Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Panevėžio vyskupijoje

Panevėžio dekanate

Minėjo kunigystės 50-metį

Kun. Vytautas Aloyzas Marozas Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas teikia palaiminimą kun. Vytautui Marozui. Dešinėje stovi vyskupas emeritas Juozas Preikšas S.Linos RINKAUSKAITĖS nuotrauka

PANEVĖŽYS. Kun. Vytautas Aloyzas Marozas rugpjūčio 20 dieną atšventė 75-erių metų sukaktį, o gruodžio 18 dieną minėjo auksinį kunigystės jubiliejų. Gruodžio 18 dieną Sumos šv. Mišias Šv. apaštalo Petro ir Povilo bažnyčioje aukojo kunigas jubiliatas su Panevėžio vyskupu Jonu Kaunecku ir vyskupu emeritu Juozu Preikšu.

Vytautas Marozas gimė 1930 m. rugpjūčio 20 d. Ramygaloje, religingoje šešių vaikų šeimoje. 1950 metais baigė Ramygalos vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Studijuodamas Kaune ateidavo į Kauno Arkikatedrą pasimelsti, buvo uolus ministrantas.

Pirmieji studijų metai baigėsi. Jis jautė, kad „įsėdo ne į savo roges“. Todėl, daugiau nesvarstydamas, 1951 metų rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kaip kartais neaiškiai Dievas pakviečia žmogų sekti Juo. Čia mokslas sekėsi gerai. 1956 metais baigė seminariją ir buvo paskirtas vikaru į Palėvenės parapiją.

Pats kunigas prisimena: „Kur tik nebūta per tuos metus ir visokio darbo teko pakelti ant savo pečių. Vikaru buvau Panevėžyje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje, Dusetose, Pakruojyje, Biržuose; klebonu buvau Južintų, Rokiškio, Alizavos ir Palėvenėlės, Kupreliškio, Sidabravos ir Dapšionių, Truskavos irAnčiškio bažnyčiose; administratoriumi buvau Biržų ir Geidžiūnų, Vadoklių bei Lėno bažnyčiose ir pagaliau sugrįžau altaristu vėl į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapiją. Tai jau 19-oji mano paskyrimo vieta“.

Bažnyčios nepastatė nė vienos. Tik, kur būdavo paskirtas, rūpinosi jų remontu. Troško, kad kuo daugiau žmonių pamiltų Viešpatį, kad jie statytų bažnyčias savo sielose. „Nesiekiau visiems įtikti ir patikti. Žemiškų turtų nesusikroviau. Ėjau Dievo nurodytu keliu, o dvasinių turtų tikiuosiu surasti pas Dievą“, – sakė kunigas. Žvelgdamas atgal į nugyventus metus, vis dėlto pastebi, kad norint, jog daugiau jaunimo ateitų į bažnyčias, reikėtų kunigams lankyti mokyklas.

Gyvenimas – tai galimybė rinktis. Mes laisva valia turime apsispręsti: būti Jėzaus mokiniu ar ne. Jėzaus pasirinkimas turėtų būti mūsų kiekvieno pasirinkimas. Didis senovės graikų mokytojas ir filosofas Sokratas sakė: „Aš einu mirti, jūs liekate gyventi. Bet vienas Dievas težino, kieno iš mūsų kelias geresnis“. Sokrato mirtis nieko neišgelbėjo, taip pat ir jo paties. Jis prisiėmė mirtį, kad liktų ištikimas savo įsitikinimams. Kristaus mirtis išgelbėjo kiekvieną žmogų. Priimdami Jėzų, kaip savo Išgelbėtoją, ir žinodami, kad Jis mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, mes leidžiamės nukryžiuojami su Juo. Mūsų nuodėmės prikalamos prie kryžiaus, kaip buvo prikaltas Viešpats. Jėzus pasirinko. Žmogaus širdyje įrašytas Dievo troškimas ir tik šalia Dievo žmogus yra Žmogus. Dievas mus išsirinko. Išdrįskime pasakyti „taip“ savo Išgelbėtojui ir Atpirkėjui.

Jubiliatas teigė: „Dėkoju Dievui už ilgą amžių, kad dar pajėgiu darbuotis Viešpaties vynuogyne. Už gyvenimo tiesą, kuria gyvenu, net ir už išbandymus, per kuriuos geriau atsiskleidžiau, kas esu sau ir kas aš esu šalia esančiam žmogui. Dėkoju tėveliams už religingą auklėjimą. Kolegoms kunigams ir ypač šios bažnyčios klebonui kanauninkui Petrui Baniuliui už rūpestį, supratimą ir palaikymą. Ir sakau: „Melskitės ir nepaliaukite, net ir sunkiausiomis akimirkomis nepamirškite gyventi Tikėjimu, Viltimi ir Meile. Nes „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“.

Virginija PARADNEVIČIŪTĖ

© 2006 „XXI amžius“