|
Kam grietinėlė, o kam išrūgos
Petras KATINAS
Europarlamentaras Aloyzas Sakalas, vis dar oficialiai esantis Socialdemokratų partijos garbės pirmininku, pareiškė, kad dabartinė Lietuvos politika grįžta prie sovietmečio standartų, o moralios politikos neliko nė kvapo. Tą mato ne tik A.Sakalas, bet ir visi tie, kurie nori matyti. Tačiau, jau nebe pirmą kartą girdint tokius europarlamentaro samprotavimus, reikėtų pripažinti, kad ir pats A.Sakalas, komunistams pardavęs savo Socialdemokratų partiją, kuri jos atsikūrimo pradžioje buvo reklamuojama kaip vakarietiško tipo demokratinė partija, pats prisidėjo prie tokios politikos, o dabar graužiasi. Niekas nereikalauja iš jo barstytis galvą pelenais ir atgailauti, bet, kalbant apie valdančiojo klano moralės nebuvimą, vertėtų ir savo kaltės dalį prisiimti. Aišku, palyginti su kitais senaisiais socialdemokratais, tokiais kaip V.Andriukaitis ir J.Olekas, A.Sakalas nenusirito iki padlaižiavimo buvusiems partiniams nomenklatūrininkams, aklo rankų kilnojimo priimant įstatymus, ypač jų pataisas ir pataisėles, kurios net nekvepia jokiu socialiniu teisingumu, o naudingos tiktai atskiroms finansinėms ir savų žmonių valdomoms grupuotėms. Šioje srityje tiesiog demagogijos didmeistrių lygį pasiekė senasis socialdemokratas J.Olekas, toli pralenkęs netgi tokius patyrusius piliečių mulkinimo ir užkalbėjimo specialistus, kaip Č.Juršėną, G.Kirkilą ar J.Karosą, o ypač J.Bernatonį. Stebėtinas uolumas ir tobulas komunistinių dogmų perėmimas. Juk Olekas nebaigęs nei Maskvos, nei tuometinio Leningrado, netgi Vilniaus partinių mokyklų, kaip minėti ir neminėti partiniai bičiuliai.
Štai praeitą pirmadienį, gindamas socialdemokratų pasiūlytą savo kandidatę į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininko postą didžiai nusipelniusią partietę, buvusią Seimo narę, dabar Socialdemokratų frakcijos referentę Sigitą Burbienę, J.Olekas užsipuolė opozicijos lyderį Andrių Kubilių, kai jis pareiškė, jog S.Burbienė negalės ir aiškiai nenorės objektyviai spręsti su politikais susijusių tarnybinės etikos problemų. Jis teigė, kad, nesutikdamas su S.Burbienės kandidatūra, A.Kubilius bando griauti demokratijos pamatus! Pasirodo, demokratija yra tiktai tada, kai visuose svarbiausiuose valstybės postuose sėdi tik ekskomunistai. J.Olekui ir jo partiniams viršininkams bei bičiuliams nesuvokiama, jog gali būti net siūlomi kiti kandidatai, tuo labiau nepartiniai ar renkami konkurso būdu.
