Pirmasis puslapis
Darbai
Fotografija
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dievdirbys iš Čekijos, palikęs darbų ir Lietuvoje

Justinas ADOMAITIS

Jarekas Buncko su žmona Mirka, sūnumis Jareku ir Mareku

Prie Betliejaus Autoriaus nuotraukos

Koridorius į skulptoriaus dirbtuvę

Išsiuvinėtas gobelenas „Pasaulio sukūrimas“

Prie išsiuvinėto gobeleno „Pasaulio sukūrimas“

Horeljefas „Paskutinė vakarienė“.

Ažūriniai paveikslai.

Jaroslavas Buncko prie mylimiausio darbo – karaliaus Karolio IV skulptūros.

Šv. Vaclovas įkeltas į lietuviško stiliaus koplytstulpį.

Erškėčiuotas Kristus išdrožtas iš Pietų Afrikoje augančio mahagono medžio.

Lietuviams gerai pažįstamas Čekijoje gyvenantis medžio drožėjas Jaroslavas Buncko. Skulptorius savo darbų yra palikęs Kauno, Kėdainių, Prienų rajonuose, Birštone. Rokiškio bažnyčiai jis sukūrė čekų vargonininko ir kompozitoriaus Rudolfo Lymano paminklą (Prahos konservatoriją baigęs muzikas R. Lymanas Rokiškyje dirbo 1883-1904 metais, čia įsteigė vargonininkų kolegiją, globojo ir ugdė gabius lietuvių vaikus, rūpinosi krašto kultūra).

Rokiškyje vykusio drožėjų simpoziumo metu skulptorius J. Buncko sukūrė ne tik žymaus kraštiečio vargonininko paminklą, bet ir Betliejaus prakartėlę, kurią padovanojo bažnyčiai. Keliolika metų dažnai Lietuvą lankantis skulptorius kartais pajuokauja nežinantis, koks procentas jo kūrinių turi lietuviško kolorito. Draugų, kolegų, artimųjų Jareku vadinamas dailininkas gimė 1959 metais Velykų rytą, Liptovskij Hradok mieste Slovakijos Aukštuosiuose Tatruose, tuometinėje Čekoslovakijos Socialistinėje Respublikoje. „Mama – čekė, tėvas - slovakas, sesuo –čekė, aš - slovakas“, - juokiasi J. Buncko. Šeima išpažįsta evangelikų tikybą, nors sovietmečiu tą reikėjo slėpti.

Drožinėti Jarekas pradėjo nuo trylikos metų. Gimtųjų namų palėpėje jis rado proprosenelio dievdirbio drožinėtą paveikslėlį. Pabandė pats skaptuoti medį – patiko. Motina turėjo meninių polinkių – gražiai siuvinėdavo, to išmokė ir Jareką.

„Sovietiniais metais turėjau dirbti statybose, nes drožyba buvo laikoma veltėdžiavimu“, - pasakoja Jarekas. Savamokslis medžio drožėjas tik laisvalaikį galėjo skirti kūrybai. Pirmąją savo darbų parodą jis surengė 1980-aisiais gimtajame Liptovskij Hradok mieste, tuomet turėjusiame 24 tūkst. gyventojų.

Sovietinei sistemai žlugus, permainos atėjo ir į Jareko kūrybinį gyvenimą. Kaimyninių šalių tautodailininkai rengė tarptautines medžio drožėjų stovyklas, mezgė ryšius, keitėsi patirtimi. Prieniškis Algimantas Sakalauskas pakvietė J.Buncko į Lietuvą, vėliau abu vyrai dalyvavo bendruose projektuose Austrijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Įsimintiniausios tarptautinės medžio skulptūrų stovyklos: Klatovy (Čekija, 1990), Šumperke (Čekija, 1991), Debrecene (Vengrija, 1992), Hajdusoboslo (Vengrija, 1994), Rajhradice (Čekija, 1994), Kečkemete (Vengrija, 1994), Inami (Japonija, 1995), Trebiče (Čekija, 1996), Paudorfe (Austrija, 1997), Prienuose (Lietuva, 1997). Lietuvoje 2001 metais surengiamos net trys stovyklos: Česlovo Milošo tėviškėje Šateiniuose (Kėdainių r.), Birštone ir Vilkijoje. 2002 metų vasarą Dubravoje (Kauno r.) miškininkai surengia įspūdingą tarptautinę medžio drožėjų stovyklą. Skulptūros papuošia Dubravos urėdijos aplinką Girionyse, Pajiesio, Kačerginės, Ežerėlio, Vaišydavos girininkijas. 2003-iaisiais J. Buncko dalyvauja dviejose stovyklose Lietuvoje: Valkininkų miškų urėdijoje ir Padubysyje (Kauno r.), Eimanto ir Romos Zalensų kaimo turizmo sodyboje.

