Pirmasis puslapis
Darbai
Fotografija
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vakarai su Vaižgantu

Alfas PAKĖNAS

J.Tumo-Vaižganto muziejuje vykusio adventinio vakaro dalyviai (iš kairės): poetai Eglė Perednytė, kun. Skaidrius Kandratavičius, verslininkė Alė Jurgaitienė ir Kauno vicemeras Kazimieras Kuzminskas

Kanauninko ir rašytojo, prieškariu garsaus publicisto Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus Kaune (Aleksoto g. 10-4) pirmuosius lankytojus pakvietė prieš aštuonerius metus – 1997 m. liepos 8-ąją. Tai buvo viena iš daugelio gražių Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės kultūrinių vizijų, tapusių realybe. Vaižgantas čia, kukliame keturių kambarių bute, 1920-ųjų žiemą tapęs Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriumi, gyveno daugiau kaip dvylika metų. Jau sirgdamas per 1933-iųjų Užgavėnes išsikėlė gyventi į Ąžuolyną, kur buvo ką tik baigti įrengti artimo giminaičio, žinomo Nepriklausomos Lietuvos diplomato Petro Klimo namai. Ten gyveno tik du mėnesius – mirė balandžio 29-ąją. Vaižgantas buvo šviesiausia, tyriausia ir kilniausia asmenybė atgimusios Lietuvos gyvenime. Pasak vieno atsiminimų autoriaus, „asmenybė, kurią žinojo ir profesorius, ir beraštis, prezidentas ir artojas, tikintis ir ateistas, turtuolis ir beturtis… Jis buvo tarsi lietuvių tautos simbolis“. Iš tikrųjų – visas prieškario Kaunas pažinojo tą jauno veido ir žydinčios vyšnios baltumu pražilusį nedidelio ūgio žmogų. O Vytautine vadinama raudonų plytų bažnytėlė buvo tikra inteligentų šventovė Vaižganto citadelė. Joje rinkdavosi inteligentai, to meto šviesuoliai: profesoriai, filosofai, rašytojai, dailininkai. Ne tik susikaupti maldai, bet ir paklausyti jaudinančios, pakilios vargonų muzikos, Vaižganto suburto puikaus choro. O labiausiai – pasiklausyti pamokslininko Vaižganto…

Keista, kad šio populiaraus rašytojo ir žmogaus, garsiojo „deimančiukų ieškotojo“ atminimo muziejus tarsi kiek primirštas, mažokai lankomas. Daugiau atvyksta moksleiviai – iš Kauno ir iš visos Lietuvos. Tačiau pavienių lankytojų – ypač kauniečių – nedaug. O muziejus gyvas ir tikras tada, kai jis lankomas, kai jis skleidžia gėrį ir grožį, nuolatos primena kultūros paveldo lobius.

Taigi muziejaus darbuotojams tikintis „prisijaukinti“ lankytojus, ypač vaižgantiškos dvasios žmones, pradėtas kūrybinių vakarų, susitikimų su kultūros žmonėmis, naujų knygų pristatymų bei sutiktuvių ciklas. Lapkričio–gruodžio mėnesiais įvyko keturi poezijos, dainų bei muzikos vakarai: poeto Donaldo Kajoko naujo eilėraščių rinkinio „Karvedys pavargo nugalėti“ pristatymas, „XXI amžiaus“ skaitytojams gerai žinomo verslininko ir dainų autoriaus bei atlikėjo Kazimiero Jakučio naujos kompaktinės plokštelės sutiktuvės, savito poeto Vlado Baltuškevičiaus kūrybos popietė bei adventinis vakaras, kuriame dalyvavo Paberžės klebonas, poetas kun. Skaidrius Kandratavičius ir jauna poetė, eseistė Eglė Perednytė.

Šiam vakarui pasiūliusi temą „Gerumas mus vienija“ Panemunės katalikių moterų draugijos vadovė verslininkė Alė Jurgaitienė pati garsėja pašaukimu geriems darbams bei atjauta sunkiai gyvenančioms šeimoms Kaune ir ypač Vepriuose (Ukmergės r.), kur vysto savo verslą. Taigi ir Vaižganto namuose kalbėta apie gerumą, apie meilę. Savo kūrybą skaitė kunigas ir poetas S.Kandratavičius, vaižgantiškos dvasios žmogus. Modernus poetas, neišsižadėjęs tikrųjų vertybių.

E.Perednytės eilėraščiai persunkti meile ir gerumu. Ir Advento tyla. Taip vadinasi jos eilėraščių ciklas, ypač patraukęs vakaro dalyvius.

Verslininkė A.Jurgaitienė pasakojo, kad neseniai Panemunės moterys katalikės kartu su parapijos klebonu kan. Deimantu Brogiu, tęsdami tradicinę akciją „Gerumas mus vienija“, aplankė Kazio Griniaus slaugos ligoninę. Moterys parengė dovanėles visiems 106 ligoniams su psichikos negalia. Lydimos vyr. gydytojo Česlovo Zvidzevičiaus, pavaduotojos Laimos Geduškaitės, bendravo su ligoniais, klebonas kan. D.Brogys palaimino juos.

„Blogį turime nugalėti gerumu. Žingsnis po žingsnio einame į žmones – gerųjų žodžių ir darbų kryptimi. Padėkime vieni kitiems“, – sakė A.Jurgaitienė, nuo pat savo verslo pradžios užsiimanti ir labdara. 2004 metų gruodį ji buvo apdovanota „Gerumo plyta“ – prizu, kuris dabar kasmet įteikiamas gerumu pasižymėjusiems Kauno žmonėms.

Kaunas

Ričardo Šaknio nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“