. Pastaruoju metu nuvykusi į Ukrainą vis dažniau apsistoju Metropolito Juozapo Veljamino Rutskio filosofijos-teologijos studijų bazilijonų institute, kur mane nuoširdžiai globoja ne tik instituto vadovai, bet ir vienuoliai studentai. Ten klausydama gražių Rytų apeigų katalikų giesmių pailsiu, atsigaunu, kad vėl galėčiau kibti į darbą. Bazilionų istorijos ir dvasingumo tyrinėjimai Lietuvių ukrainiečių istorikų asociacijos pasirinkta tyrimų tema Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas. Tai unikali veiklos kryptis keliais aspektais. Pirmiausia toji tematika dar beveik netyrinėta. Svarbus ir kitas faktas: Vilnius bazilijonų ordino lopšys. Tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. 2017 metais ši vienuolija minės 400 metų jubiliejų, o Lietuva vienintelė vieta pasaulyje, įamžinusi vienuolių vardą netoli Šiaulių yra Bazilijonų miestelis. 1596 metais įvykusios bažnytinės Brastos unijos praktiškieji įgyvendintojai vienuoliai bazilijonai, 1617-aisiais Vilniuje įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas. Tas faktas liudija LDK politinę toleranciją, dvasinės veiklos palaikymą. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino veikla dvasingumo, kultūros ir švietimo srityse greitai tapo žinoma visoje LDK teritorijoje. Vienuoliai bazilijonai pradėti kviesti į įvairias vietoves. Taip 1712 metais jie grafų Potockių buvo pakviesti į Bučiačį (Ukraina), 1749-aisiais žemvaldžių brolių Beinorių į Paduby sio vietovę netoli Šiaulių bei kitur. Jie statė bažnyčias, vienuolynus, mokyklas, kėlė to krašto švietimą ir dvasingumą. Tarkim, Padubysyje vietovė greitai išaugo ir žmonės ją pradėjo vadinti vienuolių vardu. Miestelis nepaisant carinės valdžios bei okupacijų išsaugojo bazilijonų vardą. Čia esanti bažnyčia išlaikė senąjį savo titulą Šv. Bazilijaus Didžiojo vardą. Džiugu, kad į konferencijų rengimą įsitraukė ir Bazilijonų vidurinė mokykla, o tų konferencijų rengimas ne tik padėjo mokyklai išsaugoti jos statusą, bet leidžia pretenduoti į gimnaziją. Ko palinkėtumėte katalikiškos minties laikraščiui XXI amžius ir jo skaitytojams? Atėjo metas, kai katalikiški laikraščiai labai sunkiai išsilaiko. Prieškariu inteligentai skatino kiekvieną ne tik pačiam skaityti katalikišką laikraštį, bet ir jį paremti, o neišgalintiems nepagailėdavo kelių litų ir jiems užprenumeruodavo. Tai puikus pavyzdys kiekvienam mūsų. Nereikia kalbėti, kad laikraštis kažko neatspindi siūlau ne kritikuoti, o parašyti ir užpildyti tokią spragą. Dvasinis gėris turi nuolat plisti, jis reikalingas kaip oro gurkšnis trokštančiam, kaip lietaus lašas kenčiančiam troškulį, kaip duonos trupinys kamuojamam alkio. Dalykimės tuo gėriu ir patys tapsime ne tik dvasingesni, bet ir turtingesni, išmoksime atjausti vienas kitą. Norėčiau paraginti melstis, kad mūsų tauta turėtų daugiau oficialių šventųjų Altoriaus garbėje. Vilnius
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |