Atnaujintas 2006 sausio 18 d.
Nr.5
(1405)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tik fragmentai...

Mano darbas buvo toks, kad kartais tekdavo kokį nors literatūrinį faktą patikslint. Mat gyvenau prieškario kultūros lopšyje – Kaune, ir dar šen bei ten galėjai sutikti to gyvenimo, tų įvykių liudininkus. Šį kartą turėjau aplankyti Petrą Klimą, 1925-1940 metais buvusį Lietuvos pasiuntinį Paryžiuje, ir paprašyti, kad parašytų atsiminimus apie Oskarą Milašių.

Taigi. Kai matydavau jį, P.Klimą, tamsiais akiniais, vienišą einantį Laisvės alėja, tuoj pat iškildavo medžio, gumbuotomis stipriomis šaknimis tvirtai įsikibusio į kriaušio atbrailę, vaizdas... O po juo – bedugnė. Ir iš tiesų namas, kuriame gyveno P.Klimas, ir stovi ant Žaliojo kalno kriaušio. Jo papėdėje, Trakų gatvelėje ir parke (buvusiose Vytauto prospekte miesto kapinėse), bėgioja degtukiniai žmonės. Padūmavusiame toly buvo matyti Karmelitų bažnyčios ir fabrikų bokštai, krūmais ir medžiais apvarvėję Aleksoto šlaitai. Jo kambario langas visad žiūrėdavo, kaip saulė leisdavosi: prieš vėją – raudona tarsi kalvės žaizdre geležis, prieš lietų – dingdavo debesyse... Jis mėgdavo sėdėti prie saulėlydžio lango ir su didinamuoju stiklu rankoje skaityti knygas.

Daug kelių, ir įvairiausių, jis išvaikščiojo (neužmirškim ir jo tremties metų Stalino gulaguose!), daug dienų paliko užsienyje, dirbdamas diplomatu, bet gimtosios žemės trauka, kaip ir O.Milašiui, buvo didesnė už tuščios garbės ir pažadų magiją, ir jis sugrįžo į Žaliąjį kalną, ir baigė savo Kelionę 1969 m. sausio 16-ąją (gimė 1891 m. vasario 23 d.), kai į langą pasibeldė Saulėlydis.

Ak, tiesa, P.Klimui tąsyk priminiau savo profesoriaus prašymą.

- Kai pradėjau dirbti Paryžiuje konsulate, – ėmė pasakoti P.Klimas, – trūko žmonių, gerai mokančių prancūzų kalbą. Sužinojome, kad nuošaly, miesto pakraštyje, iš skurdžios pensijos gyvena lietuvis poetas O.Milašius. Pasitarę nusiuntėme vieną kunigą, kad šis išžvalgytų atmosferą. Grįžęs jis stebėjosi keistu, labai santūriu ir dideliu eruditu, būsimuoju bendradarbiu. O.Milašius atlikdavo darbą greit, tiksliai ir labai sąžiningai. Beveik visa konsulato korespondencija gulė ant jo pečių, nes poetas prancūzų kalbą mokėjo geriau negu gimtąją, todėl gal net ir geriau.

Didysis mintytojas būdavo ir kitoks. Tiesa, jis, kaip sako, nebuvo „svietaunas“, bet turėjo draugų. Žinau, kad artimai draugavo su viena garbinga ponia, prancūze, kuri, jam mirus, organizavo laidotuves, ėmė skelbti jo raštus...

Jam ir vienam nebūdavo nuobodu, nes mokėjo paukščių šneką ir su jais bendraudavo. Aš pats buvau liudininkas, kaip einant jam ant peties nutūpdavo balandžiai. Sykį pasikvietė mane į namus. Ten jau laukdavo jo prijaukintas paukštis. Mačiau, kaip jiedu – poetas ir paukštis – bendraudavo. Sako, dėl jo ir miręs. Paukštis nepaklausęs savo draugo, šis susinervino, ir rytą rado jį po širdies smūgio susmukusį.

O.Milašius santūrus buvo, neafišuodavo įsitikinimų. Tačiau, kiek žinau, švenčių metu vykdavo į tolimą užmiesčio bažnytėlę, kur jo niekas nežinojo ir nepažįsta. Šalindavosi didelių draugysčių. Galbūt todėl gyveno toli, užmiestyje, savo viloje.
Taip, iš konsulato bendradarbių jis daugiausia bendraudavo su manimi. Siaurame ratelyje net eilėraščius yra skaitęs. Ir jaudinosi, kad tiek mažai Lietuvai yra padaręs, kad per vėlai supratęs lietuvis esąs. Buvom kartu net Lietuvon nuvažiavę. Jį traukė Lietuva, jos istorija, jos gamta, kaip būtų traukusi tikroji motina.

Buvo aiškiaregys. Ir tomis aiškiaregystėmis tikėdavo ir karštai tuo kitus tikindavo. Galvojo, kad yra nematomas dvasinis pasaulis, kaip dabar sakytume – veikia biosrovės.

Sykį, pamenu, tai buvo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, – jis atėjo ir paprašė manęs, kad liktume dviese. Tada O.Milašius buvo labai susijaudinęs. Ėmė pasakoti apie būsimą Europos tragediją, kuri netrukus ir suliepsnojo. Tačiau jam nebeteko regėti to siaubo...

- Tamsta norėjote išgirsti ir apie Vaižgantą? – mums besėdint perklausė P.Klimas. Ir pradėjo: – Juozas Tumas apsigyveno mano name gal pusmetį prieš mirtį. Šiaip gyveno prie Vytauto bažnyčios. Tai buvo jau visai kitokio charakterio žmogus: gyvas, mėgstąs draugijas. Sekmadieniais ar šiaip vakarais dažnai kartu susirinkdavome arbatos gerti.

A – a, norit sužinoti ir apie Vaižganto kelionę į Prancūziją? Jeigu jis rašydavo, norėdavo viską pats, kaip sakoma, savo rankomis pačiupinėti. Sykį man ir sako J.Tumas: „Visi šneka, kad Paryžius – tai pasaulio dorovės pabaisa... Noriu pats įsitikinti, kaip ten yra. Paglobok, prieteliau“. Ir išvažiavo, žinoma, civiliais drabužiais, dviem savaitėms. Vaikščiojo į parodas, teatrus, vakarinius ir naktinius barus. Galiausiai, prieš grįždamas namo, ir sako: „Nieko papiktinančio nemačiau. Tikriausiai viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsi“.

P.Klimas pasakojo lėtai, truputį ironiškai šypsodamasis. Tačiau ir tos žinios, kurias jis stengėsi atkasti iš atminties, ir tie atsiminimų žiupsneliai, kuriuos jau sirgdamas užrašinėjo, buvo kaip tos O.Milašiaus eilės, – vienišos ir kartu taip stipriai savo dvasia įaugusios į mūsų kultūrinį gyvenimą.

Žinoma, čia tik fragmentai, pažerti rašančios rankos. Tačiau iš stiklo negatyvo šukių, iš tų fragmentų bandome pažinti gyvenimą, koks jis buvo, kas gyveno, kas tie žmonės, kurie dabar mūsų bandomame atstatyti kadre. Todėl turime vertinti kiekvieną žinutę, kurias mums siunčia kasdiena ir istorija.

Marija MACIJAUSKIENĖ

Kaunas


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija