Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Airijos ekumenizmas kelyje į viltingą ateitį

Mindaugas BUIKA

Airių tautos apaštalas šv. Patrikas (387-461)

Vyraujanti katalikybė iššūkių akivaizdoje

Šių metų Maldos už krikščionių savaitės (sausio 18-25 d.) pirminę medžiagą parengus Airijos ekumeninei grupei, tarptautinėje žiniasklaidoje buvo plačiai aptariama šios vienos religingiausių Europos šalių konfesinė sandara ir tarpdenominacinis bendradarbiavimas, atsižvelgiant į istorines ir politines aplinkybes. Ekumeniniams santykiams Airijoje įtaką daro tai, kad ši šalis 1921 metais buvo padalyta į dvi jurisdikcijas – nepriklausomą tapusią Airijos Respubliką (4 mln. gyventojų, kurių 90 proc. – katalikai ir 8 proc. – protestantai) ir Jungtinės Karalystės sudėtyje likusią Šiaurės Airiją (1,5 mln. gyventojų, kurių 55 proc. – protestantai ir 45 proc. - katalikai).

Tiesa, Bažnyčios Airijoje liko vientisos, todėl jų statistika pateikiama visos salos mastu. Taigi katalikai sudaro 75 proc. visos Airijos gyventojų (Airijos Respublikos ir Šiaurės Airijos kartu sudėjus) ir yra suskirstyti į 26 diecezijas bei keturias bažnytines provincijas (metropolines arkivyskupijas su sufraganinėmis vyskupijomis). Airių katalikų sielovadoje darbuojasi trys tūkstančiai diecezinių kunigų ir kunigų vienuolių, vienas tūkstantis brolių vienuolių ir daugiau kaip devyni tūkstančiai seserų vienuolių. Airijoje dvasininkų luomas gana gausus, tačiau dėl sparčios sekuliarizacijos pašaukimų skaičius mažėja ir regimas kunigų bei vienuolių senėjimo procesas. Statistika taip pat teigia, kad apie 70 proc. Airijos katalikų dalyvauja sekmadienio šv. Mišiose, tačiau dėl minėtos sekuliarizacijos kaimo ir miesto gyventojų religinė praktika labai skiriasi (miestuose žymiai mažesnė).

Reformacijos sąlygotos protestantų bendruomenės

Iš daugiau kaip vieno milijono Airijoje gyvenančių protestantų, kurių keturi penktadaliai telkiasi Didžiosios Britanijos valdomoje šiaurinėje šalies teritorijoje, didžiausia, beveik pusę milijono narių turinti konfesija yra vadinamoji Airijos Bažnyčia. Nors ji stengiasi pabrėžti savo airiškąsias šaknis, tačiau iš esmės tai yra Anglikonų Bažnyčios šaka. (Nuo visą Didžiąją Britaniją apimančios Anglikonų Bažnyčios, Airijos Bažnyčia formaliai atsiskyrė 1870 metais, tačiau liko pasaulinės Anglikonų Bendrijos dalimi.)

Kita didelė Airijos protestantų konfesija yra Presbiterijonų Bažnyčia, - turi apie 300 tūkst. tikinčiųjų, - kurią įkūrė į šalį iš Škotijos persikėlę imigrantai (presbiterijonai, kurių ištakos yra didžiojo reformatoriaus Jono Kalvino mokymas, Škotijoje turi valstybinės Bažnyčios statusą). Trečioji pagal dydį airių protestantų grupė yra daugiau kaip 70 tūkstančių narių turinti Airijos Metodistų Bažnyčia, kurią XVIII a. pradžioje įkūrė šalyje pamokslavęs pats šios konfesijos pradininkas anglas Džonas Veslis.

Konfesinę Airijos sandarą pastaruoju metu papildo gausūs imigrantai, ypač iš Rytų Europos. Statistiniais duomenimis, tik nuo 1996 metų į Airijos Respubliką atvyko apie 200 tūkst. svetimšalių, kurie dabar jau sudaro apie 5 proc. šalies gyventojų. Būtent dėl šios imigracijos Airijoje sparčiai gausėja stačiatikių, kurių skaičius nuo 358 asmenų 1991 metais padidėjo iki 10,5 tūkst. 2002-aisiais, ir ši tendencija išliko. Imigracija taip pat skatina ne tik Rytų krikščionių, bet ir kitų Rytų religijų – islamo, budizmo, induizmo – išpažinėjų skaičiaus augimą Airijoje, nors jis palyginti tebėra nereikšmingas. (Išskyrus musulmonus, kurių Airijoje jau yra beveik 25 tūkst.)

Istorinių aplinkybių specifika

Atsižvelgiant į istorines aplinkybes, Airijoje dariusias įtaką santykiams tarp skirtingų krikščionių Bažnyčių, pirmiausia galima pabrėžti, kad ši šalis buvo viena pirmųjų Europos krikščioniškajame žemėlapyje. Krikščionybės šviesa Airiją pasiekė dar IV amžiuje, ir airių tautos apaštalo šv. Patriko misijinė veikla 432-461 metais konsolidavo šį kelią paverčiant šalį krikščioniškosios kultūros centru. Nuo VI amžiaus Airijos Bažnyčioje dominuojantį vaidmenį turėjo visame pasaulyje išgarsėję vienuolynai, pagimdę gausybę airių misionierių ir didele dalimi sąlygoję airių sugebėjimą atsispirti po tūkstantmečio (XVI amžiuje) prasidėjusiai protestantiškajai Reformacijai, įsitvirtinusiai gretimose Britanijos salose.

Tai iš tikrųjų buvo nelengva, nes Airija nuo pat 1171 metų septynis su puse šimtmečio buvo Anglijos kolonija ir po protestantiškosios Reformacijos pergalės Didžiojoje Britanijoje jos katalikybę bandyta sunaikinti didžiaisiais religiniais persekiojimais. Šie skaudūs kentėjimai ir dėl Tridento Susirinkimo (1545-1563) nuostatos – atsikūrė parapijos, sustiprėjo vyskupų autoritetas, atnaujintas religijos mokymas – taip pat skatino Airijos Katalikų Bažnyčios atsinaujinimą. Todėl kai XVII a. antrojoje pusėje per Oliverio Kromvelio karinę kampaniją stengtasi padėti „galutinį tašką“ airių tikėjimui, Bažnyčia tam buvo pasirengusi ir savo rezistencijoje dar labiau susiejo katalikiškąjį ir tautinį identitetus.

Negalėdama sunaikinti airių katalikybės, protestantiškoji valdžia politiškai ir ekonomiškai stengėsi spausti katalikus, varžyti jų teises šiose svarbiose gyvenimo srityse. Štai žinomi savo meile žemdirbystei airiai katalikai XVIII a. pradžioje turėjo savo nuosavybėje tik 5 proc. gimtosios šalies žemės. Didelės represijos prieš katalikybę Airijoje tęsėsi visą šimtmetį iki formalios jos emansipacijos 1829 metais, kas sąlygojo daugelio sukilimų numalšinimą ir tolesnį „mūsų“ (katalikų) ir „jų“ (protestantų) priešpastatymą. 1845-1851 metais milijonai airių katalikų mirė badu, pusantro milijono emigravo į JAV, Kanadą, Australiją, tuo labai sustiprindami tenykštes Katalikų Bažnyčios bendruomenes, taip patvirtinant airių katalikybės, kaip tarptautinės reikšmės fenomeno, statusą.

Šalies padalijimas religiniu principu

Nors XIX a. antrojoje pusėje Katalikų Bažnyčios padėtis pačioje Airijoje palaipsniui normalizavosi, tačiau airių tautos stiprėjanti ir vis organizuotesnė nacionalinio išsivadavimo kova po patirtų kentėjimų ir Katalikų Bažnyčią skatino paremti taikų atsiskyrimą bei savos valstybės sudarymą. Airijos protestantų Bažnyčios tuo tarpu labiau palaikė šalies išlikimą Jungtinės Karalystės sudėtyje, ir šis nuostatų skirtumas silpnino vietos katalikų ir protestantų susitaikymą. Po 1916 metų sukilimo ir vėlesnių pilietinių kovų bei salos padalijimo religiniu principu 1922 metais susikūrusioje Airijos Respublikoje ryškiai vyraujanti Katalikų Bažnyčia buvo viena pagrindinių naujos valstybės gyvenimą stabilizuojančių jėgų.

