Atnaujintas 2006 sausio 18 d.
Nr.5
(1405)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Parlamento kokybė

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo Pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro, Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio kalba iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai paminėti

Tada, prieš 15 metų, čia buvo parlamentas, kuris neatsiribojo nuo žmonių, ir žmonės jį gynė. Posėdžiai būdavo transliuojami ištisai radijo bangomis, kai kada juos transliavo ir televizijos, žurnalistai buvo visur – mūsiškiai ir užsieniečiai, – o mes norėjom, kad jų būtų kuo daugiau. Visai kita kultūra, niekam nebūtų atėję į galvą pavadinti žurnalistą „tūpu“. Darydavau Lietuvos ir tarptautinių mus liečiančių dalykų, tad esamos padėties apžvalgas dažniau negu kartą per metus ir tikrai norėdavau, kad mūsų žmonės gautų kartu žinias ir padrąsinantį arba instruktuojantį, perspėjantį požiūrį. Valstybė buvo bendras reikalas.

Čia dirbo parlamentas, kuris neapgaudinėjo žmonių ir jiems rūpimų ekonominės ir socialinės politikos dalykų nesprendė uždaroje keturių galvų kamarėlėje. (Juolab jeigu viena galva visai niekam neatskaitinga ir už nieką neatsakinga.) Blokados metu rengdavome bendrus Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Vyriausybės posėdžius, kad tik neatsirastų dviejų valstybės politikų, paslapčiomis brandinamų konfrontacijų ir užnugarinių intrigų. Pirmaisiais metais to vis tiek neišvengėme, bet Sausio 13-oji pamokė. Bent jau būtų turėjusi pamokyti. Parlamentas aiškindavo, kaip ir tardavosi su žmonėmis, kartais net didžiuosiuose mitinguose dėl būsimų sunkumų; todėl egzistavo abipusis pasitikėjimas ir jį griauti reikėdavo ypatingų diversinių senojo režimo pastangų. Lietuvos laisvė tebebuvo neabejotina vertybė ir net aukščiausioji, dėl kurios negaila nė gyvybės. Todėl beprasmiai vėlesnieji klausimai, kas ką tada gynė, mes gynėmės kartu ir gynėme laisvę.

Po to atsirado kiti parlamentai, kažkas kalbėdavo, kad rinkėjo vaidmuo pasibaigiąs rinkimų dieną, ir panašiai. Frazės apie tai, kad „kiekvienas tegu dirba savo darbą“ slėpdavo mintį, kad piliečiui bemaž nė nedera rūpintis valstybės reikalais. Jaunam – ypatingai nedera, juos reikia tiesiog atkirsti nuo vadinamo „politikavimo“. Bet ir suaugę atseit tegu sau ką nors abejingai dirbinėja, „netrukdydami vairuotojui“, kol vėl bus pakviesti balsuoti. Taip ir slydome iki dabartinės pelkės.

Pakeliui buvo prarastā gana paprasta solidarios demokratijos tiesa, nesubrandinta nuostata dėl visų piliečių atsakomybės, kuri būtų labiau veikusi ir edukacinį darbą. Vietoj to įskiepyta viena ypač nuostolinga klaida. Valdžia pasipūtė kalbėti kaip „valstybė“, ir žmonės, nepatenkinti valdžia, keikdavo valstybę. Iš kažkur dar lindo profesionalūs įkalbinėtojai, neva nepriklausoma Lietuvos valstybė pasirodžiusi daug ko nesugebanti, tiesiog netikusi. Atsiranda ir dabar svetur pasimokiusių jaunų aktyvistų, kurie kviečia nubausti savo valstybę – visai neiti balsuoti. Arba štai skleidžiami šnekalai, kad net svetimųjų valdžia, netgi nelaisvė buvusi geresnė už laisvę.

Tokiame moralinės sumaišties fone senoji pelkė išmeta spalvotų burbulų, kurie žada rojų po 11 arba 111 dienų, o mūsų adomai ir ievos tais obuoliukais ir susižavi.

Mėginame susivokti, kodėl tarp anos Sausio 13-osios ir pastarųjų kelerių metų tokia krintanti visuomenės susipratimo ir dėmesio linija. Gal todėl, kad ir visuomenės tada buvo daugiau. Pilietinė visuomenė, štai apie ką visi kalbame ir dairomės, iš kur ji turėtų atsirasti. Tada ji atėjo ir apgynė savo šalį, savo valstybę. Nebuvo svarstoma, geresnė ji ar blogesnė. Tai mūsų Lietuva, kurią patys ir sudarome – tokia valstybės tauta, kokia esame; ir turime susimeistravę tokią valstybę, kokios ir nusipelnę. Parlamento kokybę, valdžios kokybę pagerins jaunimas, kai nutars, kad tikrai nori geresnės Lietuvos. Jau šiandien matome tokių viltingesnių ženklų.

Jaunimas nesutinka, kad Lietuvoje per daug studentų, nes jų yra proporcingai dešimtis kartų mažiau negu pažangiose šalyse. Piliečių su aukštuoju mokslu turime vos keliolika procentų, kai Vakarų šalyse – keliasdešimt procentų. Jaunimas nesutinka, kad švietimui, mokslui, ūkio inovacijoms būtų skiriama tik 1 proc. Europos paramos lėšų. Reikalauja, kad Lietuvos ateičiai kurti būtų skiriama ir skaidriai skirstoma 10 proc. Palaikykime tai.

Sausio 13-ąją trylika brolių ir viena sesuo, dauguma visai jauni, žuvo už Lietuvą, galimą, būsimą, viltingai kaskart geresnę ir geresnę. Bet ar ji tikrai auga ta kryptimi, ne vien BVP rodikliais? Į tai atsako net mūsų požiūris į drąsuolių patriotų žūties prasmę ir teisingumo reikmę. Iš tiesų ji labai bendra ir visuotinė. Jos, tos reikmės, beveik neturime, jeigu nereikalaujame teisingumo įvairiose srityse ir nesmerkiame, pavyzdžiui, Sausio 13-osios nusikaltėlių globėjų. Kokios čia kalbos apie abstrakčiai „gerus santykius“ su jau nuteisto ir pabėgusio Sausio 13-osios nusikaltėlio globėjais? Jie tūno ne kokiame Saratove, o Maskvoje, kur aukštoji valdžia viską puikiai žino. Juolab žino apie didžiuosius sunkiai įtariamuosius.

Nepamirškime, kad Sausio 13-oji reiškia ne tik žuvusiųjų kraują, bet ir daugybę suluošintųjų, taip pat našlaičių ašaras, žilstančias našles ir be vaikų likusias senas motinas – tiek daug pažeistų, sulaužytų likimų. Atsakinga už agresiją ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus valstybė, tai yra Rusija, turėtų bent kompensacijas išmokėti; tačiau kam jai mokėti, jeigu Lietuva nė neprašo? O čia turėtų skambėti visai aiškus, oficialus reikalavimas. Tačiau vėlgi kaip tu ko pareikalausi, kad ir paprasto teisingumo, jeigu bijai, kad nusikaltėlių globėjas šiek tiek susierzins? Daraisi nusikaltimo dengimo paklusni dalis, ir viskas. Žmonės valdžioje, kuriems teko pareiga ir galia ginti savo piliečių teises, o jie tos pareigos nevykdo, neverti būti valdžioje, ir viskas. Tegu kai kas nors pagalvoja apie tai, nestumdo vieni kitiems. Nejau negalėtų susėsti parlamento, Užsienio reikalų ministerijos ir prokuratūros vadovai, kad per kelias dienas sutartų, Prezidentui pritariant, dėl teisinių ir diplomatinių veiksmų plano?

