|
Nepraraskime švenčių
Gražina TRIMAKAITĖ
Keičiama švenčių prasmė. Kadaise krikščionybė pagonybei nugalėti perėmė jos šventes. Nešvęsti neišėjo, pripratinti prie naujų švenčių buvo sunku. Lengviausia pasirodė esančioms šventėms suteikti krikščionišką prasmę. Ir tai pasisekė su kaupu. Kalėdos, Velykos ir kitos didžiosios šventės tapo perdėm krikščioniškos, tiesa, su užsilikusiais burtais ir stabmeldžių papročiais, kurie liko kaip papuošalai ir pažaidimai, šventės atributai. Nebetekę stabmeldiškos prasmės, jie šventes tik paįvairino. Tiesa, liko viena šventė žiemos palydos, Užgavėnės. Neturinti religinio turinio, ji liko šiaip žmonių pasilinksminimas, nelabai nė proteguojamas Bažnyčios, o šalyse, kur nepadorių formų yra įgijęs, net smerkiamas. Tą pasilinksminimą žmonės patys susiejo su Bažnyčios įvykių kalendoriumi. Jie nusprendė: kadangi šešias Gavėnios savaites teks pasninkauti ir gyventi rimtyje, tad prieš tai reikia gerai pasilinksminti. Toks sprendimas rėmėsi beveik antikrikščioniška nuostata: tarsi skubama padaryti nuodėmių,o paskui jau reikės atgailauti. Lietuvoje tą dieną linksmindavosi nenuodėmingai, nebent kas persivalgydavo pagal prisakymą dvylika kartų per dieną valgyti, ir dar riebiai. Lietuvoje Užgavėnės buvo nei skatinamos, nei draudžiamos: visi ir sočiai valgydavo, ir persirengėliai pasilinksmindavo. O kitos net ir su pagoniškų tradicijų dienomis sutapatintos šventės prigijo ir taip įsigalėjo, kaip tvirtai žmonių sielose buvo įsigalėjusi ir pati krikščionybė.
Okupacinis režimas naikino krikščionybę, naikino ir šventes. Kartu įvedinėjo ir savąsias. Ir viena, ir kita naikinti ir įvedinėti nelabai gerai sekėsi. Nesėkmių pamokyti, galiausiai kai kurias šventes taip pritaikė, kad jos tiktų ir sovietiniam netikinčiam žmogui. Pirmiausiai pritaikė Mirusiųjų minėjimo dieną. Žmonės įprato kapines lankyti ne Vėlinių, bet Visų Šventųjų dieną, ir todėl dabar taip tebedaro. Bažnyčia neragina kitaip lankyti, nes nėra didelio skirtumo, o dabar dar ir Visi Šventieji paskelbti nedarbo diena patogu tą dieną kapines lankyti. Vėliau ateistai bandė įvesti pavasario ar margučių šventę, turėjusią užgožti Velykas; tas eksperimentas nepavyko. Pasirodė, kad Velykų neįmanoma imituoti be Bažnyčios švenčiamo Kristaus Prisikėlimo. Vieni margučiai be Kristaus Prisikėlimo sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Taip kaip ir Kalėdos be Kristaus Gimimo. Tiesa, eglutė su Seneliu buvo perkelta į Naujuosius metus, bet ji neužtemdė Kalėdų.
Bet švenčių nusavinimo procesas nesibaigė, ir ateistai vėl dirba, keisdami švenčių prasmę. Dabar dirbamas pats rimčiausias darbas, kurio ir rezultatai jau matyti. O dirbama patylomis, ir daug kas to gali net nepastebėti. Atvirai naikinant šventes, buvo galima kovoti ir nepasiduoti. Dabar krikščioniškas šventes nori perimti ne koks kitas tikėjimas, o bedievystė. Kartais tą sunku net žodžiais nusakyti. Tiesiog ignoruojama švenčių religinė prasmė, ir jos švenčiamos atėmus tą prasmę. Nesakoma, kas švenčiama. Pavyzdžiui, kartojamas žodis Kalėdos, o kas jos iš tiesų yra nesvarbu. Vienas iš nutylėjimo pavyzdžių naujosios Kalėdoms skirtos dainos (nemažai jų šiemet prisiklausėme per radiją). Jose mėgstama kartoti žodį Kalėdos arba (per reklamas, anonsus) žodžius Kalėdų žvaigždė. To esą turėjo užtekti šventės prasmei suvokti ir nereikia nieko daugiau galvoti. Kalėdos yra šventė, ir jas reikia švęsti. Tai proga pasilinksminti, o kadangi niekam ne per daug tokių progų, tegul niekas neprieštarauja ir neieško jokios prasmės. Jeigu šventė vadinasi, džiaugsmas, ir visai pasaulietiškas. Ir šampanas, ir naktis, ir draugai apie visa tai dainuojama dainose apie Kalėdas. Lig aušros linksmos dainos... Kalėdų naktyje nuotaika gera... Papuoškime namus nuotaika gera, ir viens kitam atleiskime klaidas; pakelkime taures pilnas už nueitus metus. Į baltą tylą atskuba viltis. Matome, kad dalis žodžių yra net gražiai krikščioniški: Atleiskime klaidas, viltis, bet jie atskirti nuo savo šaltinio krikščionybės ir todėl neveikia taip, kaip turėtų; atsiranda sąmoninga iškraipa ir dangstymas. Mūsų sąlygomis, kai krikščionybė nėra atvirai persekiojama, toks dangstymas jau yra tendencingas.
Pasitaiko ir seniau įprastų kalėdinių simbolių tai sniegas, kartais net varpai (visai retenybė), o jeigu pasitaiko žodžiai apie gimusį Kūdikį (dainose neteko girdėti, tik kalbant), tada greit daroma analogija su kokiais nors gimusiais žmonių vaikais. Tokia surogatinė šventė ir pateikiama jaunimui. Raginama švęsti, linksmintis, kaip kas išmano, ir kuo linksmiau, tuo geriau. Nieko negalvoti apie šventės prasmę. Taip šventė slapta supasaulietinama, ir apie tai niekas nekalba, tad tokie dalykai nelabai kieno ir pastebimi. Yra ir kitas būdas, apie kurį daug kas šneka, tai pirkinių siūlymas ir pirkimo įkarščio organizavimas. Apie šitą nesibijoma kalbėti. Galbūt todėl, kad šis pirkimo įkarštis vis tiek nebus sustabdytas. Prisidengiama tarsi objektyviai veikiančiais rinkos dėsniais ir komerciniais interesais taip, kad atrodytų, jog nėra sąmoningos veiklos. Galima dėsniais piktintis ir dejuoti, kad jie nenugalimi, dar galima Vakarus ta proga apkaltinti. Tiktai ne kovoti, nes su kuo kovosi, kai tarsi nėra veikėjų?
Bet greičiau yra tiesa, kad ir tariami dėsniai patys neveikia, kad jie skatinami, ir netgi sąmoningai. Taip slapta vyksta švenčių nusakralinimas, prisidengus rinkos dėsniais.
Ar jau priimtas naujas šventimo būdas religinės šventės kaip nereliginės? Kol kas, atrodo, tikslas ne visai pasiektas. Jaunimas nepriima surogato. Jaunuoliai raginami džiaugtis ir negalvoti, bet kai kurie visgi galvoja. Jie dar jaučia tėvų ar senelių įtaką ir žino, kad šventė turi didesnę prasmę, ji nėra vien tik proga pasilinksminti. Dar mato kliūčių, kad negalima bet kaip linksmintis, o gal jaučia paraginimą, kad reikėtų švęsti kilniau. Jie viską jaučia, bet nežino, kaip reikėtų iš tiesų švęsti, ir lieka nepatenkinti. Todėl ir šventės nemėgsta. Tokia jaunimo nuostata paaiškėjo per vieną neseniai surengtą apklausą, kaip rašoma interneto portale Delfi. Tegrįžta tikėjimas,- tarsi sako jie,- ir tada švęsime, ir žinosime, kaip švęsti, ir būsime linksmi. Kai nėra tikėjimo, nedžiugina surogatas.
Kadangi supasaulietinta šventė sunkiau priimama, ją bandoma gelbėti skelbiant šeimos švente. Tai tinka Kūčių vakarui, kuris dažnai toks ir yra. Bet po šeimos vakaro ateina Kalėdos, ir jeigu jos be tikėjimo, lieka viena tuštuma. Bandoma joms įkalbėti paslaptingumą arba apdainuoti draugų pobūvius, o gal ir prisiminti ir meilę, kai kam pabudusią draugų būryje, ir visa tai turi įprasminti netikėjimu išduotą šventę. Viskas menkai tepadeda nemėgsta jaunimas ir tokių Kalėdų.
Bet gali būti, kad jau pasisekė supasaulietinti religines šventes, ir tai iliustruoja 2005 m. gruodžio 29 d. žinutė Bernardinuose Besaikis lėbavimas apnuodijo šventes, kurioje rašoma: Per Kalėdas medikai turėjo dvigubai daugiau darbo nei paprastai. Jų pagalbos prireikė sumuštiems, perdurtiems, susižeidusiems, apsinuodijusiems žmonėms. Vien Vilniuje nuo alkoholio mirė septyni žmonės. Buvusias keturias poilsio dienas medikai prisimena su siaubu. Jiems ne tik padaugėjo darbo, bet nuolat reikėjo saugotis, kad nenukentėtų patys.
Nors žinutė paimta iš nelabai šiuo požiūriu patikimo ir blogybes labiau pastebinčio laikraščio Lietuvos žinios, bet dalis teisybės ir joje yra. Tuo tarpu Lietuvoje dar yra medikų, kurie dienas prieš ir net per religines šventes prisimena buvus beveik kaip atostogas. Buvo sovietų okupacijos metai, žmonių tikėjimas buvo naikinamas ir jau blėstantis, bet dar tebeveikė paveldėtas jausmas, kad toms prieššventinėms dienoms yra privaloma rimtis. Juk įdomu tikėjimą gerbė jį jau prarandantys žmonės. Gaila, to nebeliko, kaip tikriausiai neišliks ir religinė švenčių prasmė.
Nėra pasitenkinimo tokiomis nureligintomis šventėmis. Vėlgi Bernardinuose apstu šia tema dūsavimų. Štai vienas paimtas iš Literatūros ir meno Donato Petrošiaus Apie gruodžio panaikinimą ir kitus šventinius formalumus. Straipsnyje daug tikrų minties šedevriukų apie supasaulietintą šventę, ir dar tokią ilgą, kai nuo lapkričio pabaigos imamos švęsti Kalėdos: Tie, kurie be perstojo švenčia, trumpina savo gyvenimą, kurio trukmė priklauso ne vien tik nuo besaikio girtavimo ar nuo pavojingo apsirijimo bei po viso to kylančių komplikacijų ir pasekmių. (...) švęsti ir šveisti už stalo vienas ir tas pats. Ir aš švęsčiau kiek tik kviečia pardavėjos ir audiovizualinės pirkėjams apdumti naudojamos priemonės, gal net be pertraukų, bet gamta mano skrandžiui pašykštėjo tūrio.
O štai ir Dovilė Katiliūtė straipsnelyje Mano šventės buvo tuščios dejuoja dėl nepavykusių švenčių, nes po jų šventimo pasiliko nyki tuštuma, kurią ji taip aprašo: Tai tiek lieka iš švenčių. Konteineryje besivoliojantys atliekų maišai. Pabirusios maisto atliekos. Piktas motinos balsas, jog dar neišplauti indai, o jau reikia eiti į darbą. Krūvos raudono popieriaus, servetėlių, naujų skudurų, tikėjimo likučių, nusvirusios iš nevilties rankos ir stebuklingi rutuliukai ant grindinio...
Taip ir perdirbinėjamos šventės. Gali būti, kad tas darbas bus sėkmingas ir gal reikš žmonių pražūties pradžią, o gal tą blogąjį procesą pristabdys atsirandantys ir tokie komentarai: Ką reikės veikti pamokslininkams, kai patys supasaulietintų švenčių vartotojai ima atkakliai kalbėti apie savo susikurtų švenčių beprasmiškumą? Anksčiau jie tvirtino, kad juos patenkinsią paprasti žemiški džiaugsmai, ir nenorėjo klausytis šv. Augustino, skelbusio (...) nerami mano siela, kol neatsilsės Dievuje. Be Dievo nėra džiaugsmo, be Jo nėra šventės, ir to jau nereikės sakyti pamokslininkams, kai patys vartotojai prakalbo apie norus skrandžio tūrį pasididinti. Nepadėtų nė padidintas, nes šventė yra ten, kur yra šventumas. Laikina pagalba yra ir paprasti žemiški džiaugsmai, ir tik pajutusiems jų beprasmiškumą reikia išgirsti kvietimą: Aukštyn širdis! (Žr. komentarą portale bernardinai.lt)
Kuo geriau suprasime, kas vyksta, tuo daugiau bus galimybių ką nors keisti. Lieka neprarasti tikėjimo, o jo neturėjusiems jį atrasti, ir tada nebus beviltiškai liūdnų švenčių. Ikikrikščioniškos jos buvo kaip Dievo ieškojimas, krikščioniškos Jo suradimas, tad vienu ir kitu atveju jos buvo prasmingos. Netikėjimas kėsinasi atimti iš religinių švenčių prasmę, iš dalies tas jau ir pasiekta. Bet žmonės vis tiek švenčia, ne vienas atkakliai ieško tikrosios švenčių prasmės ir stengiasi išsaugoti tikėjimą.
© 2006 XXI amžius
|