Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pagrįstos Šventojo Sosto rekomendacijos neokatechumenams

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II su „Neokatechumeninio kelio“ vadovais Kiku Argeliju, Karmen Ernandes ir kun. Marijumi Peciu

Buvusį Šventąjį Tėvą ir Kiką Argelją siejo abipusė pagarba

„Neokatechumeninio kelio“ liturgijos šventimas vyksta mažose bendruomenėse

Popiežius Jonas Paulius II su Karmen Ernandes

Iš „Neokatechumeninio kelio“ bendruomenės kilo daug dvasinių pašaukimų

Prieštaringos liturginių naujovių iniciatyvos

Prieš apžvelgiant naują popiežiaus Benedikto XVI potvarkį su rekomendacijomis, kad „Neokatechumeninis kelias“ ištaisytų savo liturginę praktiką pagal Bažnyčios normas, tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje primenama įspūdinga prieškalėdinė Šventojo Tėvo kalba (žr. „XXI amžius“, 2005 m. gruodžio 30 d., Nr. 99) Romos kurijai, kurioje iškeliama eucharistinio pamaldumo reikšmė. Pasidžiaugęs, kad Bažnyčioje iš naujo atgyja Eucharistijoje esančio Viešpaties adoravimo tradicija, Popiežius priminė, kad, po II Vatikano Susirinkimo vykdant liturginę reformą, buvo susidariusi neigiama tendencija, kada „šv. Mišios ir adoracija dažnai priešpriešintos viena kitai: pagal tuo metu paplitusią sampratą eucharistinė duona yra pateikta valgyti, o ne kontempliuoti“.

Ši „puotavimo“ tendencija daugelyje vietų darė įtaką liturgijos celebravimui ir, kaip parodė praėjusių metų spalio mėnesį vykęs Eucharistijos temai skirtas Vyskupų Sinodas, turi iki šiol šalininkų ir tarp Bažnyčios hierarchų. Štai Rytų Europos vyskupai siūlė visuotinai grįžti prie tradicijos, kai šv. Komunija priimama tik klūpant prie „Dievo stalo“, tuo tarpu kiti tvirtino, kad Eucharistijai vietoje baltų trapių ostijų geriausiai būtų naudoti tikrą duoną ir vyną, kuriuos konsekruotus tikintieji galėtų priimti sėdėdami prie paprastų keturkampių stalų, sustatytų kad ir bažnyčios centre. Apie tai kalbėjo Aganos (Guamo sala Okeanijoje) arkivyskupas Antonis Apuronas, kaip tik priminęs „Neokatechumeninio kelio“ praktiką ir pažymėjęs, kad „jeigu Eucharistija yra puota, tai tokia padėtis yra tinkamiausia“.

Jau daugiau kaip 30 metų „Neokatechumeninio kelio“ bendruomenės nariai savo liturgijai kepa neraugintos duonos kepalus, kurie per celebravimą laužomi ir dalijami tarp prie keturkampio stalo susėdusių liturgijos dalyvių, po to jie dar geria konsekruotą vyną iš per rankas siunčiamos didelės taurės. Tarp kitų liturginių naujovių, kurias adaptavo 1964 metais Ispanijoje įkurtas ir dabar daugiau kaip šimte šalių veikiantis „Neokatechumeninis kelias“, yra Žodžio liturgijos komentarai, kuriuos gali sakyti ne tik kunigas ar diakonas, bet ir pasauliečiai katechetai. Be to, šventadienio šv. Mišios aukojamos ne sekmadienį, kaip įprasta parapijose, bet šeštadienio vakare tarp savųjų nedidelėmis grupėmis, kurios gali atrodyti tarsi izoliuotos nuo kitų tikinčiųjų.

Dėl to kai kuriose pasaulio diecezijose vietos vyskupai ir kunigai kritikavo „Neokatechumeninio kelio“ katalikiško ugdymo programą, kad jis skaldo parapijas, sukuria paralelinę pagrindinei bendruomenei struktūrą. 2002 metais Šventojo Sosto patvirtintame „Neokatechumeninio kelio“ statute nurodoma, kad šios bendruomenės šv. Mišios turi būti „atviros ir kitiems tikintiesiems“, tačiau iš tikrųjų šis uždarumas išliko. Galbūt tam tikrų kliūčių iškilo dėl minėto neįprasto neokatechumenų liturgijos šventimo, kurio perlenkimus naujuoju potvarkiu kaip tik ir stengiamasi ištaisyti, taip įtraukiant „Neokatechumeninio kelio“ bendruomenes į visą Bažnyčios gyvenimą, kartu išlaikant jų tapatumą ir charizmą.

