|
Ali Agdža išeina į laisvę. Gailestingumo triumfas
Česlovas Iškauskas,
politikos apžvalgininkas
Neduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu (Rom
12, 21)
Tą vaiskią 1981-ųjų gegužės 13-osios dieną popiežius Jonas Paulius II, kaip paprastai, savo tuomet dar neapsaugotu papamobiliu Šv. Petro aikštėje Vatikane suko per maldininkų minią, teikdamas jiems masinę audienciją, kai staiga iš jos pasigirdo trys šūviai. Šventasis Tėvas nusviro ant jį lydėjusiųjų rankų. Po penkių dienų jis ruošėsi pažymėti savo 61-ąjį gimtadienį
Arkivyskupas Stanisłavas Dzivišas: Tas šūvis turėjo būti mirtinas. Kulka perskrodė Šventojo Tėvo kūną, sužeisdama pilvą, dešiniąją alkūnę ir kairįjį smilių. Paskui kulka nukrito tarp Popiežiaus ir manęs. Išgirdau dar du šūvius ir buvo sužeisti dar du šalia mūsų stovėję žmonės.
Netoliese nebuvo nė vieno gydytojo. Ir nebuvo laiko mąstyti. Iškart Šventąjį Tėvą perkėlėme į greitosios pagalbos automobilį ir didžiuliu greičiu nulėkėme į Džemelio ligoninę. Popiežius pašnibždomis meldėsi. Paskui prarado sąmonę. Mirtį ar gyvenimą nulėmė įvairios priežastys. Pavyzdžiui, laiko, kurio reikėjo pasiekti ligoninę, klausimas: keliomis minutėmis daugiau, mažiausias trukdis gatvėje ir jau būtų buvę per vėlu. Visur čia galima regėti Dievo ranką.
Šovęs 23 metų turkas Mehmetas Ali Agdža (Agca) tučtuojau buvo sulaikytas. Iš pradžių jis ketino įsimaišyti į minią, o italų policija negalėjo peržengti užtvarų, už kurių prasidėjo Vatikanas svetimos valstybės statusą turinčios šalies teritorija. Bet kai nusikaltėlis peršoko barjerus, karabinieriai jį iškart sučiupo.
Jonas Paulius II: Atsimenu aną kelionę į ligoninę. Kurį laiką dar pavyko išsaugoti sąmonę. Jaučiau, kad išsikapstysiu. Kenčiau, ir tai buvo priežastis bijoti, tačiau jaučiau kažkokį keistą pasitikėjimą. Tėvui Stanisłavui pasakiau, kad atleidžiu pasikėsintojui. To, kas atsitiko ligoninėje, jau neprisimenu.
S.Dzivišas: Beveik iškart po atvykimo į ligoninę Šventasis Tėvas buvo nugabentas į operacinę. Padėtis buvo labai rimta. Jono Pauliaus II organizmas buvo praradęs labai daug kraujo. Kraujospūdis dramatiškai mažėjo, pulsas buvo vos vos juntamas. Gydytojai pasiūlė suteikti Ligonių patepimo sakramentą. Tai iškart ir padariau.
Jonas Paulius II: Praktiškai jau buvau beveik anapus.
S.Dzivišas: Trys paskesnės dienos buvo siaubingos. Šventasis Tėvas labai kentėjo. Jis buvo visas supjaustytas. Nepaisant to, gijo labai greitai. Jau pirmosiomis birželio dienomis Popiežius grįžo namo. Jam net nebuvo liepta laikytis kokios nors ypatingos dietos.
Jonas Paulius II: Kaip matote, mano organizmas yra gana stiprus.
M. Ali Agdža buvo teroristinės turkų organizacijos Pilkieji vilkai smogikas. Savo tėvynėje jis jau buvo nuteistas dešimt metų kalėti už laikraščio Milliyet savininko žurnalisto Abdi Ipekci nužudymą 1979-aisiais bei dviejų bankų apiplėšimą.
