|
Pasipriešinimas agresoriui dėsningas ir neišvengiamas
Edmundas SIMANAITIS
Marijampolės apskrities švietimo centras sausio 8 dieną
surengė konferenciją Pasipriešinimo istorija Lietuvoje. Buvo perskaityti
penki pranešimai. Man teko skaityti gausiai dalyvavusiems istorijos
mokytojams pranešimą Pasipriešinimo ištakos ir teisiniai aspektai.
Pateikiu skaitytojams dalį savo pranešimo, kuriame nušviečiami Sovietų
Sąjungos komunistų ir Vokietijos nacionalsocialistų totalitarinių
režimų bendrybės ir skirtumai, jų tikslai ir jų padaryti nusikaltimai,
kuriems nėra senaties.
Gintarinės šalies stebuklas
Keletą metų prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva gyveno nepaprastai sudėtingomis ir jai labai nepalankiomis tarptautinio klimato sąlygomis. Lietuvių išeivijos literatas ir publicistas Bronys Raila taip rašė apie Lietuvos fenomeną: Lietuvių tauta, atkūrusi valstybę, du dešimtmečius pajėgė ją išlaikyti, kultūriškai sustiprinti, tautinio gyvenimo lygį tiek pakelti, kad tūlas užsienietis tai pavadino gintaro šalies stebuklu. Lietuva ekonomikos, kultūros, švietimo srityse lygiavosi į Daniją, Suomiją. Išmintingos, toliaregiškos valstybės politikos dėka per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų susiformavo stipri pilietinė visuomenė. Tautinės ir pilietinės savivokos dvasia išsilaikė per ilgą ir labai skausmingą okupacijos pusamžį ir tapo Atgimimo varomąja jėga. Tauta pademonstravo pasauliui turinti daug kūrybos galių. Šis faktas turėtų optimistiškai nuteikti ir teigiamai veikti tuos bendrapiliečius, kurie daugiau ar mažiau yra kamuojami saviniekos sindromo.
Nedraugiškumas virsta agresija
Pilsudskio Lenkija, Hitlerio Vokietija, Stalino Sovietija supo Lietuvą. Trijų didžiųjų kaimynių valstybių politika Lietuvos atžvilgiu pirmoje XX a. pusėje niekada nebuvo draugiška, o Antrosios Respublikos antrajame dešimtmetyje veikiai tapo atvirai agresyvi. Tautos čia niekuo dėtos, tačiau politiniai režimai reiškė Lietuvai teritorinių pretenzijų, visais atvejais pridengdami savo imperinius kėslus skylėta vadavimo nuo ko nors ar išvadavimo iš ko nors marška.
Kai kurie istorijos tyrinėtojai mėgsta kalbėti apie autokratinį ir net kruviną Smetonos režimą. Tokiais atvejais pravartu priminti šią spalvingą demokratijų juostą aplink tuometinę Lietuvą. Ar galėjo Lietuvoje tarpti tobula demokratija prašieptų nasrų apsuptyje? Beje, šalyje buvo ugdomas sąmoningas valstybės pilietis, puoselėjama tautinė kultūra. Ekonomika tolydžio stiprėjo. Laisvo dvidešimtmečio gyvenimo vaisiais naudojamės iki šiol.
Išsižadėta Vilniaus susigrąžinimo
Lenkija 1938 m. kovo 17 d. ultimatumu mėgino priversti lietuvius atsisakyti teisių į etnines žemes ir pamiršti senąją Lietuvos sostinę Vilnių. Santykių tarp lygiateisių nepriklausomų valstybių atkūrimas sveikintinas dalykas. Tačiau besąlygišką ultimatumo priėmimą daugelis tėvynės patriotų suvokė kaip kapituliaciją, kuri rodė šalies politinės vadovybės irimo pradžią. Taip ėmė bręsti pasipriešinimo agresijai ir neteisingumui idėja.
Pralaimėjimas galingesniam priešui
Kario nežemina, bet suteikia jam didvyriškumo aureolę ir sustiprina tautos valią noras priešintis agresoriui ir siekį atgauti nepriklausomybę. Tai liudija pasaulio ir Lietuvos naujausioji istorija. Partizanai negalėjo nugalėti mūšiuose ir kautynėse užtvindžiusių kraštą okupantų divizijų, bet laisvės kovą laimėjo! Esame tos kovos liudininkai. Ičkerijos Respublikos laisvės kovotojai taip pat pralaimi susirėmimuose su neribotos karinės galios baudėjais, tačiau jie didvyriai.
Vokietijos Reicho agresija
Vokietija, 1939 m. kovo 23 d. ultimatumu grasindama panaudoti karinę jėgą, atplėšė Klaipėdos kraštą. Kaip ir Vilniaus praradimas, šis agresijos aktas skaudžiai žeidė lietuvių tautinę ir pilietinę savigarbą. Abu jie paliko skaudų pėdsaką tautos sąmonėje. Pasipriešinimas ir realios galimybės apginti laisvę visada buvo probleminės, tačiau ne beviltiškos.
Slaptas šešeto sąmokslas
1939 m. rugpjūčio 23 d. 13 val. asmeniniu Hitlerio lėktuvu Reicho užsienio reikalų ministras J. Ribentropas atvyko į Maskvą. Sąmokslininkų pasitarimai vyko Kremliuje. Jo dalyviai: Stalinas, Hitleris (ryšį palaikė šifruotomis telegramomis), V.Molotovas su savo pavaduotoju V.Potiomkinu ir J.Ribentropas su Vokietijos pasiuntiniu F. Šulenburgu naujai sukarpė Rytų Europos žemėlapį ir suplanavo Antrojo pasaulinio karo pradžią.
Pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Stalino-Hitlerio sąmokslą, žinomą istorijoje Molotovo-Ribentropo pakto vardu, Lietuva ir vakarinė Lenkijos dalis turėjo atitekti Vokietijai. Sovietų Sąjungai Suomija, Estija, Latvija, Besarabija, Lenkijos rytų teritorijos, tarp jų ir ukrainiečių bei gudų žemės.
Rusų rašytojas V. Suvorovas teigia, kad Stalinas jau 1939 m. rugpjūčio 19 d. SSKP CK politbiure aiškino Europos išvadavimo planą, įtraukiant Europos valstybes į karą. Rašytojas mano, kad būtent ši data laikytina Antrojo pasaulinio karo pradžia.
Atsisakyta patiems atsiimti Vilniaus kraštą
Didžioji to meto valstybės politikos klaida ginkluotas neutralumas. Neutralumo politika jau negalėjo išgelbėti valstybės. Nebuvo jokios kitos priimtinos išeities. Pristigus politinės valios rinktis iš visų blogybių mažiausią, buvo atmestas vokiečių pasiūlymas Lietuvai pačiai atsiimti lenkų užgrobtas žemes su sostine Vilniumi.
Sąmokslo planas vykdomas tiksliai
Vokietija įsiveržė į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. Sovietų Sąjunga rugsėjo 17 dieną smogė kraujuojančiai Lenkijai į nugarą. Po kapituliacijos okupuota šalis buvo tiksliai pasidalyta pagal agresorių sąmokslą.
Pirmasis Antrojo pasaulinio karo pergalės paradas įvyko 1939 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Brastoje (Brest Litovskas). Raudonosios armijos kombrigas Semionas Moisejevičius Krivošejinas, sovietų žydas, ir Vermachto tankų kariuomenės generolas Heincas Guderianas priėmė bendrą nugalėtojų kariuomenių dalinių paradą. Apie šį įvykį nedrįsta užsiminti nė viena sovietinė enciklopedija. Apie tai nebuvo kalbama ir Maskvoje šių metų gegužės 9-osios okupantų pergalės metinių iškilmėse.
Sovietų Sąjunga 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė Suomiją, kurios okupuoti nepavyko dėl atkaklaus ir didvyriško suomių tautos pasipriešinimo.
Agresoriai persidalija grobį
Bendromis jėgomis sutriuškinę Lenkiją, abu didieji Europos agresoriai 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė SSRS ir Vokietijos Draugystės ir sienų sutartį su vienu konfidencialiu ir dviem slaptais protokolais. Pirmuoju slaptu protokolu Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų. Vokiečiai sau pasiliko Sūduvos kraštą. Vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi Sūduva buvo parduota Rusijai už 7,5 mln. aukso dolerių. Šie faktai demaskuoja visas Kremliaus tebeskleidžiamas sapaliones apie taikias socialistines revoliucijas, neva įvykusias Baltijos šalyse ir jų savanorišką prisijungimą prie Sovietų imperijos.
Dezinformacijos banga pirmoji agresijos fazė
Sovietai negaišo paleisti tolydžio greitėjančiais šūkiais galingos demagogijos ir dezinformacijos mašinos. Tai pirmoji ir parengiamoji agresijos fazė. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, buvo mobilizuota ir suaktyvinta penktoji kolona.
Ir šį kartą jokios priimtinos, teisingos ir galinčios išgelbėti valstybę alternatyvos nebuvo matyti. Valstybės vadovai buvo demoralizuoti. Jie neišdrįso tautai nors paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta. Jie pristigo politinės valios pasekti suomių pavyzdžiu, t.y. pasirinkti mažiausią blogybę įsakyti kariuomenei ginklu pasitikti priešą ir pašaukti tautą visomis galiomis priešintis agresoriui.
Tai būtų buvusi teisinga ir garbinga išeitis, fiksuojanti agresijos faktą. Pastangos nuolankumu ir paklusnumu agresoriui pelnyti malonių pasirodė bergždžios genocido akcijos nebuvo nei atšauktos, nei atidėtos.
Antroji agresijos fazė okupacija
Raudonoji armija 1940 m. birželio 15 d. okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją tiksliai pagal tą patį scenarijų. Valstybės aparato griovimą ir pirmąsias genocido akcijas okupantai pradėjo tą pačią dieną. Visas kraštas buvo užtvindytas raudonarmiečių divizijų. Okupacinė kariuomenė keliolika kartų viršijo Lietuvos kariuomenę.
Trečioji agresijos fazė
Baltijos šalių aneksija buvo suplanuota kaip trečioji agresijos fazė, pagal tą patį agresijos scenarijų turėjusi formaliai teisėtai užbaigti valstybės valdymo struktūrų griovimą ir pradėti masines genocido akcijas. Beje, klaida būtų manyti, kad genocidas yra totalitarinio režimo išsigimimas. Kaip tik atvirkščiai sovietų ir nacių totalitariniai režimai dėsningai vykdė genocidą, kaip sudėtinę agresyvaus imperializmo politikos sudėtinę dalį.
Tauta patyrė tada dar tarptautinės teisės neįvardyto genocido baisumus persekiojimus, kalėjimus, žudynes ir masinius Lietuvos piliečių trėmimus. Visa tai vyko pagal iš anksto, dar 1939 metais, Maskvoje parengtus planus. Planinės užduotys buvo viršijamos.
Pilietinės gėdos dėmė
Lemtingųjų 1940 metų birželio 15-osios paskutinėmis nepriklausomybės gyvavimo valandomis Lietuvos Respublikos vadovai, paklusę įžūliam agresoriaus šantažui, nurodė suimti ir išduoti okupantams ištikimus ir dorus valstybės pareigūnus: generolą Kazį Skučą ir Valstybės departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Tokiu veiksmu buvo netiesiogiai parodyta, kad tuometinė šalies vadovybė jau iš anksto pripažino būsimų okupantų valdžios viršenybę. Abu pareigūnai saviškių buvo pasmerkti kančioms, patyčioms ir mirčiai. Bolševikai A.Povilaitį sušaudė 1941 m. birželio 23 d., o K.Skučą nužudė tų pačių metų liepos 8 d. Lietuvos kontražvalgyba turėjo pakankamai daug informacijos apie nacių ir bolševikų vykdomą masinį terorą savo šalyse ir užgrobtose teritorijose. Lietuvos vyriausybė apie tai negalėjo nežinoti.
Nuolaidžiavimas agresoriaus nepaveikė
Imperatorius Napoleonas yra pasakęs, kad bet kokie atsitraukimo ir nuolaidžiavimo manevrai susilpnina tautos dvasią. Šis pastebėjimas ypač lemtingai svarbus kariuomenei. Tauta brandino pasipriešinimo židinius. Tolydžio stiprėjo ryžtas atsikovoti smurtu atimtą laisvę ir nepriklausomybę.