Raginama ištaisyti nesklandumus

„Neokatechumeninio kelio“ įkūrėjams ispanams Kikui Argeljui ir Karmen Ernandes bei šios katalikiškos ugdymo srovės dvasios tėvui italų kunigui Marijui Peciui nusiųstame laiške, - prieš Kalėdas jo tekstas buvo paskelbtas Italijos spaudoje, - Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Frensis Arinzė išvardija Šventojo Tėvo sprendimus, kuriuos jie turi priimti. Gruodžio 1 dieną datuotame laiške primenama, jog „Neokatechumeninio kelio“ vadovai šiuos dalykus jau apsvarstė lapkričio 11 dienos susitikime su popiežiumi Benediktu XVI. „Šv. Mišių celebracijoje „Neokatechumeninis kelias“ turi priimti Bažnyčios patvirtintas liturgines knygas ir jomis sekti be jokių išlygų arba papildymų“, - teigiama laiške.

Kai dėl dalyvavimo Eucharistijoje, tai „Neokatechumeniniam keliui“ suteikiamas ne toks jau trumpas, - kaip kad buvo pradėjus staigias posusirinkimines liturgijos reformas, - net dvejų metų (bet ne ilgesnis) pereinamasis laikotarpis. Per šį laiką reikia grįžti nuo dabar neokatechumenų bendruomenėse paplitusio šv. Komunijos priėmimo sėdint prie stalo, pastatyto bažnyčios centre, prie „įprasto būdo, kuriuo visoje Bažnyčioje yra priimama šv. Komunija“, tai yra prie altoriaus.

Vadinasi, „Neokatechumeninis kelias“, būdamas katalikiška struktūra, turi priimti tokį Kristaus Kūno ir Kraujo dalijimo būdą, kuris nurodytas liturginėse knygose. Nutraukiant „puotavimo“ įprotį, „Neokatechumeniniam keliui“ taip pat rekomenduota švenčiant šv. Mišias naudoti ne tik trumpiausią II eucharistinę maldą, bet ir kitas eucharistines maldas, kurios pateikiamos Romos mišiole.

Kardinolo F.Arinzės laiške „Neokatechumeninio kelio“ vadovams išdėstytose Šventojo Tėvo nuorodose primenamas ir jo pirmtako Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus II, - kuris visą laiką buvo labai palankus šiai katalikiško ugdymo bendruomenei, - mokymas apie sekmadienį, kaip „dies Domini“, kurį privalo švęsti visi katalikai. Todėl neokatechumenams nurodyta pradėti bendrauti su vietiniais vyskupais, kad jų bendruomenės kuo geriau įsilietų į parapijas ir per liturgines apeigas. „Bent vieną kiekvieno mėnesio sekmadienį „Neokatechumeninio kelio“ bendruomenės turi dalyvauti parapijos bendruomenės šv. Mišiose“, - rašoma laiške.

Pagaliau dėl Žodžio liturgijos skaitinių komentarų dar kartą priminta, - kas, beje, užfiksuota ir „Neokatechumeninio kelio“ 2002 metų statute, - kad homiliją gali sakyti tik kunigai ir diakonai, o galimi trumpi pasauliečių „pamokymai“ arba liudijimai turi aiškiai skirtis nuo pamaldų pamokslo. Vienintelis veiksmas, kurį leista toliau be pakeitimų atlikti neokatechumenų liturginėje praktikoje, – tai palinkėti ramybės prieš dovanų pristatymą aukai, o ne prieš Komuniją, kaip dabar įprasta aukojamose šv. Mišiose.

Šventojo Sosto nuorodos sutiktos palankiai

Laiškas baigiamas padėka Viešpačiui už tuos vaisius Bažnyčiai, kuriuos atnešė „Neokatechumeninio kelio“ veikla, tuo pačiu pabrėžta, kad minėti potvarkiai nėra nukreipti prieš pačią neokatechumenų bendruomenę, o tik nurodoma pataisyti kai kuriuos liturginius veiksmus, kad jų liturgija geriau derėtų prie visos katalikų bendruomenės. „Neokatechumeninis kelias“, veikiantis beveik 900-uose pasaulio diecezijų, turi apie 17 tūkst. pirminių savo bendruomenių. Be įvedimo į tikėjimą ir katalikiškojo ugdymo uždavinių, šioje bendruomenėje taip pat yra skatinama dvasinių pašaukimų paieška; iš neokatechumenų bendruomenių narių yra parengta ir įšventinta daugiau kaip tūkstantis kunigų ir dar apie 1500 seminaristų rengiasi kunigo tarnystei.