„Lietuvoje man gera kaip namuose“, - sako medžio skulptorius J. Buncko. Už tai jis sako esąs dėkingas „krikštatėviui“ A. Sakalauskui, prieniškei dailininkei Daliai Norvaišienei-Blauenšteiner, dabar gyvenančiai Austrijoje, ir verslininkui E. Zalensui, kurio sodyboje – keliolika slovako iš Čekijos išdrožtų medžio skulptūrų.

Brno priemiestyje Vekrove J. Buncko gyvena tarsi kaime. Teritoriją prie namo saugo šv. Vaclovo (Urbano) skulptūra, įkelta į lietuviško stiliaus stogastulpį. Dailininkas prisipažįsta, kad tai – A. Sakalausko nuopelnas. Tai jis išmokė Jareką kurti monumentalią skulptūrą, paskatino domėtis senaisiais čekų, slovakų tikėjimais, krikščionybe.

Su Jareku, jo žmona Mirka, sūnumis Mareku, Boreku ir Radeku apžiūrime tautodailininko dirbtuvę. Nesuskaičiuojama gausybė kūrinių – ant grindų, ant sienų. Vieni išdrožti prieš dieną, kiti - anksčiau, treti grįžę iš parodų su apdovanojimais.

„Darbams naudoju miške, lauke augusį medį, prieš tai jį dešimt metų džiovinęs, - kalba drožėjas J. Buncko. – Tinka liepa, riešutmedis, ąžuolas, akacija, trešnė. Jų mediena turi savo kvapą, žavesį, šilumą. Iš rankų sprūsta, eižėja, skyla miesto medis. Net lazdos iš tokio neišdroši...“

Menininko dirbtuvėje pasieniais surikiuoti čekų karaliai, karvedžiai. Garbingiausioje vietoje – čekų „šventasis“ karalius Karolis IV. Nemažai skulptūrų, bareljefų ir horeljefų Biblijos siužetais. Ypač daug iš liepos išdrožtų ažūrinių peizažų: Tatrų kalnai, čekų pilys, kaimo sodybos. Populiarūs siužetai – liaudies muzikantai, šokėjai, linksmos užstalės. Jarekas išdrožęs ir nemažai taikomajai dailei priskirtinų daiktų: dekoratyvių lėkščių, vaisiams, uogoms skirtų „piramidžių“, saldaininių ir pan. Kad tas darbas jam prie širdies ir visai nesunkus, menininkas pademonstravo prie varstoto. Paėmęs lentutę ir kaltą, jis tuoj pat išdrožė nesudėtingą horeljefą. Pastebėjau, kad dirbančioji skulptoriaus ranka – kairioji. Pasirodo, dešiniąją jis susargdinęs sovietmečio statybose, dabar ja gali atlikti tik lengvesnius darbus.

„Kartais liga pakoreguoja kūrybos sritį“, - pasakoja J. Buncko. Prieš dešimtmetį jis ilgą laiką dėl stuburo skausmų negalėjo dirbti kaltu ir kūju. Tuomet iš vaikystės prisiminė mamos Bohumilos siuvinėjimo pamokas. Nusipirkęs didelį audeklą ir spalvotų siūlų per kelerius metus J. Buncko išsiuvinėjo gobeleną „Pasaulio sukūrimas“. Pagal Biblijos siužetą dailininkas adata ir siūlu sukūrė šešias kompozicijas pagal Dievo šešių dienų darbus. Gobelenas eksponuotas daugelyje parodų, pelnęs ne vieną apdovanojimą.

J.Buncko prisipažįsta, kad kai kuriems jo pastarųjų metų kūriniams įtakos turi tarptautinės medžio drožėjų stovyklos, bendravimas su lietuvių meistrais, ypač A. Sakalausku. Tačiau skulptorius nepamiršta savo krašto tautosakos, liaudies muzikos, papročių. Namuose jis turi Aukštųjų Tatrų slovako nacionalinį kostiumą, liaudies muzikos instrumentus fujarą ir piščialą, dalyvauja folkloro festivaliuose ir kaip drožėjas, ir kaip muzikantas.

Ateinančią vasarą J.Buncko ketina praleisti Lietuvoje: medžio skulptūromis toliau puoš Zalensų kaimo turizmo sodybą Padubysio kaime netoli Vilkijos (Kauno r.). Menininkas sako, jog jį Lietuva, matyt, traukia ir dėl kitų priežasčių: Gediminaičių dinastija palikusi ženklų pėdsaką jo tėvynės istorijoje.

© 2006 „XXI amžius“