Vakarai liko abejingi mūsų likimui. Dalis valstybių tylomis pripažino Lietuvos okupacijos, valstybės sugriovimo ir aneksijos faktą esant teisėtą. Dalis liko abejingos dėl to, kad Europoje jau siautėjo Antrojo pasaulinio karo liepsna, skaudžiai nusvilinusi kai kurias šalis arba grasinusi artėjančia katastrofa kitoms.
Didžioji Respublikos vadovybės klaida
Politinės vadovybės neryžtingumas leido okupantams susidaryti nuomonę, kad žlugo kruvinas Smetonos režimas, bet valstybė nebuvo sunaikinta. Prezidentas pasitraukė iš šalies, nepaaiškinęs tautai valstybę ištikusios katastrofos priežasčių. Kaip valstybės vadovas, jis tai privalėjo padaryti. Tai viena sunkiausių politinės vadovybės klaidų, kuria iki šiol piktnaudžiauja Sovietų Sąjungos teisių, įsipareigojimų ir atsakomybės perėmėja Rusijos Federacija.
Iš šios klaidos buvo pasimokyta ir padarytos atitinkamos išvados Trečiosios Respublikos metais. 1991 metų kruvinojo sausio dienomis buvo iškilusi mirtina grėsmė gležnutei atsikūrusios Lietuvos nepriklausomybei. Krašte knibždėjo okupacinės kariuomenės įgulų, o Lietuva oficialiai neturėjo nė vieno kareivio, tik savanorių būrius, ėjusius sargybą svarbiausiuose valstybės objektuose.
Tačiau šalies politinė vadovybė atvirai aiškino gyventojams ir pasauliui, kas dedasi krašte, kokios grėsmės kyla valstybės nepriklausomybei. Buvo pasirengta sudaryti emigracinę Vyriausybę ir parašyti politiniai testamentai tam atvejui, jei ateitų dar viena naktis, kuri nebebus ilga. Šalies vadovas, pirmasis neįvardytas (tai skaudžiai apmaudi Seimo garbės skola istorijai) atsikūrusios valstybės Prezidentas prof. V.Landsbergis iš sostinės nepasitraukė. Apsivilkęs neperšaunamą liemenę, liko savo poste Parlamento rūmuose.
Vyriausybės vadovas, deja, buvo paveiktas kaip ir 1940 metais iš principo tų pačių svetimų ruporų liejamos demagogijos, taip pat šantažo ginkluota jėga ir tylomis pasitraukė.
Pabaltijiečių nacizmas
Minėtos lemtingos klaidos žalą patvirtina Rygoje 2005 m. gruodžio 14 d. susivienijimo Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje frakcijos parlamente patalpose parodytas Rusijos televizijos kompanijos Tretij Rim sukurtas dokumentinis filmas Pabaltijiečių nacizmas. Filme pakartojami dar 1939 metais Maskvoje parengto agresijos scenarijaus teiginiai, būtent: Latvijos Seimas savo noru priėmė sprendimą prisijungti prie Sovietų Sąjungos; Raudonoji armija Latvijoje buvo sutikta su gėlėmis kaip išvaduotoja; išvaduotojai nedarė jokio poveikio Latvijos politinei santvarkai; Latvijos gyventojai džiaugsmingai sutiko nekenčiamo K. Ulmanio fašistinio režimo nuvertimą.
Šis taikios socialistinės revoliucijos scenarijus buvo vienodai ir sinchroniškai taikomas visose trijose jau okupuotose Baltijos šalyse. Naftalinu trenkiančio scenarijaus naujas papurtymas rodo mėginimus atgaivinti senas imperinės Rusijos ambicijas ir pridengti karo ir genocido nusikaltimus, kuriems nėra senaties.