Patys „Neokatechumeninio kelio“ atstovai irgi palankiai sutiko Šventojo Sosto nuorodas, kaip ištaisyti liturginę praktiką, ir jas priėmė kaip tolesnį žingsnį šiai struktūrai įsitvirtinant Bažnyčios gyvenime (po 2002 metų laikinojo statuto paskelbimo), pripažįstant jos specifiką darbuojantis tarp žmonių, nutolusių nuo tikėjimo. „Šventasis Sostas supranta šiuos sunkumus ir pripažįsta „Kelią“ ne kaip sąjūdį arba asociaciją, bet kaip krikščioniško ugdymo būdą, tinkamą perduoti tikėjimą šiuolaikinėje visuomenėje tiek atnaujinant jį jau krikštytiems asmenims, tiek įvedant į tikėjimą pagonis ar netikinčiuosius“, - sakė 2006 metų sausio pradžioje katalikų žinių agentūrai „Zenit“ duotame interviu „Neokatechumeninio kelio“ atstovas Jungtinėse Amerikos Valstijose italas Džiuzepė Dženarinis.

Jis pastebėjo, kad „Neokatechumeninio kelio“ įkūrėjai visada stengėsi palaikyti dialogą su popiežiais, pradedant Pauliumi VI. Ypač glaudūs buvo santykiai su Jonu Pauliumi II, kuris 1997 metais paskatino bendruomenės vadovus ištirti savo veiklos 30 metų etapą ir baigti formalų jo sutvarkymą priimant statutą. Jį rengiant savo rekomendacijas pateikė penkios Šventojo Sosto dikasterijos: Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo doktrinos, Kunigų, Katalikiškojo švietimo ir Liturgijos kongregacijos, kurios patvirtino „Neokatechumeninio kelio“ katalikiško ugdymo patirties reikšmę. Šio bendradarbiavimo dėka 2002 metais buvo patvirtintas „Kelio“ statutas, galiojantis penkerius metus („ad experimentum“), pripažinęs diecezijos vyskupo bendrąjį vadovavimą „Kelio“ veiklai bei pabrėžęs jo narių priklausymo parapijos bendruomenei sąmoningumo brandinimą.

Dž.Dženarinis pabrėžė, kad kitas žingsnis po „Neokatechumeninio kelio“ metodikos ir statuto patvirtinimo buvo jo liturginių adaptacijų savo katechetinėje terpėje analizė, ir šis procesas kaip tik užbaigtas minėtu kardinolo F.Arinzės laišku. „Didelė naujovė šiame laiške yra tai, kad pripažįstamas fundamentalus principas visiško teisėtumo ypatingo „dies Domini“ šventimo neokatechumenų bendruomenėse (kurių 70 proc. sudaro krikštyti asmenys, tačiau apleidę religinę praktiką, todėl reikalingi sakramentinės arba vėlesnės katechezės)“, - teigiama šiuo klausimu JAV katalikų laikraštyje „National Catholic Reporter“ paskelbtame Dž.Dženarinio pareiškime. Jis tvirtino, kad kardinolo F.Arinzės laiške pateiktas reikalavimas neokatechumenų grupėms bent kartą per mėnesį dalyvauti visos parapijos bendruomenės šv. Mišiose jau dabar iš esmės įgyvendinamas dalyvaujant Kalėdų, Trijų Karalių, Viešpaties Kūno ir Kraujo, Žolinės bei kitose pagrindinėse liturginėse šventėse.