Taigi kalbėti apie demokratiją kam ne kam, o J.Olekui ir jo bičiuliams tikrai nederėtų. Kaip jie supranta tą demokratiją, parodė valdžios požiūris į daugiau kaip dvidešimties visuomeninių organizacijų įteiktą Vyriausybei peticiją dėl ES skiriamų milijonų paramos skirstymo skaidrumo. Tai labai supykdė visus aukščiausioje valdžioje sėdinčiuosius. Kur matyta! Kažkokie visuomenininkai pageidauja bent akies krašteliu žvilgtelėti, kam gi atitenka ES pinigai! Tai rodo, kad Vyriausybė ir nuo jos priklausančios kitos institucijos visiškai nenusiteikusios sąžiningai ir atvirai apsvarstyti su visuomene, kur ir kaip reikėtų panaudoti ES investicijas. Pasirodo, Nacionalinė mokėjimo agentūra duomenis, kas gi 2004-2005 metais gavo daugiau kaip du milijardus litų, laiko griežčiausioje paslaptyje... Pasak jos vadovų, Nacionalinė mokėjimo agentūra negali įvardyti paramos gavėjų, nes toks paviešinimas pažeistų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą. Matyt, suvokęs, jog tai yra aiškus absurdas, šios agentūros direktoriaus pavaduotojas V.Lopinys pataisė tokią nuostatą, pareikšdamas, jog duomenis, kam ir kiek skirta ES pinigų, galima būtų paskelbti, bet tiktai tuo atveju, jeigu būtų gautas ES paramos gavėjų susitikimas. Aišku, tokio sutikimo ypač su valdžia susiję asmenys ir bendrovės niekada neduos. Įdomu tai, kad, iškilus tokiems ir panašiems klausimams, ypač dėl viešumo ir skaidrumo, valdžios atstovai, pradedant Premjeru, vis kartoja, esą taip priimta Europos Sąjungoje. Ir jokių diskusijų būti negali. Tai akivaizdus melas. Daugelyje Europos Sąjungos valstybių viešai skelbiami ne tik duomenys, kas ir kiek gavo paramos iš ES fondų, bet netgi vyriausybių protokolai, kokiu pagrindu vienam ar kitam asmeniui ar ūkio subjektui buvo skiriami pinigai. Ką ten kalbėti apie valdžioje sėdinčius, jeigu net perėmęs iš skandalisto J.Ramono Žemės ūkio rūmų pirmininko kėdę valstietis liaudininkas Bronius Markauskas pareiškė, jog asmeniškai gal ir pritartų ES paramos skirstymo viešumui, bet čia pat paaiškino, kad slaptumas reikalingas. Pasirodo, paramos gavėjai bijo viešumo dėl prastos kriminogeninės situacijos Lietuvoje. Paskelbsi tokio asmens pavardę, žiūrėk, tuoj pat pristatys koks tulpinis, šmikinis ar Vilniaus brigadininkas ir pareikalaus savo dalies... Argumentas geležinis!
Pagaliau valdžios vyrams ir moterims retsykiais, nors ir susiraukus, šnekant apie pilietinę visuomenę, tokios visuomenės atsiradimo daigeliai iškart užpilami įprastais raudonaisiais pesticidais. Tiktai taip galima įvertinti valdžios požiūrį į 23 visuomeninių organizacijų Vyriausybei įteiktą peticiją dėl ES lėšų paskirstymo skaidrumo ir visuomenės atstovų dalyvavimo skirstant ir panaudojant ES pinigus. Pasirodo, Vyriausybė, konkrečiai, premjeras A.Brazauskas, pavedė Peticijų komisijai (yra ir tokia) kreiptis į Finansų ministeriją ir išaiškinti, ar 23 visuomeninių organizacijų įteiktą peticiją išvis galima vertinti kaip peticiją... Tai jau ne tik absurdas, bet dar kartą pademonstruotas valdžios klano požiūris ne tik į visuomenines organizacijas, bet ir į visuomenę bei piliečius apskritai. Iš esmės visi mokesčių mokėtojai, papildantys Premjero giriamą valstybės biudžetą, pasmerkti nežiniai, kam ir kokiais tikslais panaudojami jų pinigai. Kaip pažymėjo agentūros Transperancy International Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius, niekas neprašo paskelbti kokios nors firmos gaminamų dešrų technologijų, o leisti žmonėms sužinoti, kam gi tenka visai Lietuvai skirtos ES lėšos.
Deja, dabartinėje Lietuvos valdžioje nėra nei tokių žmonių, nei tokios institucijos, kuri galėtų bent minimaliai užtikrinti ne tik ES fondų, bet ir iš valstybės biudžeto skirstomų pinigų skaidrumo. Tuo labiau jų panaudojimo efektyvumą. Todėl vis daugiau žmonių kyla klausimas: kuo gi skiriasi vadinamoji koalicinė valdžios grupuotė nuo visokių holdingų, investicinių bendrovių, pseudobankų, apiplėšusių tūkstančius Lietuvos žmonių, veiklos? V.Uspaskicho, neišsižadėjusio principų B.Bradausko, žemdirbio J.Jagmino tipo milijonieriai, susisukę šiltas gūžtas Seime ir Vyriausybėje, glaudžiai susisaistę giminystės ir korupciniais ryšiais, kaip besočiai katinai nulaižo visą grietinę, palikdami Lietuvos žmonėms tiktai išrūgas.
© 2006 XXI amžius
|