Iki šiol neaišku, kas gi paskatino teroristą pasikėsinti į Šventąjį. Tėvą. Per apklausas ir teismo procese jis kelis kartus keitė parodymus. Buvo keliamos versijos, kad pasikėsinimą organizavo KGB arba tuometinės Rytų Vokietijos ir Bulgarijos specialiosios tarnybos. Teismo nuosprendyje Ali Agdža įvardytas kaip vienišas teroristas ir buvo nuteistas 25 metus kalėti.
Devyniolika metų išbuvęs keturiuose Italijos kalėjimuose, už pavyzdingą elgesį 2000-aisiais jis buvo išleistas, bet perduotas Turkijai, kur už nusikaltimus, nesusijusius su pasikėsinimu į Popiežių, Stambulo kalėjime išbuvo dar penkerius metus.
Ir štai šiomis dienomis 47-erių metų M. Ali Agdža išleidžiamas į laisvę. Paskutinį prašymą jo advokatas padavė pernai balandį, kai Turkijoje buvo priimtas naujas baudžiamasis kodeksas, kuris buvo parengtas pagal ES, į kurią prašosi Ankara, reikalavimus.
Pats kalinys nežino, ką jis veiks laisvėje, bet neketina užsiimti politika, negalvoja ir apie vedybas. Pirmiausia Ali Agdža su savo broliu Adnanu aplankys gimtąjį Malatijos miestą, kur gyvena jo serganti motina Muzayeta, ne kartą gavusi audienciją pas Popiežių, į kurį kėsinosi jos sūnus. Paskui jam reikės prisistatyti į karinę Pendiko apygardą: mat Ali nespėjo atitarnauti visą laiką kariuomenėje.
Tuo tarpu teisėsaugos pareigūnai tvirtina, kad laisvėje Ali Agdžai nesaugu. Jis daug ką slepia. Išsiaiškinti paslaptis ir nuteistojo elgesį norės ne tik Pilkųjų vilkų organizacija, kuri tebeveikia, bet ir tie, kurie nelinkę atleisti už pasikėsinimą į jau mirusį Joną Paulių II.
Bet grįžkime 20 metų atgal.
S.Dzivišas: Praėjus penkiems mėnesiams po pasikėsinimo, Šventasis Tėvas vėl sugrįžo į Šv. Petro aikštę, kad galėtų susitikti su tikinčiaisiais. Jis nejautė nei baimės, nei įtampos, nors gydytojai ir buvo perspėję, kad taip galėjo pasijausti. Tada jis pasakė: Vėl jaučiuosi tapęs Švenčiausiosios Mergelės ir visų šventųjų globėjų skolininku. Argi galėčiau užmiršti, kad anie įvykiai Šv. Petro aikštėje įvyko tą pačią dieną ir valandą, kuriomis jau daugiau kaip 60 metų Fatimoje, Portugalijoje, yra minimas pirmasis Kristaus Motinos pasirodymas vargšams piemenėliams? Tos dienos įvykiuose jaučiau ypatingą motinišką apsaugą ir rūpestį. Ji pasirodė esanti stipresnė už mirtiną kulką.
Šventasis Tėvas po dvejų metų nuo Ali Agdžos įkalinimo pats nuvyko į Rebibjė kalėjimą ir atleido savo žudikui. Tai buvo vertas nuostabos gestas.
Jonas Paulius II: 1983 metais per Kalėdų laikotarpį kalėjime aplankiau pasikėsintoją. Mes ilgai kalbėjomės. Ali Agdža , kaip kad visi tvirtina, yra profesionalus žudikas. Vadinasi, pasikėsinimas buvo ne jo sugalvotas, jį sugalvojo kai kas kitas, kad tas kai kas kitas jį tik užsakė. Per visą pokalbį aiškiai matėsi, kad Ali Agdža niekaip negalėjo sau atsakyti į klausimą, kas atsitiko, kad pasikėsinimas nepavyko. Jis padarė viską, kas buvo privalu, jis pasirūpino kiekviena menkiausia detale. Ir visgi numatytai aukai pavyko išvengti mirties. Kaipgi galėjo tai atsitikti?
