Pirmasis puslapis
Darbai
Fotografija
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Mano tematika – visas gyvenimas“

Benjaminas ŽULYS

Albertas Švenčionis. Kryžiaus nešimas

Albertas Švenčionis prie savo nuotraukų ciklo „Tremtiniai“

Jis tiksliai iš būties chaoso sugeba atrinkti vaizdus, kaip vienintelius tikrovės simbolius, kaip poetas iš tūkstančių žodžių atrenka vienintelį, tinkamiausią. Mėgsta žaisti formomis ir spalvomis. Jam būdingas jautrumas, švelnumas, užsispyrimas, drąsa ir kūrėjo intuicija.

Maždaug taip trumpai apie fotografijos meno meistrą Albertą Švenčionį atsiliepia vienas jo kolega, taip pat šios srities žinovas ir praktikas, tikriausiai neblogai pažįstąs savo bičiulį ir kūrybinės veiklos bendramintį, neseniai pažymėjusį savo 50-ies metų jubiliejų. Šia proga Kaune, „Fujifilm“ galerijoje, buvo surengta A.Švenčionio darbų paroda, tarsi nedidelė, kukli apžvalga apie tai, kas padaryta. Kita darbų dalis puikuojasi Kauno žurnalistų namuose. Visa tai – tik maža dalelė užfiksuotų meninių vaizdų iš autorių supančio pasaulio.

A.Švenčionis – daugiau nei dvi dešimtys metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos, taip pat jau seniai – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

Dažnas fotomenininkas, žurnalistas jam spaudžia ranką kokia nors, kaip, pavyzdžiui, šia proga, ar meno galerijoje, prie kavos puodelio. Todėl, kad jis yra kolega, įdomus pašnekovas, kad – mūsų šalies ir tarptautinio lygio fotografijos meno grandas. Tai ne šiaip pasakymas. Alberto darbų turi įsigiję Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejus, M.K. Čiurlionio paveikslų galerija Čikagoje (JAV), Belgijos, Šveicarijos, Ispanijos meno bendruomenės, netgi – prestižinė Paryžiaus menų akademija.

Bet prieš tai buvo ilgas kelias, atkaklus darbas, užsispyrimas. Čia – daugybė šio kelio ir darbo ženklų. Tai – ekspozicijos personalinėse ir grupinėse parodose, fotografijų serijų ciklai, pavyzdžiui, „Formos“ iš serijos „Juventus“, „Karo veteranai“, „Deportuoti žmonės“, „Estetiniai ieškojimai“, „Kryžiaus nešimas“, „Sąjūdis“ ir kt. Jo kūryboje vietos randa gamtos motyvai, žmogaus būties išraiškos. Dalyvauta 26-iose, gal dar daugiau grupinių parodų – Kauno „Fujifilm“, Čikagos M.K.Čiurlionio paveikslų galerijose, Birštone, Mažeikiuose, taip pat – UNESCO būstinėje Paryžiuje, tuomečiame Leningrade (dab. Sankt Peterburge), Vengrijoje, Čekijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, kitur. Be to – atsiliepimai mūsų šalies ir užsienio žiniasklaidoje, jų ne viena dešimtis. Nors pats Albertas nesiveržia į periodikos puslapius, bet kolegos, fotomeno žinovai nenori tylėti, nes tokio lygio menininkas negali likti nepastebėtas. Jo darbus spausdino ne vienas leidinys. Dar – nuotraukos kataloguose, plakatuose. Albertas nesipuikavo ir savo darbus publikavo nedideliame Kauno technologijos universiteto laikraštyje „Studijų aidai“. Jo įsitikinimu, perfrazuojant vieną žymų rusų teatro režisierių ir teoretiką, „nėra didelių laikraščių ir mažų laikraščių, yra tik dideli žurnalistai ir maži žurnalistai“, beje, visai netaikydamas į didžiuosius, o darydamas tai, kas jam patinka. Ir Albertui sekasi. Apie tai byloja daug apdovanojimų. Kai kuriuos dera paminėti. Vieni tokių – fotografijos festivaliuose „Žmogus ir jūra“ – bronzos medalis, Jugoslavija; „Žmogus ir žemė“ – II prizas, Lietuva; „Miestai bičiuliai“, – parodos medalis, Tartu, Estija; „Šiaurės vakarų salonas“ – žiūrovų prizas, JAV; „Gimtasis kraštas“ – parodos bronzos medalis, Ryga, Latvija; „Interpressfoto–89“ bronzos medalis, Korėja; „Žmogaus kančia“ – Grand Prix, Lenkija; „Mažų tautų kultūra ir papročiai“ – sidabro medalis, TIAP simpoziumas; garbingi apdovanojimai „Festival de l'image Le Mans, Prancūzija; parodoje „Interpressfoto–87“, Irakas; „Fujifilm“ studija–95“, kitur. Dalyvauta tarptautiniuose konkursuose Slovakijoje, Izraelyje. Ir dar – nemažai personalinių parodų. Be to, reikia pasakyti, kad A.Švenčioniui suteiktas tarptautinio fotomenininko vardas.

