Laisvosios spaudos mitas
Vilius Bražėnas
Praėjusių metų gruodžio mėnesį prasiveržė gan įdomios diskusijos apie žiniasklaidą. Vien tik Bernardinuose pasirodė bene penki rašiniai ta tema.
Keista, beveik visi ten pasisakę žurnalistai įklimpo bandymuose išspręsti tariamas žiniasklaidos funkcijas, prievoles, lyg ir privalomą nešališkumą, nepriklausomumą. Atrodo, per daug mūsų žurnalistų, lygiai taip pat ir skaitytojų, yra įtikėję į laisvos spaudos mitą. Matyt, ir jie maišo spaudos laisvę, kuri kai kur yra (ir Lietuvoje kol kas) su tariama laisva spauda, kurios iš esmės nėra ir negali būti. Žiniasklaida apskritai visada nuo ko nors priklauso.
Kaip verslas, žiniasklaida priklauso nuo pinigo: nuo leidėjo ir skelbimų pinigo. Tik iš dalies nuo prenumeratorių, kurių skaičius, tarp kitko, turi įtakos skelbimams. Ideologinė spauda priklauso pirmiausia nuo rėmėjų pažiūrų, įsitikinimų. Kiekvienas žurnalistas yra veikiamas savos patirties, principų, sąžinės arba, žinoma, redaktoriaus. Žiniasklaidos barimą kritiką už šališkumą galima pateisinti tik tada, kada leidinys, radijo ar televizijos laida, klysdama ar sąmoningai klaidindama, giriasi nešališkumu, nepriklausomumu.
Prieš ketvirtį amžiaus pietvakarių Floridoje atsirado (deja, su mažu kapitalu) leidėjai naujam, konservatyviam savaitraščiui. Jie norėjo atsverti ten vyraujančią liberalią, globalistinės klikos dominuojamą žiniasklaidą. Man teko organizuoti redakcinę leidimo dalį ir jai vadovauti. Po kurio laiko redakcijoje pasirodė, kaip paaiškėjo, buvęs aukšto rango teisės mokslų pedagogas ir žymios, tamsiai rausvos, civilinių teisių organizacijos vadovybės patarėjas. Spausdindavome jo gana kritiškus mūsų laikraščiui laiškus redakcijai. (Tiesa, kartais prie tokių laiškų pridurdavau trumpus, humoristinius redakcijos komentarus.) Tas kairysis intelektualas pasisiūlė rašyti mūsų savaitraščiui, kuriam esą, reikia kitos pusės. Mielas pone, paaiškinau jam, mes esame kita pusė. Ir niekad to neslėpėme.
Tad be reikalo net žurnalistai ieško žiniasklaidoje lyg jai privalomo nešališkumo, visuomenės ugdymo, kažkokio pilietinio žurnalizmo. (Gal atviro žurnalizmo?) Be pagrindo ieško lyg kieno nors įpareigotų dorybių. Dorybių žiniasklaidoje yra gal tiek pat, kiek ir kitose gyvenimo srityse. Tačiau toje srityje niekas neturi jokios teisės paveikti ką nors jam nepriklausančio. Išimtis būtų valstybinė žiniasklaida.
Tuo atveju žiniasklaida privalo visomis išgalėmis ginti valstybės ir tautos, o ne kurios partijos ar triukšmingos, agresyvios mažumos reikalus.
Aišku, turime žurnalistų, kurie neskleidžia (sąmoningai) melo, nepila nuodų į tautos dvasios indą, nebaltina ir nenutyli korupcijos. Jie bando, kiek leidėjai ir redaktoriai leidžia, skleisti tiesą, kaip ją supranta. Tačiau, net neveikiamas pinigo, kiekvienas žurnalistas yra priklausomas: jo pažiūros ir sprendimai yra veikiami jo pasaulėžiūros, principų, sąžinės. Kasdien jis turi apsispręsti, kuris iš dienos įvykių yra svarbesnis už kitus.
Naujienų srities niekas nėra kada nors išradęs ir užpatentavęs. Žiniasklaidos ištakos užtinkamos gilioje senovėje. Žmonių smalsumą žinioms patenkindavo keliaujantys vaidilos ir dainiai. Dar ne taip seniai Lietuvoje, kol užkampio kaime nebuvo net radijo ar laikraščio, žurnalistų pareigas ėjo žinių apie kaimo gyvenimą surinkti sugebanti plepi moterėlė. Ji kaimynėms per tvorą ar prie kiemo vartelių papasakodavo (Ar girdėjai?) tai, ko jos nebuvo girdėjusios. (Tik, žinoma, nieko bloga apie save ir savuosius.)
Beje, to meto per kaimus keliaujantys siuvėjai, kiti ekspertai, siūlus ir adatas parduodąs prekeivis ir plačiai vaikštąs elgeta buvo ano meto politikos apžvalgininkai. O apylinkės kalvėje vykdavo pypkiuojančių vyrų mokslinės konferencijos, spaudos klubai ir forumai. Tačiau ir tada niekas nieko negalėjo įpareigoti sakyti tik tiesą ar ginti kito asmens interesus vietoje savųjų. Gal ir tada riebi višta ar tuzinas kiaušinių paskatindavo plepią moterėlę ką nors nutylėti?
Skirtumas tarp dabartinės ir anų dienų žiniasklaidų yra tas, kad šiandien yra daugiau įvairių tvorų ir žymiai daugiau abiejų lyčių moterėlių prie tvorų net ir apie kaimyninių kaimų naujienas pasakoti.
Tad belieka naudotis spaudos laisve ir stengtis apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, išgirsti iš moterėlių abiejose tvorų pusėse. Tai, palyginus teigimus su istorija ir faktais, padės tiksliau nustatyti, kurioje pusėje daugiau tiesos.
© 2006 XXI amžius
|