S.Dzivišas: Dangaus dovana pavadinčiau stebuklingą Šventojo Tėvo sugrįžimą į gyvenimą ir jo pasveikimą. Žmogiškoje plotmėje pasikėsinimas liko slėpinys. Jo neatskleidė nei teismas, nei ilgas pasikėsintojo kalinimas. Aš buvau Šventojo Tėvo apsilankymo kalėjime pas Ali Agdžą liudininku. Popiežius jam jau buvo atleidęs dar per pirmąją viešą savo kalbą po pasikėsinimo. Iš suimtojo lūpų aš neišgirdau žodžių: Prašau atleidimo. Jį domino tik Fatimos slėpinys. Popiežius net keletą kartų priėmė pasikėsintojo motiną ir artimuosius bei dažnai apie jį klausinėdavo įkalinimo įstaigos kapelionų.
Jonas Paulius II: Įdomu, tas nerimas Agdžai iškėlė religijos problemą. Jis savęs klausė, kaip viskas buvo susiję su tuo Fatimos slėpiniu, kas buvo tas Fatimos slėpinys. Tai buvo svarbiausias jo susidomėjimo taškas, apie tai pirmiausia jis norėjo sužinoti. Galbūt per šiuos įkyrius klausimus jis rodėsi suvokęs tikrai svarbų dalyką. Gali būti, kad Ali Agdža pradėjo nujausti, kad virš jo galios, virš galios šauti ir nužudyti, buvo Aukštesnė Galia. Ir tada pradėjo Jos ieškoti. Linkiu, kad jis Ją atrastų.
Tokiais vilties žodžiais baigiama Šventojo Tėvo pokalbių knyga Atmintis ir tapatybė (Jonas Paulius II. ATMINTIS IR TAPATYBĖ: pokalbiai tūkstantmečių sandūroje. Iš italų kalbos vertė Juozas Ruzgys. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2005). Joje pagrindinis daugelio istorinių Europos ir viso pasaulio įvykių veikėjas apmąsto blogio ir gėrio sąveiką, žvelgia į blogio raidą Europos istorijos fone, aptaria laisvo žmogaus pareigas. Kiekvieną žmogaus patiriamą gerą ir blogą išgyvenimą Jonas Paulius II laiko Dievo malonės liudijimu.
Laikas parodys, ar laisvės įkvėpęs potencialus Šventojo Tėvo žudikas, nors ir atlikęs atgailą, ir gavęs atleidimą, suras Aukštesnę Galią, kuri sulaikys jo ranką nuo mirtino kirčio, o mąstymą nuo neapykantos artimam, kad ir kokio jis tikėjimo ar blogio įsikūnijimu būtų, rašoma knygoje.
Tuos savo žodžius Jonas Paulius II pasakė Niujorke 1995 metais, švenčiant Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimo 50-ąsias metines. Tuomet jis pridūrė, kad visuotinės žmogaus teisės glūdi pačioje žmogaus prigimtyje, ir tai kelia atitinkamus reikalavimus valstybės gyvenimui, kuris turi remtis moralės principais.
Mes negyvename iracionaliame arba beprasmiškame pasaulyje, kalbėjo Popiežius. Priešingai, būtent moralės logika yra persmelkusi žmogiškąjį gyvenimą, kas daro įmanomą dialogą tarp individų ir tautų.
Ir dar viena minėtos pokalbių knygos citata:
Jonas Paulius II: Nėra blogio, iš kurio Dievas negalėtų išgauti dar didesnio gėrio. Nėra kančios, kurios Jis nemokėtų perkeisti vien tik Jam žinomu būdu. Savo noru pasirinkdamas kančią ir mirtį ant kryžiaus, Dievo Sūnus prisiėmė visą nuodėmės blogį. Nukryžiuotojo Dievo kančia nėra tik viena iš daugelio kančių, ne tik didesnis ar mažesnis skausmas, bet protu nesuvokiama kančia. Kristus, kentėdamas už mus visus, kančiai suteikė naują prasmę, Jis ją perkėlė į kitą meilės plotmę.
© 2006 XXI amžius
|