Albertas sako neturįs vieningos tematikos, kuriai skirtų svarbiausią dėmesį. „Mano tematika – visas gyvenimas“, – sako fotografijos meistras, gebantis tame gyvenime apčiuopti esminius bruožus, kuriuos tikriausiai gali pastebėti meno žmogus. Albertas temų neieško, jos – kone kiekviename žingsnyje, kone kiekviename minties vingyje. Kai kurie fotografijos meno meistrai savo darbus modeliuoja iš tarsi abstrakčių vaizdinių sąvokų, kas nėra peiktina, tai Alberto darbuose viskas lengvai suvokiama, suprantama be paaiškinimų, parodo gilią mintį. Šiuo samprotavimu neketinama recenzuoti A.Švenčionio darbų – tai tik diletantiškas, santūrus pastebėjimas.

Visa tai prasidėjo daugiau nei prieš 27-erius metus tuometinio Kauno politechnikos instituto (dab. Kauno technologijos universitetas) garsiojoje laboratorijoje „Vibrotechnika“. Nors Albertas apie tas dienas nepasakoja, tačiau jo žmona Danutė dabar prisimena, kad tuomet jis, dar būsimasis vyras, daug fotografuodavęs savo malonumui. Žinoma, nepamiršdamas nukreipti objektyvą ir į ją, tuometinę bendradarbę. Vėliau buvo fotografo darbas Politechnikos institute, leidiniuose „Medicina“, „Gydytojų žinios“. Įdomu, kad jis nėjo studijuoti humanitarinių mokslų, o baigė Kauno politechnikos institutą. Juk yra nemažai panašių pavyzdžių, kai technikos krypties žmonės savo pašaukimą suranda meno srityje. Ir Albertas nuo likimo neišsisuko – anksčiau ar vėliau jis turėjo ateiti į fotografijos meną – tai jam, matyt, skirta Aukštybėse.

Albertas ir jo žmona Danutė sako, kad iš fotografijos materialinės naudos neturi, labiau patiriama nuostolių. „Bet ką darysi, šeima jau priprato...“ – sako abu sutuoktiniai.

Dabar Albertas užsiima ne vien pamėgtąja fotografija, reikia patikimesnio pragyvenimo šaltinio, todėl turi neblogą darbą, nors ir nesusietą su fotografija. Ji – tik poilsio forma. Ir nuo to išmintingo, kūrybingo poilsio, kaip anksčiau sakyta, Albertas jau niekur nepabėgs, to jis nė neketina daryti. Rengiami nauji fotodarbų ciklai, naujos parodos.

Kaunas

Ričardo ŠAKNIO

nuotrauka ir fotokopija

© 2006 „XXI amžius“