Pirmasis puslapis
Darbai
Fotografija
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Drąsiųjų viltys ir likimai

Sigitas ŽALNERAVIČIUS

Koks džiaugsmas turėti gryną sąžinę ir tyrą sielą!

                                                     (Iš padėkos po išpažinties)

Fotomenininkė Irena Giedraitienė Panevėžio fotografijos galerijoje

Vargu ar yra pasaulyje dar viena tauta kaip lietuvių, kuri taip pasiaukojamai kovojo už savo raštą, spausdintą žodį. Žemai lenkiu galvą knygnešiams, jų žygdarbiams, kurių reikšmė kitoms tautoms sunkiai suvokiama. Kartais tai pamirštame ir mes.

Nors Knygnešių dieną minėsime tik pavasarį (kovo 16 d.), apie vieną knygnešį norėčiau papasakoti šiandien. Žinau, kad tą minimą dieną vietos jam spaudos leidiniuose neatsiras. Kaip įprasta, tiesiog bus perrašytos ankstesniais metais autoritetų pareikštos mintys, paminėtos tos pačios žinomos garsių knygnešių pavardės. Iš dar ne viso sąrašo.

Knygnešio kelias

Kaip palangiškis, jaučiu pareigą priminti, teisingiau, papasakoti apie garbingą to krašto žmogų, knygnešį ir žveją Lauryną Jurevičių. Jau šešiolikmetis jaunuolis (gimęs 1880 m.) pasirinko žvejo darbą ir ne mažiau pavojingą knygnešio likimą. Neminėsiu jo drąsių poelgių, sumanumo išvengiant žandarų spąstų, kartais net sunkiai suvokiamos rizikos. Knygnešiais tapo tik tokie.

Apie tą mūsų krašto legendą, jo šeimą žinias rinkau seniai, po trupinėlį. Sunkus pokalbis vyko su knygnešio palikuoniais: klausiu apie žmogų, atsako apie Lietuvą…

Įspūdingas Lauryno kelias tęsėsi ir pasibaigus knygnešių erai. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Pateko į vokiečių nelaisvę. Iš jos į jau Nepriklausomą Lietuvą grįžo 1919 metais. Vėl sėdo į žvejo valtį.

Išaušo 1927 m. gegužės 9 d. rytas. Žvejys išsirengė plaukti į jūrą. Nekreipė dėmesio į bloga nujaučiančios žmonos įkalbinėjimus neplaukti, nepabūgo perspėjančių jūros ženklų. Rūpėjo pamaitinti gausią šeimą. Visą naktį siautė audra. Iki aušros nesulaukusi grįžtančio vyro, žmona suvokė, kad atsitiko nebepataisoma. Visą dieną tarsi suakmenėjusi stovėjo ji ant kopos, neatitraukdama žvilgsnio nuo jūros. Dar turėjo viltį išvysti nors mylimo žmogaus atplukdomą kūną. Kiek atokiau vienas prie kito glaudėsi šeši žvejo vaikai. Išsigandę, alkani, sušalę…

Apie paskutinę žvejo Lauryno gyvenimo valandą namiškiai sužinojo kitą dieną. Į jūrą jie tada išplaukė trise. Vieną iš jų išgelbėjo tai, kad jo rankos tvirtai laikė vairą. Antrasis išsigelbėjo iš rankų nepaleidęs irklų. Negailestinga banga apkabino ir į jūrą nusinešė tik vandenį iš valties sėmusį Lauryną. Greitai žuvusio žvejo namiškius pasiekė žinia, kad Vokietijoje, ant Baltijos jūros kranto, išmestas neatpažinto žmogaus kūnas. Negalėdama palikti vienų vaikų, žvejo našlė prikalbino du kaimynus nuvykti į nurodytą vietą ir įsitikinti, ar tai ne jos vyro kūnas. Kelionės išlaidoms padengti įdavė jiems vienintelę šeimos brangenybę – velionio kišeninį laikrodį, nes nieko geresnio neturėjo. Išvyko vyrai ir greitai sugrįžę pasakė: „Ne, ten ne jis“. Tik po daugelio metų, kai likę gyvi knygnešio vaikai, sulinkę ir pražilę grįžo iš lagerių, jie sužinojo tiesą: ten buvo jis, jų tėvas. Vienas iš tada vykusių kūną atpažinti vyrų gulėdamas mirties patale atskleidė tiesą. Atpažinę Vokietijoje jūros išmestą žveją ir knygnešį Lauryną, jie nusprendė, kad žemė visur vienoda, iškasė pajūrio smėlyje duobę, užkasė joje savo tėvynainį, priklaupę sukalbėjo maldą ir grįžę ištarė tuos gal ir švento melo žodžius. Išaiškėjo nors tai, kad tik keturiasdešimt septynerių sulaukęs lietuvis ilsisi Vokietijos žemėje. Tiksli jo amžinojo poilsio vieta nežinoma.

Manau, kiekvienas supranta, ką teko patirti maitintojo netekusiai gausiai šeimai. Varguolių šeimai.

Vaikai užaugo verti tėvo

Nuo to laiko prabėgo du dešimtmečiai. Koks buvo buvusio knygnešio ir žvejo šešių vaikų likimas? Jie, gyvenimo užgrūdinti jaunuoliai, užaugo tvirtais Lietuvos ąžuolais ir liepomis, savo drąsaus tėvo vertais lietuviais. Didvyriškas ir, deja, tragiškas jiems buvo skirtas likimas. Prisiminkime kiekvieno iš jų gyvenimo kelią, svarbesnius įvykius.

Sofija. Vokiečių okupanto buvo išvežta darbams į Vokietiją. Tėvynės ilgesio pašaukta, 1945 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ji pabėgo iš lagerio. Deja, Sofijai nebuvo lemta vėl išvysti Lietuvą. Jai buvo tik trisdešimt treji, kai jos gyvybę nutraukė geidžiama kryptimi važiavęs traukinys. Sofijos amžinojo poilsio vieta nežinoma.

Albertas. Jo, Lietuvos partizano, slapyvardis – Sakalas. Žuvo 1947 metais dengdamas kitus partizanus. Jis gulėjo numestas prie stribų būstinės (Palangos senosios vaistinės). Visi jį atpažino iš vešlių garbanotų plaukų – Jurevičiukas. Jam buvo tik dvidešimt vieneri. Alberto amžinojo poilsio vieta nežinoma.

Teresė. Lietuvos laisvės armijos (LLA) kuopos ryšininkė. Į Sibirą ištremta 1948 metais. Dirbdama neįprastame šaltyje ir vilkėdama tik vasariniais drabužiais, apsiavusi vasariniais bateliais, miške, vėliau lentpjūvėje, susirgo širdies liga, tuberkulioze. Jos širdis nenustojo plakusi, kol negrįžo į tėvynę. Nutilo tik 1963 metais. Jai buvo tik trisdešimt treji. Teresę priglaudė Lietuvos žemė.

Adolfas. LLA kuopos žvalgas. Į Sibirą ištremtas 1948 metais. Visą gyvenimą rūpinęsis kitais, nekreipė dėmesio į savo sveikatą. Ilgai kentusi, 2004 metais nustojo plakusi ir jo širdis. Jam buvo septyniasdešimt septyneri. Adolfą priglaudė Lietuvos žemė.

Motina – pavyzdys savo vaikams

Ona Jurevičienė, tos garbingos šeimos mama, paskutinį duonos kepalėlį pirmiausia išdalydavo vaikams tarsi pamiršdama, kad ir ji alkana. Stebina tos mažaraštės moters sugebėjimas išauginti tikrus savo tėvynės patriotus. Kokius žodžius ji jiems kalbėjo, kokia šiluma juos apgaubė, į ką kreipė jų dėmesį? Beje, žvejo našlė buvo ir pavyzdys vaikams kovoje už Lietuvos laisvę. LLA kuopos narė, slapto štabo šeimininkė. Slapyvardis – Mama. Kaip prasmingai skambėjo, kiek atspalvių turėjo tas net pašalinių, bet tos pačios organizacijos narių vieno kitam perduoti žodžiai: „Susitikime šiandien vakare pas Mamą“. Į Sibirą ištremta 1948-ųjų naujametę naktį. Ir jau tų pačių metų pabaigoje šiltinės pakirsta su šiuo pasauliu atsisveikino šaltame lagerio barake. Jai buvo tik penkiasdešimt aštuoneri. Laikas neatpažįstamai išdildė jos amžinojo poilsio vietą. Net du kartus jos vaikai – Marija ir Vytautas – važiavo į tuos tolius ieškoti mamos. Nerado. Ir ant jos kapo, kaip ir ant kitų trijų jos šeimos narių kapų, niekas niekada neuždegs žvakelės. Jaučiu pareigą jai skirti truputį pakeistus generolo Povilo Plechavičiaus žodžius: „Kol lietuvės motinos gimdys tokius sūnus ir dukras, kaip mano paminėtas šešetukas, Lietuva nežus“. Primenu, kad generolas taip pasakė apie Dariaus ir Girėno mamas. Džiugu, kad tokių mamų Lietuvoje visada buvo, yra ir, esu įsitikinęs, bus.

Gyvieji kovotojai už nepriklausomybę pamiršti

Šiandien Palangoje netoli vienas nuo kito gyvena likę du knygnešio ir garbingos mamos vaikai – Marija ir Vytautas. Jai – aštuoniasdešimt, jam – aštuoniasdešimt ketveri.

Marija. Buvusi LLA kuopos ryšininkė. Slapyvardis – Gražuolė. 1948 metais ištremta į Sibirą. Jai būnant tremtyje, išaiškinama pogrindinė Palangos gimnazijos ateitininkų kuopelė, kuriai vadovavo Marija. Jos teismas vyksta Tomske. Skiriama mirties bausmė, kuri vėliau pakeičiama lengvesne. Reabilitavus grįžta į Lietuvą. Deja, budrūs mūsų visų buvusio lagerio tarnai išsiaiškina, kad tas reabilitavimas nesusijęs su ankstesne tremtimi. Atsisakiusi valdiško baisaus vežimo etapais, į tremtį Marija grįžta pati, be palydos. Siaubinga ir daugeliui tai negirdėta.

Vytautas. Buvęs LLA Palangos kuopos vadas (slapyvardis – Kazys, Audra), mokytojas (Adolfas Preibys, Adolfas Jakštas, Apolinaras Grabys, Vytautas Grabys, Steponas Skersys, Antanas Skersys – tik nedidelės dalies jo drąsių mokinių – sakalų pavardės, okupantų ir kolaborantų aukos), poetas, 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, politinis kalinys, tremtinys be teisės sugrįžti. Būdamas rūdyne „Cholodnyj“, dalyvavo pogrindinio lietuviško leidinio „Toli nuo Tėvynės“ leidime (Audronio slapyvardžiu). Net 44 metus praleido svetimoje šalyje. Per visą tą laiką išsaugojo žmogaus dvasios didybę. Grįžimas į tėvynę laimės nesuteikė. Tapo be kaltės kaltas nepriklausomos Lietuvos kankinys. Apie tą žmogų daug rašiau, todėl nekartosiu. Ne kartą ir ne iš vieno girdėjau tarsi protingą patarimą – klausimėlį: „Ko tu kišiesi?“ Tačiau dar kartą kreipiuosi į tuos, kurie sėdi buvusių politinių kalinių, tremtinių, rezistencijos dalyvių organizacijų vadovų kėdėse. Atvykite, kol ne vėlu į Palangą, aplankykite tuos du didvyrius, knygnešio palikuonis. Nebijokite, jie nieko iš jūsų neprašys, nors jų krūtinių nepuošia net Lietuvos Nepriklausomybės medaliai. Nepriklausomybės, kuriai jie atidavė visą savo gyvenimą, bet liko atstumti, pamiršti, pažeminti. Apie Vyčio kryžius ar kitus ordinus net nekalbu. Juos išsidalijo, kaip aš vadinu, antrojo ešelono kankiniai, taip pat patyrę vargo ir netekčių (tai nepaneigiama). Bet jie, ačiū Dievui, jau nežinojo, kaip reaguoja organizmas, kai gyvam žmogui lupama oda. Nežino, kaip virpa visos ląstelės, kai deginant iš pradžių paruduoja žmogaus kūnas, vėliau atsiranda žaizda, kurią graužia sūrus to paties žmogaus prakaitas. Nežino, kaip traška tarpdury laužomi pirštų kaulai. Nežino, kaip pagal raudonųjų budelių sukurtas technologijas pasiekiama žmogaus kančių galimybių riba, kai nesulaukiama išsigelbėjimo – sąmonės praradimo ar net šaukiamos mirties. Tokios būsenos žmogus nevalingai pasirašo nuosprendį sau. Nenustebčiau, jeigu būtų atrastas (prireikus) tada nesuprantama rusų kalba parašytas „pasižadėjimas“ nušauti savo vaiką, prakeikti savo tėvynę, pasirašytas mūsų tautos didvyrių, kuriems jau pastatyti ar bus pastatyti paminklai. Nežinau ir aš to, ko žmogaus protui neįmanoma suvokti. Tuos baisumus patyrė vyriausias knygnešio Lauryno sūnus. Man sunku suvokti mąstyseną šiandieninio „teisuolio“, kuris kiša žmogui prie akių enkavėdistų „švelniai šnekučiuojantis“ išgautą klastotę (nesvarbu, kad ji anuliuota teisėjų). Girdžiu tarsi tėvišku suprantančiu balsu tariamus žodžius: „Taip, taip, aš tavim tikiu, bet parašėlis tavo…“. Tas epizodas ne iš knygos – iš gyvenimo!

Jų, pirmojo ešelono (stalininio!) kartos kankinių, negelbėjo nė vienas kitos valstybės vadovas. Po sunkių darbų šachtose, tapusių lygiasvoriais su jų rankose laikomais perforatoriais gręžėjais (ne sanitarais, ne sargais, ne felčeriais, ne virėjais) niekas nepasiūlė poilsinių, atstatomųjų kelionių po pasaulį ar Europą. Kodėl tik dainoj pabuvę „ešelonų broliais, ešelonų sesėm“ išsiskirstote į skirtingas ložes prie skirtingai padengtų stalų? Juk kažkada visi srėbėte vienodą pliurzalą su pašvinkusių žuvų kaulais. Kodėl apie tai tyli drąsiausieji, pataikauti nepratęs Antanas Terleckas ar dar kas nors? Tiesos suvokimas – pirmas žingsnis į tobulėjimą. Mane visada šokiruoja daugelio leidinių redakcijų nuo žmonių akių slepiami sąrašai: viename – pavardės tų, kuriuos galima sumalti į miltus, kitame – pavardės tų, apie kuriuos galima rašyti tik gerai arba nieko. Neminėsiu tų standartinių pavardžių.

Noriu tikėti, kad kada nors atsiras savo darbą išmanantys, sąžiningi žurnalistai ar rašytojai, kurie visiems suprantama kalba parašys apie tuos tik enciklopediškai mano išvardytus žmones.

Palanga

© 2006 „XXI amžius“