Sausio 13-osios naktį priešo tankai, šarvuočiai spaudė ir traiškė beginklius žmones: kaleno kulkosvaidžiai ir automatai, sproginėjo „paketai“, o gynėjai šaukė puolikams į veidą: „Fašistai, ką darot? Fašistai, fašistai!“

Ne vienas dabartinių Seimo politikų, kaip regis, bėgte bėgtų į tą vietą perspėti: „Nereikia tokių žodžių, tik nesupykinkim jautraus kaimyno! Nesvarbu, kad mus šaudo ir užmušinėja, bet negadinkim santykių!“, „Naudokim diplomatiškesnę kalbą!“ Seimas, jei tartų aiškų žodį, galėtų mažinti politinę sąvokų sumaištį, žalingą teisiniam procesui. Čia verta kiek stabtelėti. Sausio 13-oji tolydžio vadinama tai visai neutraliai – įvykiais, tai iš esmės absurdiškai – perversmu. Dėl įvykių, tai toks buvo veidmainingas Michailo Gorbačiovo klausimas: „Kas ten pas jus įvyko?“. Teko atsakyti, kad ne pas mus „įvyko“, o jūs mums padarėte. Tačiau aiškinti tai ištisus 15 metų yra ilgoka. „Perversmas“ – tai lyg pačios Lietuvos kariuomenė, apie ką iš anksto kalbėjo Burokevičius, būtų dariusi vidinį perversmą. Iš tiesų patyrėme žiauriai paprastą, pagal Afganistane ir Afrikoje išmėgintą net ne samdinių, o užsienio agresiją, užsienio valstybės reguliariosios ir specialiosios kariuomenės puolimą. Kas, užuot agresijos, toliau kalba apie perversmą, sąmoningai arba nesąmoningai daro paslaugą agresoriui ir jo teisių bei kaltės tęsėjams. Visai prastai skamba aimanavimai net šiandien apie bejėgę Lietuvą. Tai būtų valstybė, kurios institucijos tik dėl akių ką nors daro Rusijos atsakomybės kryptimi ir klausosi lietuviškąjį konformizmą pateisinančių neva bejėgiškos padėties vertinimų. Arogancijos specialistai dideliame mieste visai patenkinti. Lietuviai patys prisipažįsta esą bejėgiai, tai tegul ir užsičiaupia. Tačiau Sausio 13-osios gynėjams nebent Juozas Jarmalavičius aiškino, kad jie – bejėgiai ir verčiau eitų namo. Žmonės nesijautė bejėgiai, ir jie laimėjo. Ir paliko mums pareigą niekada nekapituliuoti vadinant save bejėgiais. Ką galėtų vieningai daryti valdžios struktūros, pritariant Prezidentui, jau esu minėjęs.

Politika yra arba adekvati užduočiai, ori ir galų gale efektyvi, arba svyruojantis darinys, primaišytas baimės ir pataikavimo. Jeigu mūsų politika teisingumo klausimu vis dar nutyli tremtinių skriaudas ir neišspaudžia nė žodžio dėl Rusijos pasisavintų Lietuvos žmonių rublinių indėlių, tai Sausio 13-osios išskirtinumas vis dėlto padėjo įveikti minėtąją silpnybę. Nors kiek, nors iš dalies, bet ledai tarsi pajudėjo. Gal subręs ir Seimo laiškas šiuo klausimu, tiesiog adresuotas Rusijos Dūmai, į kurį jau galima tikėtis atsakymo. Priimtasis vakar pareiškimas neblogas, bet panašesnis į laišką sau patiems. Gal prabils Lietuvos parlamentas ir dėl žmonių santaupų, vis nešančių palūkanas Rusijos taupomajam bankui, o ne to buvusio „Sberbanko“ apvogtiesiems; gal bent Seimas kreipsis ir paprastu pasiūlymu kalbėtis dėl sovietų okupacijos padarytos žalos? Kantrybė laimi, bet kantrybė nėra miegojimas. O niekas nebus labiau įgaliotas kalbėti apie tautos ir piliečių teises nei šalies parlamentas. Jis gynė šias teises prieš penkiolika metų, tai tegul gina ir vėl. Tikiuosi, kad tai ir kelias įveikti skaudų, per kelias kadencijas įvykusį susvetimėjimą tarp valdžios ir tautos. Atėjo posūkio laikas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija