|
Eurovizijos miražai. Svajonės ir realybė
Šiemetiniai kandidatai į Euroviziją ne tik nuvilia, bet ir patvirtina tą faktą, kad Lietuvoje, nuoširdžių ir balsingų dainorėlių šalyje, populiarioji muzika baigia supūti, pavirsdama į beformę vienadienių muzikinių žvaigždžių kalvę ar vieną didelį kiemo grupių dešimtuką.
Gal ir nesvarbu mums ta Eurovizija, numotų ranka paprastas pilietis, neturintis muzikinės klausos ir patenkintas turimu muzikinės produkcijos asortimentu. Tačiau dažnai vyraujantis muzikinis skonis išduoda ir tikrąją mūsų dvasinę būklę. Kas atsitiko tautai, darnia tautine daina sugriovusiai didžiosios Blogio imperijos monolitą? Kur dingo dar prieš dešimtmetį skambėjusios dvasingos ir optimistinės dainos? Jų neliko.
Bandydami prisivyti europinį muzikinės beskonybės standartą, dar vadinamą kiču, paprasčiausiai praradome ir tai, kas dar buvo savita ir tikra. Labai apmaudu pripažinti, tačiau europopso traukinys nuvažiavo, palikęs nespėjusius juos pavyti plagiatorius-nevykėlius. O prasmingesnių dainų prisiminimas dažniausiai sukelia mums liūdną šypsnį, gerai jei ne pagiežingą repliką. Kam reikėjo dainuoti apie laisvą Lietuvą, jeigu, pavyzdžiui, tos dainos atlikėjai tėvas ir sūnus Vilčinskai senokai išmovė į išsvajotą užjūrį, pamiršę savo apdainuotą tėviškę? Ar tai tebuvo mados reikalas, ar dainų melodijos ir tekstai buvo veidmainingi?
Tačiau bėda visgi ne čia. Atmetus visas emocijas tenka pasakyti, kad vieno straipsnio teiginys, jog lietuvių muzikinių žvaigždžių lygis atitinka maždaug šeštos lygos Rusijos popso lygį, yra teisingas. Ir kalti čia daugiau ne tie, kurie tos muzikos klauso, o tie, kurie ją kuria. O ką mums gali pasiūlyti Lietuvos estrados korifėjai?
Iš esmės beveik nieko. Lietuviškoji popmuzika pavirto rusiško ir vakarietiško kičo mišiniu. Šio teiginio antrąja dalimi galėtume pasidžiaugti, jeigu mūsų dainininkai ir kompozitoriai pajėgtų perimti geriausias Vakarų muzikines tradicijas, jų aklai nekopijuodami. O rusiškojo bumčiko renesansas nustebintų net ir aršiausius 1991 metų jedinstveninkus. Kas galėjo pagalvoti, kad ši sovietinei nudvasinimo invazijai atspari tauta taip greitai išskys? Juk net sovietmečiu mes neturėjome nė vienos sąjunginės reikšmės rusakalbės dainininkės, kaip kad latviška Laima Vaikulė ar estų Ana Veski (jos tikroji pavardė, atrodo, yra rusiška). Ir net mūsų Gintarė Jautakaitė tada įsigudrino ištekėti ne į rytus, o į Vakarus. Tiesa, buvo keletas kandidačių į tokias sovietinės estrados žvaigždes, bet ar kas dabar atmintų nors vienos iš jų pavardę?
Užtat dabartinių rusiško popso, atliekamo lietuvių kalba, propaguotojų yra net kelios dešimtys. Pakanka paminėti vien žemaitiškai-rusiškai trankias dainas atliekantį didįjį trigubą Ž arba itališkai kirkoroviškus motyvus perdainuojantį muzikinį žvaigždūną. Beje, žvaigždūną, kuris jau po kelių mėnesių bus užmirštas. Užmirštas kaip daugelis jo likimo draugų. Keliems geriausiems iš jų galima garantuoti Aliukų lygio populiarumą. Ir tai turbūt viskas, ko jie gali tikėtis...
Išoriškai mūsų muzikinė padangė yra daugiau nei marga. Čia galima sutikti įvairiausių tipažo ar net muzikinių stilių atstovus. Bet tai tik pirmas įspūdis. Atidžiau permetus akimis visų neseniai buvusių, dabartinių ir tik pradedančių kilti dainininkų minią, pribloškia viena bendra ypatybė. Tai vadinamoji pilkuma.
Ir ta pilkuma, vidutinybė (ir tai tik geriausiu atveju) dangstosi įmantriausiomis kaukėmis. Kas vaidina popmuzikos dievaičius ir princus, kas populiarumą išlaiko skandalingu elgesiu ar pseudoaristokratiškomis manieromis. Tačiau net ir įmantriausi žiniasklaidos fokusai dažnai negali užgožti akivaizdžios tiesos. Kalbame apie talento stoką. O kur jo nėra, reikia sunkaus ir alinančio darbo, norint kažką pasiekti. Dirbti gi nori toli gražu ne kiekvienas!
Taip ir prasideda lengvesnių ir trumpesnių kelių į tariamą šlovę ieškojimas. Muzikinių talentų paieška iš esmės nusmuko iki primityvaus teležurnalistinių žvaigždučių kepimo, kai dainininkus imta rengti plagijuotuose muzikiniuose realybės šou. Sukėlus žiūrovų smalsumą, perdainavus keletą senų populiarių dainų ar įnešus mažą sąmyšį (niekingas pankas žemina grupės šokėją, pamenate?), galima sulaukti neįtikėtino susidomėjimo. Tokie naujai iškepti muzikiniai princai ir princesės lengvai sutriuškina dvikovose ne vieną tikrą (bent jau turintį muzikinį išsilavinimą ir dainavimo patirties) profesionalą. Bet ar tokie asai sugebės bent ką įveikti praėjus kad ir pusmečiui, kai jau bus primiršti? Abejoju!
Tačiau ir ne čia svarbiausia. Daugumai aišku, kad tokių muzikinių šou organizatoriams svarbiausia yra ne meninis jų laidų (nuplagijuotų) lygis ar nuoširdus noras surasti tikrus muzikinius talentus. Kaip vienąkart netyčia prisipažino tas pats liūdnai pagarsėjęs A.Valinskas, man svarbiausia jūs, žiūrovai... Jis tik nepabaigė minties svarbiausia jam net ne žiūrovai, o jų skambučių skaičius. Mat kuo daugiau balsuotojų paskambins, tuo daugiau pinigėlio nubyrės laidos prodiuseriui. Kaip gaila buvo žiūrėti į NML vedėją A.Ramanauską, kai jis visai neseniai vienoje savo laidoje švieslentėje išvydo tik dviženklius balsuotojų skaičius. Vaikinas net pabalo! Stenkis, pone Algi, stenkis. Jei tokie skambintojų skaičiai bus ir toliau, greitai neteksi darbo. Gali tau tekti sugrįžti vien prie Dviračio šou peliukų personažų kūrybos (tai, beje, tau geriau sekasi, nei darbas NML).
Čia gi kalbama apie biznį, o ne apie muziką, pasipiktintų koks valdiškas LTV muzikologas. Visiškai teisingai. Lietuvos tragedija ir glūdi tame, kad populiarioji muzika nunyko, užgožta agresyvaus ir beskonio užsienietiško kičo kopijų. Besivaikant pigaus populiarumo, nusmurgo ne tik dainų tekstai, net ir melodijos dažniausiai nuvagiamos iš kitų atlikėjų. O tie, kurie bando kurti patys, dažnai glumina savo dainų tekstų lėkštumu!
Be abejo, yra ir rimtų gerąja prasme muzikinių grupių. Tačiau jos dažnai ignoruojamos muzikinių stočių ir TV kanalų. Jų nišą užėmę ekstravagantiški paaugliai, įkyriai pagal fonogramą niūniuojantys kelių akordų motyvą, vadinamieji bumčikai.
Mūsų atlikėjai nesugeba pavyti net ir Eurovizijos madų, bergždžiai bandydami kopijuoti kokį paskutiniojo konkurso nugalėtoją. Ar jūs neatkreipėte dėmesio, kad beveik kasmet į lietuviškosios eurovizijos atranką patenka po vieną ar net kelis žmones, kurie iš paskutiniųjų bando nukopijuoti ne tik buvusio laureato muzikinį stilių, bet net ir jo išvaizdą? Štai pernai lietuvaitė bandė būti panaši į ukrainietę Ruslaną... Aišku, panašumas nė kiek nepadėjo.
Bendras muzikinės kultūros nuosmukis ne vien komercinių TV ir radijo kanalų nuodėmė. Ir nacionaline bandanti save vadinti LTV jau kelerius metus juokina ir kartu šiurpina savo žiūrovus Eurovizijos atrankomis ar klaikiu savaitgaliniu dainų dešimtuku. Kol ilgamečiai LTV muzikos ekspertai bando mus įtikinti, kad eurovizijinėmis dainų atrankomis lavinamas mūsų muzikinis skonis, tūkstančiai Lietuvos žmonių iš to šaiposi.
Ko norėti. LTV talentai kalami dešimtukuose. Jei dar pernai kiekvienos savaitės nugalėtojas, gavęs pusantro tūkstančio litų čekį, kitą savaitę jau nedalyvaudavo, arba ten dalyvaudavo tik svečio teisėmis, tai šiemet ši laida pavirto paprasčiausiu balaganu. Sakoma, kad kuo silpnesnis atlikėjos balsas, tuo ji turi būti lengviau apsirengusi. Taip atsitiko ir viename dešimtuke, kur daina pavirto paprastu striptizu. Nejau LTV muzikinis dešimtukas nusprendė tapti striptizo dešimtuku? Nejau jis kelia savo nykius reitingus? Betgi laida be jokių įspėjamųjų ženklelių, ją žiūri vaikai, kurių buvo pilna ir studijoje. Ir tai mūsų valdiška televizija, įsipareigojusi ugdyti gerą skonį ir kelti tautos kultūrinį lygį.
Lietuviai nenusimena, tačiau laimėti jie labai nori. Kaip toje alaus reklamoje dainuojame visi, bet vis pralaimime Eurovizijoje. Šis tikrai ne geriausių dainų konkursas tapo mūsų nacionaline širdgėla, kuriai prilygsta nebent krepšinis. Bet krepšinį mes kartais laimime, o festivalio ne. Ir nors sprok iš pykčio! Lyg tyčia mūsų kaimynai latviai ir estai jau yra laimėję tą muzikinio popso eurolygą, o mums net geriausiųjų dešimtukas dar tik sapnuojasi.
O gal problema ne talentų stokoje, o blogoje atrankos sistemoje? Gal mūsų lakštingalų nepraleidžia klastinga muzikologų D.Užkuraičio ir J.Vilimo mafija? Keletą kartų juos buvo galima apkaltinti savo kandidatų stūmimu į pirmąją vietą (su Aivaru ar su Linu bei Simona). Tačiau pernai Laurą rinko tik balsuotojai. Ir vėl apmaudi nesėkmė (nors pikti priekabiautojai ir teigė, kad tada nugalėtoją lėmė kareivėlių, paskambinusių įsakius žvaigždės tėčiui aukšto rango kariškiui, balsai).
Todėl ir ekspertų darbo kokybe ir geranoriškumu vis dar negalime patikėti. Juolab kad šiemet vėl bus visokios kandidatų atrankos ir pusfinaliai. Vėl dirbs ta pati komisija. Kas žino, kokią staigmeną (favoritą) jie yra numatę mums prakišti šiemet?
Taip ir sukasi užburtas ratas. Įvairiausiuose muzikiniuose topuose karaliauja vienadieniai hitai ir rėksmingos tuštybės, dažnai net su ne lietuviškomis pavardėmis, mūsų jaunimą kaip bandomuosius triušius lavina trečiaeiliai užsieniečiai kompozitoriai (ar jau užmiršote, kad ir Amberlife'ui, ir Laurai su grupe dainas parašė tie patys švedai, prisidengę skirtingais slapyvardžiais?), o mūsų nugalėtojai dažniausiai sugrįžta nukabinę nosis.
Mes visai nepiktdžiugiaujame. Tik liūdna ir graudu, kad nesugebame nors garbingai dalyvauti tame festivalyje. Tai parodo apgailėtiną ne tik mūsų muzikinės kultūros, bet ir tautos būklę. Juk dainose atsispindi tautos dvasinė sveikata. Jei nesiseka Vakaruose, gal mums vėl dalyvauti kokiame rusiškame festivalyje? Beje, tokių dalyvių jau vėl pasitaiko. Tai būtų džiaugsmas rusų revanšistams!
Tądien, kai teleekranuose buvo rodomas filmas apie 50 metų Eurovizijos istoriją, LTV dainų dešimtuką laimėjo grupė Funky, sudainavusi seną sovietinę dainą Komarovo rusiškai. Ką jau čia ir bepasakysi! Ši gana populiari popgrupė, dainuojanti ir lietuviškai, ir rusiškai, ir dar keliomis kalbomis, jau žada įdainuoti keletą dainų olandiškai. Tačiau, kaip pasakė vienas sarkastiškas internautas (interneto komentatorius), kad ir kiek Funky dainuotų kitomis kalbomis, vis tiek ji dainuoja rusišką popsą.
Stebina liguistas troškimas dalyvauti Eurovizijoje, pretendentų atkaklumas ir neprincipingumas. Štai Bavarija atrankoje dalyvauja jau penktą ar šeštą kartą! Bet labiausiai nustebino A.Mamontovas. Šis scenos veteranas nusprendė irgi dalyvauti. Taip, tai tikrai tas pats Andrius, nešiojęs marškinėlius su užrašu Popsas užkniso juodai. Jei jau taip popsas nepatinka, tai ko ten lįsti? Negi norima atgauti priblėsusį populiarumą? Ar tai tik reklaminis projektas? Pagaliau dauguma tų vaikėzų, kurie balsuos, nei A.Mamontovo, nei Fojė jau neatsimena. Negi kažkada buvusiam populiariam (ir net dvasingesniam nei daugelis kitų) dainininkui norisi užbaigti savo karjerą nesėkme Europoje? Internautai šaiposi šiemet net 72 žmonės iš Lietuvos nori laimėti Eurovizijoje priešpaskutinę, o gal ir paskutinę, vietą...
Jonas DZINDZILIAUSKAS
Jonas Dzindziliauskas (g. 1959 m.) yra žymus muzikologas,
magistro laipsniu baigęs Gothobo (Grenlandija) universitetą. Dirba
muzikiniame žurnale Kakofonija, yra garsiojo Jūžintiškių dainų
festivalio žiuri pirmininkas
© 2006 XXI amžius
|