1937 metais priimta Airijos Respublikos konstitucija suteikė Katalikų Bažnyčiai „ypatingą statusą“ bei pabrėžė katalikiškojo moralumo įvairius aspektus taip įtvirtindama „katalikiškos valstybės“ sampratą. XX a. antrojoje pusėje prasidėjęs spartus sekuliarizacijos procesas, taip pat II Vatikano Susirinkimo sąlygotos reformos iškėlė naujus iššūkius tiek Airijos valstybės ir Bažnyčios santykių, tiek ekumeninio dialogo plotmėse. Dar didesnes problemas suformavo prieš 35 metus Šiaurės Airijoje įsiplieskęs pilietinis konfliktas tarp „katalikų nacionalistų“, siekiančių šalies suvienijimo nepriklausomoje valstybėje, ir „protestantų unionistų“, norinčių regioną išlaikyti prijungtą prie Didžiosios Britanijos.

Didžiojo penktadienio taikos susitarimas

Nors konflikto priežastys „yra labiau politinės, kultūrinės, istorinės ir socialinės nei religinės“, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais savo pranešimuose apie tragiškus įvykius Šiaurės Airijoje pasaulio žiniasklaida tai įvardijo kaip „kovą tarp katalikų ir protestantų“, teigiama šiemetinei Maldos už krikščionių vienybę savaitei parengtoje medžiagoje. Iš tikrųjų buvo liūdna girdėti, kad XX a. pabaigoje civilizuotos Europos šalyje ekstremistinių grupių išpuoliai, teroristiniai aktai, gausios žmonių netektys – dėl prievartos kupino konflikto Šiaurės Airijoje žuvo beveik 3500 asmenų – turi skirtingų „krikščioniškųjų grupių“ žymenį.

Tarp daugelio taikdariškų pastangų, kuriose taip pat dalyvavo ir ekumeninės grupės, lemtingą reikšmę santykinei taikai pasiekti Šiaurės Airijoje turėjo vadinamasis 1998 metų Didžiojo penktadienio susitarimas (taip pavadintas, nes buvo pasirašytas Didžiosios savaitės penktadienį, prieš Velykas). Jis sąlygojo ne tik pradėtą ekstremistinių organizacijų nusiginklavimą, bet ir teisių sulyginimą tarp vietos katalikų ir protestantų, nes buvusi jų diskriminacija socialinėje ir teisinėje srityje kaip tik skatino įtampą, kilusią ginčuose dėl padalytos šalies tolesnio likimo.

Sveikindamas pasiektą Didžiojo penktadienio taikos susitarimą popiežius Jonas Paulius II kvietė melstis, kad kiekvienos konfesijos nariai Šiaurės Airijoje „klausytų savo sąžinės balso ir turėtų pakankamai drąsos imtis konkrečių ir atsakingų veiksmų, kurie leistų visiems žengti taikos keliu, atsisakius visko, kas gali sukelti neapykantą ir prievartą“. Šie Šventojo Tėvo paraginimai buvo ypač aktualūs pilietinės ir religinės sandūros iškankintos šalies ekumeniniam sąjūdžiui, ypač suprantant taikos proceso trapumą, jog abipuse tolerancija, darna, atleidimu, susitaikinimu bei pagarba reikia rūpintis kone kasdien, kad būtų užgydytos visos sunkios istorinės patirties žaizdos.

