|
Siautėja prichvatizacijos viruso mutantas
Algimantas ZOLUBAS
Po SSRS griūties, kai atsikūrusi Lietuvos valstybė perėmė okupanto valdytą turtą, tas turtas tarsi turėjo valstybės okupantės nuosavybės ženklą, todėl buvo vertinamas kitaip, jo grobstymas, pavadintas prichvatizacija, buvo ne tik toleruojamas, bet buvusi komunistinė partinė nomenklatūra jį skatino, o valstybės kontrolieriaus šimtai iškeltų bylų dėl turto grobstymo prokuratūroje buvo numarintos. Dėl pastarosios priežasties prichvatizacijos virusas nebuvo sunaikintas, tapo gyvastingesnis, įsismelkė į atkurtos valstybės kūną, mutavo, įgijo grėsmingesnį pavidalą, trumpai tariant, nomenklatūrininkų individualios vagystės slapčiomis perėjo į valstybės institucijų atvirą plėšikavimą. Jei iš pradžių turtą grobstė kolūkių pirmininkai, įmonių vadovai, tai dabar prichvatizacija vykdoma per savivaldybes, suteikiant jai teisėtumo regimybę. Schema paprasta: savivaldybės Tarybos sprendimu objektas paskelbiamas savivaldybės nuosavybe, jos sprendimu parduodamas privačioms firmoms ar asmenims už mažą kainą, o naujas savininkas ir pardavėjas, kaip liudija daugybė požymių, pasidalija tikrosios ir pardavimo vertės skirtumą arba perpardavimo pelną. Taip prichvatizacijos viruso mutantas gviešiasi į žemės sklypus, statinius, infrastruktūros objektus.
Įvertinti prichvatizacijos mastą ir turinį vargu ar užtektų teisėsaugos ir įvairių sričių ekspertų pajėgų, nes patirtis rodo, kad vien Abonento bylai Vilniuje ne tik prokuratūros galių, bet ir noro kovoti su tarsi nebenugalimu viruso mutantu trūksta. Plėšrūniškos prichvatizacijos pavyzdžių Vilniuje rasime ne vieną ir ne du, juos aprėpti prireiktų rimto traktato, todėl čia apsiribosime vienu amoralumu ir net klastote charakteringu pavyzdžiu.
Iš pastatų, pažymėtų Nr. 10/9 Labdarių gatvėje Vilniuje, 1919 metais išėjo 100 vyrų savanorių ginti savo Tėvynės. 1992 metais Lietuvos laisvės kovų Miško brolių draugija šiuos pastatus iš griuvėsių ryžosi prikelti. Tų metų balandžio 30 dieną Vyriausybės potvarkiu pastatai buvo perduoti Miško brolių draugijai, kad ji savo lėšomis, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Vyriausybės parama šiuos griūvančius pastatus atstatytų, juos naudotų savo ir kitų už Lietuvos laisvę kovojusių organizacijų reikmėms. Keliolika metų trukusi laisvės kovų dalyvių, karių bei patriotų entuziastų talka su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Vyriausybės bei įvairių rėmėjų pagalba pastatus iš griuvėsių prikėlė, pavertė rūmais. Štai tada visur prasismelkiančio prichvatizacijos viruso mutanto akiratin ir pakliuvo minimi rūmai.
Vilniaus miesto savivaldybė jau 2000 metais žengė pirmuosius žingsnius į prichvatizaciją: mėgino užblokuoti Draugijos išrūpintą ir per savivaldybę pervedamą valstybės dotaciją rūmams rekonstruoti ir taip priversti Draugiją įkeisti rūmus Vilniaus miesto savivaldybei. Teko kelerius metus teismuose ginti rūmus nuo užvaldymo kėslo. 2004 metais savivaldybė žengia antrą žingsnį: neinformavusi Draugijos, slapčiomis kreipiasi į Vyriausybę, Finansų ir Kultūros ministerijas reikšdama abejonę ekspertizės aktu, kad rekonstruojant Draugijos rūmus yra pakeista ir sustiprinta 75,6 procentų pagrindinių konstrukcijų. Draugija atsitiktinai sužino, kad iš jos jau atimama didžioji rekonstruotų rūmų dalis Vilniaus miesto savivaldybės naujai užsakytos ir atliktos, aiškiai suklastotos ekspertizės pagrindu. Draugijai protestuojant dėl falsifikato, buvo sudaryta ekspertų ir statybos vadovų komisija dviejų ekspertizių duomenims bei išvadoms įvertinti. Komisija nustatė, kad ne savivaldybės užsakytos, o pirmosios ekspertizės duomenys ir išvados yra tikros. Tačiau godulio magija savivaldybei neduoda ramybės, ji vėl užsako tam pačios pasirinktam ekspertizės centrui padaryti dar vieną analogišką falsifikuotajai ekspertizę, o jau tada, vadovaudamasi daugumos principu (dvi neteisingos ekspertizės prieš vieną teisingą), sušaukia Vilniaus miesto savivaldybės kolegijos posėdį, kuriam pirmininkauja pats meras, ir nusprendžia rūmus nusavinti. Ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Valdas Klimantavičius pasirašo rūmų, kurių savivaldybė niekad nevaldė ir rekonstravimui neskyrė jokių lėšų, nusavinimo įsakymą. Draugija priversta vėl kreiptis į teismus, Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kad savivaldybė savo veiksmais liautųsi trukdžiusi užbaigti statybos darbus, daryti žalą per trylika metų jau atliktiems darbams.
Lietuvos laisvės kovų Miško brolių draugija yra sukaupusi unikalią Lietuvos istorijos medžiagą, kuri be tinkamo saugojimo genda, palaipsniui nyksta, o ji daug kartų vertingesnė ir brangesnė už pačius baigiamus atstatyti Draugijos balanse ir apskaitoje esančius rūmus.
Nuo prichvatizacijos viruso mutanto vakcina, regis, dar neišrasta. Tenka eikvoti senkančias miško brolių galias, kovoti dėl vietos po nepriklausomos Lietuvos saule ir galiausiai viltis, kad miesto vadovai pajus saiką, liausis trukdę baigti ilgai trukusius labai nelengvus darbus, parodys Lietuvos istorinio paveldo išsaugojimo supratimą, geranoriškumą Draugijos atžvilgiu.
Valstybės institucijų bei visuomeninių organizacijų priedermė paneigti naujųjų prichvatizatorių nuostatą, kad neteisybė pasimiršta, gėda praeina, o grobis lieka. Kėslų į Miško brolių rūmus akivaizdoje iškilūs vilniečiai pernai gruodžio 1 dieną pasirašė neteisybę smerkiantį memorandumą.
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|