|
Grimasos
Petras KATINAS
Artėjant tragiškojo 1991 m. sausio 13-osios penkiolikmečio paminėjimui, Prezidento iniciatyva surengtas visuomenės veikėjų, politikų, švietimo ir mokslo darbuotojų, istorikų pasitarimas apie valstybinio, pilietinio, tautiškumo ir patriotizmo ugdymą visuomenės daugumos buvo įvertintas gana palankiai. Tiktai ar ne per ilgai laukta? Juk pasitarime buvo daugiausia kalbama ne tiek apie tų minėtų vertybių ugdymą, kiek apie jų nebuvimą. Bet kitaip ir būti negalėjo. Juk tikėtis, kad apie patriotizmą ir pilietiškumą, tuo labiau tautiškumą galėtų susimąstyti ar prakalbėti dabartinė viskam abejinga koalicinė valdžia, kaip, beje, ir buvusi socialdemokratų ir socialliberalų grupė draugų, bergždžias reikalas. Argi kas nuo pat nepriklausomybės atkūrimo girdėjo iš jų nors vieną viešą kreipimąsi į Lietuvos žmones tokiu klausimu kaip patriotizmas ar tėvynės meilė? Gink Dieve! Na, nebent koks generolas apie tai užsimena palydėdamas mūsų karius į taikos misijas Bosnijoje, Afganistane ar Irake. Ar kas girdėjo kokiuose nors persivadinusių komunistų, valstiečių ar darbiečių partijų suvažiavimuose bei kituose susibėgimuose kalbant, pavyzdžiui, apie padėtį mokyklose, kai net baigiantieji vidurinę moksleiviai nemoka Lietuvos himno, o mokytojai bei inteligentais save vadinantys ir vadinančios viešai niekina Maironį ir Basanavičių? Dėl viešo Aušros įkūrėjo, Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininko, 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataro niekinimo šiomis dienomis piktinosi prof. Vanda Zaborskaitė. Ji pareiškė, kad siekis atimti iš visuomenės garbingus simbolius, kurių vienas lietuviams yra ir visada bus tautos patriarchas J.Basanavičius, yra šventvagiškas. Visa laimė, kad Atgimimo metais buvo atstatyti mūsų tautos iškilių žmonių paminklai Kaune, Karo muziejaus sodelyje. Dabar tokių jau nesulauktume. Nebent buvę partizanai ir laisvės kovotojai, surinkę paskutinius grašius, pastato kokį kryžių ar paminklą savo žuvusiems kovos draugams atminti. Komunistinė valdžia faktiškai neskiria jokių lėšų tautai svarbių paminklų statymui ar bent atstatymui. Užtat labai mikliai pasididina net kelis kartus sau atlyginimus ar prikuria naujų valdininkų etatų, taip pat faktiškai valstybės lėšomis išleidžia masiniais tiražais Lietuvos nepriklausomybės duobkasių pseudomemuarus. Todėl jau beveik nieko nestebina tai, koks didžiulis triukšmas kilo po remonto atidarius Kauno Aleksoto tiltą. Sovietinių laikų išsiilgę paveldo sergėtojai neišvydo ten buvusių penkiakampių žvaigždžių ir kitų sovietinės okupacijos simbolių. Šis šlamštas buvo paskelbtas Lietuvos istoriniu paveldu, kaip ir statulos ant sostinės Žaliojo tilto. Todėl šimtą kartų teisus yra europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, minėtame pasitarime pas Prezidentą pareiškęs: Panaikino paveldą! Apsipylė ašaromis paveldo saugotojai. Na, kas nors tegul peršviečia jų smegenis, ar ten yra ko nors po kaukolėmis, ar ten yra tik tas vienintelis vingelis įbrėžtas. Aišku, už tuos žodžius profesorius dar atsiims. Tuo galima neabejoti. Juk iki šiol jam neatleidžiama, kai kažkada tam tikros rūšies ir paskirties žiniasklaidą pavadino purvasklaida, o jų tris atstovus šunauja. Beje, ir švietimo ministras, kalbėdamas tame pasitarime, pripažino, kad silpniausia visuomenės grandis jaunimas. Bet kas gi jį tokį padarė? O tie, kurie bandė įdiegti į Lietuvos mokyklas patriotizmo, pilietiškumo, tautiškumo ugdymą, buvo bemat apipilami purvais, suniekinami kaip praeities reliktai. Pakanka prisiminti buvusį švietimo ministrą akademiką Zigmą Zinkevičių. Tokio nuožmaus puolimo susilaukęs nebent tik prof. V.Landsbergis. Tie neobolševikai, kurie niekina ir šmeižia niekada neatsižadėjusius savo principų, atsidavusius savo tėvynei ir tautai, klastoja istoriją, rauda dėl penkiakampių žvaigždžių ir pjautuvų su kūjais, žino, ką daro. Juk, neįsisąmoninus praeities pamokų ar klaidų, negalima kurti ateities. O dabartiniams valdantiesiems ta ateitis svarbi tik tuo, kad jie galės tenkinti savo nepasotinamą apetitą. Ir dar jie, sėdintys Seime, postringauja apie kažkokią etiką. Bet kaip galima kalbėti apie dalyką, kurio toje koalicijoje ar vadinamojoje politinėje taryboje nėra ir niekada nebuvo? Netgi kategoriškų įvertinimų vengiantis Prezidentas tą politinę tarybą, niekur negirdėtą demokratiniame pasaulyje organą, pavadino centro komitetu ar politbiuru.