Totalitarinių režimų paralelės
Diktatorius ir totalitarinis režimas sudaro neišardomą tandemą. Šios poros sąveikavimo būdų skirtybės nekeičia esmės. Diktatorius vienvaldis, anksčiau ar vėliau užsidedantis tariamo neklaidingumo aureolę. Stalinas ir Hitleris priskirtini tamsiausiems praėjusio amžiaus politikos veikėjams. Abu jie atsirado kaip imperinių ambicijų žaismo pasekmė.
Totalitarinis režimas neįmanomas apskritai be diktatoriaus kulto, kuris pavirsta itin žiauria, jokių prieštaravimų ar nuomonių skirtumo nepripažįstančia politine religija. Stalino ir Hitlerio kultų istorija verta atskiros nuodugnios studijos.
Totalitariniai režimai rėmėsi viena politine partija: Sovietų Sąjungoje komunistų, o Vokietijoje nacionalsocialistų. Abu režimai vykdė agresyvią imperinę politiką, kurios būtinoji sudėtinė dalis genocidas. Tiek Sovietų Sąjunga, tiek Vokietija turėjo pretenzijų savo kaimynams, pavyzdžiui, į lietuvių etnines žemes kėsinosi abu.
Totalitariniai režimai savo veiklą, kuri tarptautinės teisės kvalifikuojama kaip nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, grindė pseudomokslinėmis teorijomis: pirmu atveju klasių kovos principu, antruoju arijų rasės pranašumo. Sovietai turėjo sukūrę represinius baudžiamuosius organus: GPU, NKVD, NKGB, MVD, MGB, KGB. Nacių analogai: SA, SS, gestapas. Šį sąrašą dar galima tęsti.
Sovietų komunistai naikino ir represavo gyventojus savo šalyje ir užgrobtose teritorijose pagal klasinį požymį, prisegant pasmerktiesiems liaudies priešo, buožės, kapitalisto, buržujaus ar fašisto etiketes. Pagal rasinį požymį buvo totališkai ištremtos į Vidurinę Aziją šešios tautos: Krymo totoriai, kalmukai, karačajai, balkarai, čečėnai ir ingušai. Visoje sovietų teritorijoje, taip pat užgrobtose valstybėse buvo vykdomos masinės represijos, pvz., Lietuvoje 1941-1953 metais surengti 35 trėmimai (naikinama, represuojama šviesuomenė: mokytojai, valstybės tarnautojai, ūkininkai, karininkai, šauliai...).
Vokietijos nacionalsocialistai taikė represijas pagal socialinį (religinių sektų...) ir rasinį požymius, totališkai naikindami žydus, čigonus... Slavų, baltų tautos buvo laikomos nevisavertėmis. Tačiau naciai vokiečių tautybės gyventojams netaikė masinių represijų, o bolševikinis režimas be gailesčio žudė ir trėmė Rusijos ir dar carų laikais užkariautų teritorijų gyventojus.
Genocido technologijos
Abu okupantai buvo sukūrę ir ištobulinę gyventojų masinio naikinimo technologiją. Sovietijoje buvo gulagas (Glavnoje upravlenije lagerej), Vokietijoje konclagerių sistema. Buvo praktikuojamos masinės žudynės. Pakanka paminėti bolševikų sušaudytus lenkų karininkus (apie 24 tūkst.) Katynėje, skerdynes Rainių miškelyje ir Pravieniškėse arba nacių mirties fabrikus Osvencime, Dachau... Abu okupantai, pamindami tautų apsisprendimo teisę, neigė lietuvių tautos siekį atkurti demokratinės Lietuvos Respublikos nepriklausomybę iki pat Antrojo pasaulinio karo formalios pabaigos.
Abu totalitariniai komunistų ir nacionalsocialistų režimai buvo iš esmės antihumaniški, keliantys grėsmę visai civilizuotai žmonijai. Režimų kėslų, metodų, priemonių ir ideologijų bendrybės išryškina nusikalstamą jų prigimtį. Skirtybės tik paryškina nacionalinių tradicijų įtaką bendrybėms. Nusikalstamų režimų istorija patvirtino seną tiesą visuomenė, nepraradusi tautinės savivokos, priešinasi pavergėjams ir siekia išsivadavimo. Lietuvos istorija liudija, kad kitaip nebūna.
© 2006 XXI amžius
|