Neokatechumenų veiklos mastai ir prieštaringas individualumas

Kalbėdamas apie „Neokatechumeninio kelio“ santykius su popiežiumi Benediktu XVI, Dž.Dženarinis pabrėžė, kad „jie visada buvo labai geri“. 1974 metais tuometis Tiubingeno universiteto profesorius kunigas J.Ratcingeris prisidėjo prie „Kelio“ pristatymo Vokietijoje. Vėliau, būdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu, kardinolas J.Ratcingeris visada jiems padėdavo ir „teigiamai įvertino „Kelio“ veiklą keliose savo knygose“, sakė Dženarinis. Lapkričio viduryje audiencijoje priėmęs šios katalikiškos ugdymo bendruomenės pradininkus, Šventasis Tėvas palankiai juos įvertino ir pasidžiaugė jų veiklos rezultatais, reikšmingais visai Bažnyčiai. Praėjusioje sausio 12 dienos bendrojoje audiencijoje susitikęs su didele grupe neokatechumenų šeimų, popiežius Benediktas XVI palaimino juos atsakingai misijai nukrikščionėjusiose pasaulio dalyse.

Šventojo Tėvo linkėjimai buvo perduoti ir praėjusių metų gegužės mėnesį Olandijos sostinėje Amsterdame vykusiame Europos jaunųjų neokatechumenų susitikime, skirtame pasirengti Kelne (Vokietijoje) rugpjūčio mėnesį vyksiančioms Pasaulio jaunimo dienoms. „Kaip ir Jonas Paulius II, popiežius Benediktas XVI irgi deda viltis į jus, į jūsų tikėjimo entuziazmą ir misijinį uolumą“, - kalbėjo 35 tūkstančiams neokatechumenų iš 28 Europos šalių, susirinkusiems į Amsterdamo „Ajakso“ stadioną, Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas arkivyskupas Stanislavas Rilkas. Prieš atvykdamos į Olandijos sostinę, jaunųjų neokatechumenų grupės keliavo per Europos miestus (iš viso aplankyta apie 150 miestų), kur vedė „reevangelizacijos“ renginius. Amsterdamo susitikime taip pat dalyvavo „Neokatechumeninio kelio“ vadovai K.Argeljas, K.Ermandes, kunigas M.Pecis bei Olandijos Katalikų Bažnyčios hierarchai su Popiežiaus nuncijumi.

„Olandijos Bažnyčia buvo pirmoji, patyrusi krizę, ir aš viliuosi, kad ji pirmoji iš tos krizės išeis naujosios evangelizacijos dėka,“, - kalbėjo jauniesiems maldininkams Harlemo ir Amsterdamo vyskupas Jozefas Puntas. Kitas olandų katalikų hierarchas Rermondo vyskupas Franciskas Vircas sakė: „Olandija pernelyg ilgai buvo uždariusi langus tikėjimui. Bet širdis sušyla matant šią gausybę katalikų, kurie taip entuziastingai švenčia savo tikėjimą“. Trijose Olandijos diecezijose – Roterdamo, Harlemo ir Rermondo – veikia 26 neokatechumenų grupės. Gausu jų ir kitose pasaulio vyskupijose. Štai Romos vyskupijoje neokatechumenai veikia beveik trečdalyje (daugiau nei 90) parapijų; Jungtinėse Valstijose yra daugiau kaip 500 jų grupių, išvysčiusių veiklą 60 diecezijų.

Vienas prieštaringiausių „Neokatechumeninio kelio“ veiklos bruožų yra šv. Mišių šventimas mažose grupėse. Paklaustas, kodėl taip daroma, Dž.Dženarinis katalikų žinių agentūrai „Zenit“ sakė: „Liturgijos šventimas mažojoje bendruomenėje sukuria svetingumo aplinką nuo Bažnyčios nutolusiems (kurių, kaip minėta, yra dauguma „Kelio“ narių)“. Taip stengiamasi išspręsti šių dienų Bažnyčiai būdingą parapijų anonimiškumo problemą, aktualią ir visai visuomenei. „Esant vis labiau sekuliarizuotai, individualistinei ir anoniminei visuomenei, „Kelias“ siūlo parapijai aplinką, kurioje žmonės, krikštyti ar ne, galėtų iš naujo atrasti tikėjimą realaus bendruomeniškumo aplinkoje“, - aiškino Dž.Dženarinis. Visgi šio artimo bendruomeniškumo geriau reikėtų siekti maldos ir Šventojo Rašto studijose arba socialinėje veikloje, tuo tarpu Eucharistijos šventimas susiskirsčius į mažas grupes kelia pavojų pačios parapijos egzistavimui. Ypač jeigu tose grupėse neišvengiama liturginių piktnaudžiavimų, apie kurių ištaisymą ir kalbama kardinolo F.Arinzės laiške „Neokatechumeninio kelio“ vadovams, pasiremiant ir Šventojo Tėvo autoritetu.

© 2006 „XXI amžius“