Tas centro komitetas ir elgiasi kaip išmokęs ir buvo išmokytas. Ir visai nesvarbu, kad jame posėdžiauja, tiksliau, kimba vienas kitam į atlapus neva skirtingų partijų atstovai. Tačiau juk faktiškai nėra jokių partijų. Štai darbiečiai. Juk tai jokia ne partija, o gobšų ir trokštančių valdžios, neturinčių jokių kitų principų ar ideologijos personų sambūris. Tarsi kokia rusiška ir lietuviška Cosa nostra. Ta pati kompanija ir vadinamieji valstiečiai liaudininkai. Kad jie atėjo į valdžią tik tam, kad prisikimštų kišenes, atvirai kalbėjo liaudininkės K.Prunskienės iškilusis partietis Seimo pirmininko pavaduotojas ir televizijos humoro laidų herojus A.Pekeliūnas. Jis taip ir atsakė į priekaištus, kodėl, atėję valdžion, milijonieriai ėmė dar labiau grobti. A.Pekeliūnas čia nematąs nieko bloga. Esą jie ne sukčiai ir savanaudžiai, kurie, pasinaudodami parlamentaro mandatu, kemšasi savo kišenes, o yra gudrūs žmonės. O gudrius žmones, pasak A.Pekeliūno, reikia ne smerkti, o labai gerbti. Anot šio valstiečio, nieko bloga, kad SAPARD lėšų galima pasiimti ir sukčiaujant: Lietuva turi tik džiaugtis, kad turi gudrių žmonių, kurie bando tokiais būdais (sukdami P.K.) gauti kuo daugiau pinigų. Mano supratimu, gudrus yra protingas. Tą teoriją dar labiau patobulino A.Pekeliūno kolega, senas partijos nomenklatūrininkas, Premjero medžioklių bičiulis B.Bradauskas pareiškęs, kad tik milijonieriai, atėję į politiką, gali duoti naudą valstybei, esą ką tu gali padaryti gera, jeigu ateini į Seimą plikas kaip tilvikas.
Vos nurimus šventiniam šurmuliui ir valdančiosios koalicijos vadams užtikrinus, kad jokios valdančiosios grupuotės griūties nebus, o Vyriausybė dirbs stabiliai ir produktyviai, jau pirmosiomis naujųjų metų dienomis paaiškėjo, jog apie jokį stabilumą negali būti nė kalbos. Šį kartą darbiečiai susirėmė su socialdemokratais dėl daug ginčų sukėlusio Gamtinių dujų įstatymo. Premjeras, viską metęs, netgi skubiai sušaukė politikų ir energetikų pasitarimą tuo klausimu. Mat jam atrodo visiškai nepriimtinas darbiečių lyderio V.Uspaskicho ir jo partijos kolegos ūkio ministro K.Daukšio pasiūlymas dėl Gamtinių dujų įstatymo pataisų, kurios neva leistų reguliuoti dujų tiekimo tarpininkų gaunamą pelną. Kaip žinoma, A.Brazauskas yra įsitikinęs, kad dujų kainų reguliavimas labai supykdys Rusijos koncerną Gazprom, ir tas bemat gali dar labiau padidinti dujų kainas. Pasitarime dėl tų pataisų nepavyko susitarti, nes ūkio ministras nė už ką nesutiko atsisakyti savo viršininko pasiūlymų. Bet šiame ginče abiem pusėms visiškai nesvarbu nei tos dujų kainos, nei jų reguliavimas. Pirmiausia V.Uspaskichas siekia dar kartą įgelti Premjerui ir parodyti, kas Lietuvoje yra šeimininkas. Mat V.Uspaskichui dar negana A.Brazausko pažadėtos ministerijos, kuri, daugumos politologų ir ekspertų nuomone, bus tik dar vienas pinigų plovimo kanalas. Juk tai Informatikos ministerijai vadovautų koks nors darbiečių oligarchas ir semtų ES fondų pinigus rieškučiomis. Na, o V.Uspaskicho ir K.Daukšio susirūpinimas dėl dujų ir šilumos kainų sumažinimo gyventojams tėra tiktai priedanga. Juk abu šie oligarchai buvo ir tikriausiai tebėra susiję su rusišku dujų verslu. Tad negi jie užsimanė pakratyti savo pinigų kapšus ir užsiimti labdara? Šis triukšmas tėra tiktai viena iš viešųjų ryšių akcijų rengiantis laimėti Savivaldybių rinkimus. Šitai tikriausiai suvokia ir Premjeras, bet vis tiek daro paslaugas darbiečių vadui. Tačiau tas, kaip matome, nesitenkina vien dar vienos biurokratinės struktūros įkūrimu, o nori absoliučios valdžios. Ir, žinoma, ES pinigų. Bet kas gi jų nenori. Antai didžiausia Lietuvos loterijų organizavimo bendrovė Olifėja jau pranešė džiugią žinią Lietuvos žmonėms, jog pradėta rengti nauja, telefoninė loterija, o vienas tos loterijos bilietas tekainuos tiktai vieną litą.
© 2006 XXI amžius
|