Pirmasis puslapis
Darbai
Fotografija
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Panevėžio fenomenas

Skirmantas Valiulis

Algimantas Aleksandravičius. Aktorius Stasys Petronaitis

Panevėžys – labai kūrybingų fotografų miestas, bet ir čia dar nėra buvę, kad per metus būtų išleistos trys meninės fotografijos knygos – Irenos Giedraitienės, Marijos Šileikaitės-Čičirkienės ir Algimanto Aleksandravičiaus, be to, sostinės „Prospekto“ galerijoje surengtos S.Saladūno ir A.Aleksandravičiaus parodos sukeltų diskusijų. O juk Panevėžys dar leidžia ir fotografijos istorijos knygas. Istorija perleidžiama per širdį A.Aleksandravičiaus knygoje „Veidrodžio pusėje“ – apie J.Miltinio teatrą ir M.Šileikaitės-Čičirkienės (ji dažnai save vadina tik Marija) fotografinių impresijų albume „Vieškelio motyvas“. Šių knygų pagrindinis motyvas yra kelias. „Veidrodžio pusėje“ kelyje yra žmonės – senojo J.Miltinio teatro aktoriai (ir ne tik, nes fotoalbume žvalgomasi po teatro užkulisius) ir jų tradicijų tęsėjai – naujoji aktorių ir režisierių karta. Kadangi daugelis režisierių į Panevėžio teatrą dabar užklysta tik kaip svečiai, fotografas net po keliolika fotografijų skiria tiems, kurie dar vaikšto po teatrą su J.Miltinio šešėliu: D.Banioniui, E.Šulgaitei, R.Zdanavičiūtei, A.Paulavičiui ir kitiems arba tiems, kurie dar J.Miltinio laikais atsisveikino su teatru, – aktoriams A.Masiuliui, S.Petronaičiui. Per visą knygą, dairydamasis po teatrą vis kitu rakursu, eina dabartinis jo direktorius R.Toresas. Šitokie portretų „gaudymai“ yra pakankamai neįprasti knygoje apie teatrą, gal net įtartini – trūksta fotografijų iki solidaus leidinio? Bet jų nuoseklumas įtikina, kad A.Aleksandravičius eksperimentuoja su tradicija ir nutolsta nuo reprezentacinių dokumentinių fotografijos leidinių, kurių turi kiekvienas Lietuvos teatras, o visus kartu prieš keletą metų buvo pamėginęs vienoje knygoje aprėpti J.Polis.

A.Aleksandravičius leidžia portretuojamajam tai priartėti iki stambaus plano (E.Šulgaitės labai išraiškingos raukšlės), tai vėl nugrūda jį į kamputį, į priekį išleisdamas neryškius šešėlius. Pastarųjų itin daug, todėl atrodo, kad mirusieji vaikšto tarp gyvųjų. XIX amžiuje fotografija šitaip gaudė vaiduoklius. XXI amžiuje A.Aleksandravičius sukuria spektaklio įspūdį (mizanscenos!) ne scenoje, o gaudydamas teatro žmones iki scenos (grimas, šukuosenos, poilsio akimirkos) ar už scenos. Net pagarsėjusiam gausiomis menininkų fotoportretų su ironija knygomis autoriui „Veidrodžio pusėje“ yra dar vienas posūkis ir atsinaujinimas. Kad ir kaip būtų keista, tai lyg ir sugrįžimas prie pirmosios A.Aleksandravičiaus fotografijų temos – kultūrizmas. Mat daugelį aktorių vyrų jis apnuogina iki pusės ir daro pusiau portretą, pusiau aktą. Postmodernizmo laikais klasikinės portreto ribos iš tikrųjų nutrinamos, pavyzdžiui, garsaus amerikiečių portretininko R.Avedono kūryboje. Todėl A.Aleksandravičiaus eksperimentai „Veidrodžio pusėje“ praturtina visą mūsų fotografiją. Kol kas jis dar nesileidžia į spalvotą fotoportretavimą, o gerų spalvotų žinomų Lietuvos žmonių portretų labai trūksta, nors fotožurnalistai kasdien, regis, fotoaparatais spragsi jų panosėje. Tuo įsitikinome su S.Žvirgždu pradėję rengti didelę spalvotą, reprezentuojančią Lietuvos žmones įvairiausiose gyvenimo srityse, fotoknygą užsieniui.

M.Šileikaitės-Čičirkienės „Vieškelio motyvas“ irgi pakankamai netradicinis. Ir jai pačiai, iki šiol mėgusiai simboliškas poetiškas fotografijas, režisavusiai įvairias nuotaikas ir situacijas. Ir knygai, kurios du trečdalius darbų sudaro Panevėžio miesto vaizdai. Įžangos autorė V.Vasiliauskaitė akcentuoja fotoalbumo autorės savijautą mieste kaip vienatvę ir nuovargį, o išėjimą už jo – kaip sugrįžimą į vaikystės rojų. Tačiau tai tik kompozicinis knygos kelias atgal. Vyrauja nostalgija viskam, kas jau buvo ir praeina. Mieste – suskeldėjusi tvora „Projektuotojų gatvėje“. Kaime – „Naudvaris. Inžinieriaus tiltų statytojo Stanislovo Kerbedžio gimtinė“. Marijos nostalgija dokumentuota, pažymėta garsių žmonių gimtinėmis, o mieste – paminklais ir gatvių vardais. Ji ne tokia intymi ir neryški, kaip šiemet šiauliečio A.Ostašenkovo išleistame puikiame fotoalbume „Kitas krantas“.

Automobilininkų tauta jaučia nostalgiją ir automobiliui. Vilniškė „Aidų“ leidykla šiemet išleido unikalų fotoalbumą „Automobilis Lietuvoje“ (1918-1940). Jo sudarytojai K.Driskius ir L.Suslavičius atrinko fotografijas iš valstybinių ir asmeninių archyvų, išdėstė jas plačiu diapazonu – nuo valstybės vyrų ir asmeninių automobilių iki viešojo transporto ir netgi autokatastrofų. Nuotraukos puikiai išspausdintos, tik knygos maketas galėjo būti išradingesnis. Nustebau pamatęs savo gimtąjį Pašvitinį (Pakruojo r.) 1929 metais ir autobusą „Šiauliai – Linkuva – Pašvitinys“. Praėjusią vasarą vos parsikrapščiau visuomeniniu transportu iš Pašvitinio į Vilnių, sugaišau gerą pusdienį.

Tradiciniame Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraštyje „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ M.Matulytė parašė jaudinantį esė apie kauniškį fotografą J.Laucių, suimtą ir nužudytą po 1940 metų. Taigi ir fotografijos istorijos požiūriu šie metai buvo fenomenalūs.

© 2006 „XXI amžius“