| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Tebūna Lietuva iškilios istorijos ir tvirtos dvasios valstybė Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus kalba iškilmingame posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai paminėti
Lietuva mini penkioliktąsias lemtingų įvykių metines. Tada, 1991-ųjų pradžioje, išgyvenome vieną tragiškiausių ir kartu vieną didingiausių savo istorijos įvykių. Tada sutapo žmogaus ir tautos valia, mirtina grėsmė ir drąsa aukotis. Todėl istorikai Sausio 13-ąją pelnytai mini šalia Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ar Birželio 14-osios pamatinių Lietuvos istorijos datų. Tada krauju apgynėme savo prigimtinę teisę į laisvę, atsilaikėme prieš tankus ir automatus, prieš ištisą brutalaus pykčio, šmeižto, o kartais ir abejingumo laviną. Ir kartu tada pasauliui buvo galutinai parodyta, kad Lietuva nepasuks iš laisvės kelio. Kad ši tauta subrendo valstybingumui ir kaip diplomatiniam grįžimui į laisvų valstybių šeimą, ir kaip dvasios būsenai bei laisvei. Toji būsena, toji laisvės dvasia tarsi gynėjų laužai šildė ir rankas, ir sielas. Tai skaidrino mūsų dvasią, teikė drąsos, telkė ir vienijo. Kolaborantai žmonėms grasino ir liepė grįžti namo, tačiau žmonės plūste plūdo ten, kur gyvybei grėsė pavojus. Atkuriamojo Seimo nariai prašė žmonių nerizikuoti ir skirstytis, tačiau žmonės nepakluso. Todėl kad mes, Lietuvos piliečiai, jau buvome tauta ir valstybė. Todėl kad žmonės gynė ne parlamento pastatą ir jame buvusius deputatus, o savo laisvę, savo orumą ir teisingumą, savo teisę gyventi pagal sąžinę. Dėkoju visiems, kurie neliko abejingi, kurie mintimis ar iš tikrųjų buvo Vilniuje, paklusdami savo moralei ir tiesai. Nuoširdžiai užjaučiu visus žuvusių laisvės gynėjų tėvus ir motinas, vaikus ir artimuosius. Nuoširdžiai užjaučiu visus, kurie iš laisvės kovos pasitraukė suluošinti fiziškai. Dėkoju už šį pasiaukojimą ir už visam pasauliui parodytą dvasios jėgą. Dėkoju Atkuriamajam Seimui ir jo pirmininkui Vytautui Landsbergiui už tai, kad nebuvo suabejota Lietuvos pasirinkimo teisumu. Dėkoju žurnalistams, perdavusiems tragiškas žinias iš Lietuvos į visą pasaulį, ir visiems, kurie tame pasaulyje neliko abejingi mūsų skausmui ir nepaliko Lietuvos akis į akį su žlungančia, bet vis dar galinga sovietine imperija. Bendraudamas su tų įvykių liudininkais, prisimindamas savo paties jausmus, pastebiu, kad atmintyje dažniausiai iškyla ne išgąstis ir baimė, o vienybė ir susitelkimas, dvasinė šiluma, pasitikėjimas ir solidarumas, kurį tomis dienomis jautėme kiekvienas. Todėl šiandien noriu klausti nejaugi tai pasiekiama tik mirtinos grėsmės akivaizdoje? Kodėl ištikimybę tautos ir tėvynės, tiesos ir žmogiškumo idealams mumyse gali nustelbti vienadieniai interesai? Ar normalu, kad per penkiolika metų taip suvešėjo abejingumas tam, kas tada atrodė šventa, žuvusiųjų atminimui, tautos vertybėms ir mūsų istorijai ? Labai nuoširdžiai norėčiau, kad Lietuva keistųsi. Kad žmonės, ypač jaunimas, nebūtų abejingi savo tėvų ir senelių išgyvenimams, savo istorijai, savo Lietuvai. Nuoširdžiai linkėčiau, kad po kiekvienų rinkimų čia susirinkęs naujas Seimas, nepriklausomai nuo sudėties ir valdančiosios daugumos, prisimintų Atkuriamojo Seimo darbo metus. Ir prisimintų svarbiausią tų metų bruožą drąsą nebūti abejingam savo tautai ir valstybei, jos šiandienai ir ateičiai. Juk būtent abejingumas šiandien labiausiai ardo žmogų ir visuomenę, būtent abejingumas yra ta blogio sėkla, kurią, deja, spėjo pasėti Lietuvos okupantai. Vis dėlto tikiu Lietuva kaip mūsų visų dvasios namais, tikiu tauta ir žmogumi. Tikiu, kad esama dvasinių galių, kurios budi kiekviename iš mūsų ir kurios ne tik vertina praeitį, bet ir telkia ateities kūrybai. Tikiu, kad Lietuva, apgynusi savo laisvę, pajėgs ją įprasminti oriu gyvenimu. Šventas žuvusiųjų atminimas mus įpareigoja šiandieniniams vaikams ateities Lietuvą perduoti kaip iškilios istorijos ir tvirtos dvasios valstybę. Neatimkime šių vertybių iš mūsų vaikų. Lenkiu galvą, pagerbdamas visus, kurie ją apgynė, ir nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie ją kuria.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |