|
Tėvynės meilė ir Sausio 13-oji
Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius,
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas
Minime rūsčias, bet brangias dienas, subrandinusias mus labiau nei po to sekę penkiolika Nepriklausomybės metų. Šiandien dejuojame, kad trūksta meilės Tėvynei ir pilietinės sąmonės. O kas ugdė tą sąmonę? Ar pusvelčiui grobusieji Lietuvos turtą, skandinusieji tautą alkoholio jūroje, o šiandien susirūpinę naminukės legalizavimu ir alų reklamuoją, ciniškai naudodami Lietuvos tikinčiųjų švenčiausius simbolius?
Sausio 13-osios gynėjai tikėjo ne tik savo reikalo teisumu, bet kad teisingumas bus jų ginamos valstybės pagrindas. Kai po penkiolikos laisvės metų žurnalistai nuteisiami už tai, kad kolaborantą pavadino kolaborantu, o didžiausių nusikaltėlių bylos sėkmingai pasiekia senaties terminą, vargu ar galima sugalvoti geresnių priemonių pilietinei sąmonei palaidoti.
Sausio 13-ąją ginti Lietuvos širdį susirinko žmonės, atlaikę dešimtmečių priespaudą, o šiandien jie išsivaikšto ir tam išsivaikščiojimui nematyti galo. Netiesa, kad tautiečiai išvyksta iš Lietuvos tik dėl to, kad ten, Vakaruose, plauti viešbučių grindis yra pelningiau nei Lietuvoje dirbti gydytoju ar pedagogu. Lietuviai išsivaikšto, nes čia, tėvų žemėje, jie nesijaučia gerbiami ir mylimi ir pasigenda elementaraus teisingumo. Čia pakertamos šaknys, galinčios išauginti sąmoningą Lietuvos pilietį. Kai aukščiausiomis vertybėmis tampa alus, nuogas pilvas ir nesąžiningai grobiamas turtas, kas tuomet gali sulaikyti bėglius iš Tėvynės? Neturiu omenyje tų, kurie laikinai išvažiuoja užsidirbti vieną kitą dolerį ar eurą.
Prieš penkiolika metų tikėjome, kad laisvoje Lietuvoje užaugs laisvi ir atsakingi žmonės. Bet kaip jie galėjo užaugti, kai iš mokyklų buvo tiesiog išguitas patriotinis ugdymas, o vietoje jo šiandien peršamas seksualinis švietimas, panaudojant net Europos Sąjungos pinigus. Skatinamas ne lytinis ugdymas ir ruošimas šeimai, bet prezervatyvų ir ankstyvo sekso reklama, pavadinta jaunimui palankiomis paslaugomis.
Ekonomistai džiūgauja, kad už vieną Lietuvos eurą, įmokėtą į Europos Sąjungos biudžetą, gausime penkis. Tačiau negirdėjome paaiškinimo, ar tie penki eurai pasieks vidutinį ir smulkų ūkininką ar verslininką. Greičiausiai jie pasieks pačius stambiausius verslo banginius ir dar labiau padidins prarają tarp turtingųjų ir bėdžių. Labai norėčiau šioje vietoje klysti.
Valdžios žmonės susirūpinę informacinės visuomenės kūrimu. Tikriausiai dar po penkiolikos metų kiekviename Lietuvos kampelyje savo mobiliajame telefone galėsime ne tik skaityti kriminalus aprašinėjantį dienraštį, bet ir matyti, kaip liejasi kraujas. Tačiau ar labiau mylėsime Tėvynę? Visuomenės informavimo priemonėmis geriausiai pasinaudoja populistinės politikos vykdytojai. Nuo statinės pasakytas melas geriausiu atveju būtų girdimas už penkiasdešimties metrų, o interneto šiukšlės pasieks kiekvieną sodybą.
Tačiau po penkiolikos laimėjimų ir nesėkmių metų vis tiek dori lietuviai myli Tėvynę, nes Tėvynė yra ne sukčiai, ne populistai, ne garbinantieji pinigus ir palaidą gyvenimą. Tėvynė tai brangus žemės kampelis, kuriuo vaikščiojo mūsų tėvai ir proseniai, tai žmonės, su kuriais sieja ne tik kalba, bet ir dvasinis bendrumas. Ir ši Tėvynė tuo brangesnė, juo ji labiau darkoma ir niekinama. Tėvynė tai tėvų namai, ir jie brangūs net tuomet, kai panašūs ne į pilį, o į suvargusią kaimo pirkelę. Mes neklydome gindami šią Tėvynę.
Švietimas, o ypač jaunimo ugdymas turi tapti pagrindinis Lietuvos prioritetas. Jei lietuvis bus šviesus ir morališkai sveikas, niekas jo nenupirks nei už agurkus, nei už skudurus: jis žinos, ką reiškė anomis Sausio 13-osios dienomis prie Seimo kūrenti laužus ar plikomis rankomis stovėti prieš okupanto tankus. Šviesus ir doras lietuvis neskubės palikti Tėvynės ir jos likimą atiduoti žmonėms, nežinantiems į kokį aukštį turi būti iškelta moralumo kartelė.
Minint Sausio 13-ąją reikia ne tiek kalbėti apie Tėvynės meilę, kiek mąstyti, kaip padėti Lietuvos kaimui, kad jis nepavirstų nykiu ir prasigėrusiu Sibiro kaimu, kurį matė mūsų tremtiniai. Reikia kasdien sukti galvas, kaip sustabdyti alkoholio ir kvaišalų upes, skandinančias jaunąją Lietuvą. O už viską labiau reikia mąstyti, kaip stiprinti lietuvišką šeimą, nes tik joje subrendo labiausiai Tėvynę mylėję ir šiandien ją mylintys žmonės. Šiandien, lenkdamas galvą prieš laisvės gynėjus, sveikinu visus tautiečius, kuriems nesvetimi Lietuvos rūpesčiai. Žuvusiems už laisvę meldžiu Dievo gailestingumo, o gyviesiems neblėstančio tikėjimo, siekiant tikro Lietuvos prisikėlimo.
Kalba, pasakyta LR Seime
2006 m. sausio 13 d.
© 2006 XXI amžius
|