Aktyvėja tarpbažnytinis bendradarbiavimas

„Be abejonės, ekumenizmas Airijoje yra daugiau nei vien tik Šiaurės Airijos klausimas“, - rašo 2006 metų Maldos už krikščionių vienybę apmąstymų rengėjai. Kartu jie pripažįsta, jog šalies padalijimas, savotiška priklausomybė dviem skirtingiems „pasauliams“ daro įtaką ekumeninių santykių praktikai ir patyrimui. Kita vertus, būtent skausmingi pastarųjų dešimtmečių įvykiai skatina Airijos Bažnyčias ieškoti naujų iniciatyvų tarpusavio santykiams gerinti tiek parapijų, tiek ir hierarchijos lygmenyse, ko net nebuvo galima įsivaizduoti prieš keturiasdešimt metų.

Štai ir Maldos už krikščionių vienybę savaitės renginiai prigijo visose Airijos tikinčiųjų bendruomenėse. Beje, įdomu pastebėti, kad per pastaruosius 25 metus Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba ir Pasaulio Bažnyčių taryba bendru sutarimu jau trečią kartą Maldos savaitės tekstus patiki parengti būtent Airijos ekumeninei grupei. Skirtingos tikybinės šalies bendruomenės taip pat kartu dalyvauja kasmetinėje tarptautinėje moterų maldos už taiką dienoje, rengia Šventojo Rašto studijas, aptaria bažnytinius dokumentus. Tarp konkrečių projektų, prisidėjusių prie tolesnio ekumeninio bendradarbiavimo skatinimo, šiemetinėje Maldos savaitės medžiagoje nurodomos religinio švietimo iniciatyvos, kuriose analizuojama bažnytinių santykių istorija, ekspertų konferencijų ir konkrečių socialinės paramos akcijų organizavimas.

Svarbūs įvykiai tolesniame ekumeninių santykių vystymo kelyje buvo 1970 metais įsteigtas Airijos ekumeninių studijų institutas bei 1973 metais įvykęs pirmasis Airijos tarpbažnytinis susitikimas, kuriame dalyvavo Airijos katalikų vyskupų konferencijos ir Airijos protestantinių Bažnyčių tarybos atstovai. Pastarajame susitikime buvo įkurtas nuolat veikiantis Tarpbažnytinis komitetas, dabar posėdžiaujantis kelis kartus per metus ir aptariantis tiek teologinius, tiek ir socialinius klausimus bei daugelį kitų praktiškų dalykų, tokių kaip tarpkonfesinės santuokos.

Kartu žengti susitaikinimo keliu

Baigdami ekumeninės padėties Airijoje apžvalgą Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiagos rengėjai su padėka prisimena daugelį atskirų tikinčiųjų, jų bendruomenių ir sąjūdžių, kurie „sėjo gausią susitaikinimo ir dialogo sėklą ašarų ir pastaraisiais dešimtmečiais patirtų kentėjimų aplinkoje“. Šios vienijančios veiklos pasekmė – Airijos žmonės iš naujo atranda savo giliąsias krikščioniškąsias šaknis ir prasmingai dalyvauja šiuolaikinės visuomenės evangelizacijoje. Išeidami iš tamsios tarpusavio konfliktų, kaltinimų ir iškreipto istorijos aiškinimo „nakties“, airiai krikščionys įsitraukia į nelengvą, bet prasmingą susitaikinimo veiklą.

Atsižvelgiant į sudėtingą patirtį parengtoje 2006 metų ekumeninės Maldos savaitės medžiagoje tema „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), Airijos krikščionys pasauliui primena, jog „paprastas dviejų ar trijų susibūrimas tarpusavio krikščioniškoje meilėje yra esmingai svarbi priemonė santykiams tarp susiskaldžiusių tautų ir bendruomenių“. Jie taip pat pažymi, kad „ateities viltis, taip pat taika ir susitaikinimas dabartyje būtinai reikalauja įveikti skausmingus praeities atsiminimus bei įžeidžiančias nuoskaudas“. Suvokimas, kad esame Kristaus išpažinėjai, ragina pagelbėti vieni kitiems „rasti konstruktyvius būdus praeities nuoskaudoms įveikti ir kartu liudyti siekiant ir pasirenkant į susitaikinimą vedančius kelius“.

© 2006 „XXI amžius“