|
Kam Lietuvoje gyventi (gera)
?
Parašęs straipsnio antraštę, prisiminiau palyginti neseną istoriją, kai viena politinių partijų metė rinkimų šūkį: Nusipelnėme gyventi geriau. ...Tauta netrukus papildė nusipelniusiųjų sąrašas pridedamas...
Deja, šis pokštas buvo pranašiškas. Nors ta partija prarado ir realią įtaką, ir Lietuvos politiniame teatre atsirado naujų juokdarių, ir į Europos Sąjungą įstojome, ir NATO skėtis uždengė mus... Tačiau sąrašas liko. Kiek pakoreguotas, kiek patikslintas, bet liko...
Tad kam Lietuvoje gyventi gera..?
Nejučiom peršasi išvada, kad tik šio sąrašo pirmasis (de)šimtukas atlaikė ir gūdžius šviesaus socializmo metus, atlaikė ir perėjimą prie kapitalizmo, nesutriko ir blokados metu, nenuskurdo griūnant bankams. Ir šiandien jie be didesnių skrupulų dalijasi visa, kas dar liko neprichvatizuota.
Ir šiandien jie, drabstydami vieni kitus purvais, niekina ir trypia tuos, kurie drįsta pavadinti juos savo vardais.
Ir pasijunti žmogelis šioje bedvasėje erdvėje visišku nieku, negalinčiu suvokti tos beprasmybės priežasčių. Visišku bejėgiu tampi mėgindamas auklėti savo vaikus, mėgindamas padėti suformuoti jaunų žmonių pasaulėžiūrą. Bet kokia pilietinė iniciatyva ar viešai pasakytas žodis moralės bei sąžinės tema tampa patyčių objektu.
Nebesupranti, ar tikrai esi nieko vertas, jei nesugebi, pamynęs tėvų ir senelių suformuotą padorumo jausmą, pūsti tą pačią surūdijusią dūdą, iš kurios sklinda melas, purvas ir patyčios.
Tuomet apninka baisus jausmas, kad tampi svetimu tarp savų: gyveni tėvų žemėje, kalbi gimtąja kalba, bet...negali susikalbėti. Taip mieli ir brangūs žodžiai Tėvynė, Pagarba, Savigarba, Tauta, Meilė praranda bet kokią prasmę. Ir... iš mano pasiūlyto klausimo iškrenta paskutinis žodis gera...
Kam Lietuvoje gyventi...?
Dar metai kiti ir galėsim pasveikinti pusmilijoninį emigrantą, paliekantį savo tėvynę. Ir ne tik gardesnio duonos kąsnio beieškantį. Pagarbos troškulys ir viltis būti išgirstam išgins jį svetur.
Chamizmas ir valstybinės kalbos darkymas jau senokai nieko nebestebina. Jau nekalbu apie sistemingą lyderių (?) cinišką savo bandos paauklėjimą, neva tik jie žino, kas, kur ir kaip. Nors tas žinojimas baigiasi nežabojama arogancija, išprovokuota savo nekompetencijos suvokimo.
Tačiau didžiausias pavojus, jog į sąrašo išrinktuosius per petį dirsčioja antrasis ešelonas, t.y. šiek tiek žemesnio rango vadovaujantys įvairioms įstaigoms ir įstaigėlėms valdininkai ir valdininkėliai, kurie skleidžia tą nežabotos savivalės ir cinizmo bacilą po visą šalį, apkrėsdami niekuo dėtus, bet savo kailį saugančius eilinius.
Na, o jie savo ruožtu tą sunkią ligą parsineša namo, kur jų laukia nieko neįtariančios žmonos, patiklūs vaikai, kurie savo patirtimi skuba pasidalyti su draugais... Ir taip toliau... Ratas užsidaro.
Ir kažkada išdidi, nepalaužiama, gerbusi save, laisvės troškusi tauta pamažu tampa mankurtų sambūriu, kuriuo taip išradingai manipuliuoja tas pats sąrašo (de)šimtukas...
Sąrašo, kurį sudarė toli gražu ne Tauta, sukūrusi Lietuvos valstybę. Juolab kad tuomet, kai sąrašas jau buvo, dar valstybės nebuvo... Tai gal tą valstybę sukūrė tas (de)šimtukas, o ne Tauta?
Šioje vietoje su palengvėjimu galiu atsidusti ir tvirtai pats sau pasakyti: ne, brolyti, valstybę kūrėme ir tebekuriame mes tie mirtingieji, kurie savo kasdieniu darbu liudija ištikimybę ir atsidavimą valstybei. Kurie išpažįsta meilę ir pagarbą artimam savo. Kurie skaito savo vaikams Lietuvos istoriją bei moko būti juos sąžiningus ir padoriai elgtis.
Ir tokių, esu tikras, yra dauguma. Aš juos mačiau ir jaučiau petim lygiai prieš penkiolika metų. Ten, prie TV bokšto, prie ano Seimo, prie Televizijos... Jie yra. Įskaudinti, nusivylę, praradę tikėjimą... Bet jie yra. Reikia tik pasibelsti į jų sielas, atsiprašyti už visą tą absurdo fiestą, kurios metu išbarstytas pasitikėjimas ir paminta meilė.
Ne, tie iš to sąrašo nebepasikeis. Galbūt priremti prie sienos ar pavojaus prarasti savo šiltą vietelę akivaizdoje jie ir išlementų kelis žodelius... Bet tai būtų tik akustinė apgaulė, neturinti nieko bendra su tų žmonių sąmone, juo labiau sąžine.
Belieka mums patiems atsiprašyti vieni kitų už tai, kad per anksti patikėjome savo pergale. Už tai, kad nesugebėjome laiku sustabdyti beraščių ir kyšininkų, besibraunančių prie valstybės lovio.
Taip, tai mes kalti, patikėję sukčiais ir niekšais, kurie, vos prisiartinę prie išsvajotos valdžios vairo, pamiršo savo duotus pažadus ir įsipareigojimus, kurie kasdien laužo jų pačių duotas priesaikas, ir už tai nėra baudžiami.
Žinau, daug mano bendraminčių yra tiesiog nusivylę ir jie pasirenka patį lengviausią kelią nedalyvauti, negirdėti ir nematyti. Jie neateina prie rinkimų urnų, galvodami, kad tokiu veiksmu nubaus kaltuosius. Bet šiuo neveikimu mes baudžiame tik patys save, savo vaikus, gimines, kaimynus. Nedalyvaudami ir nekontroliuodami rinkimų proceso mes patys sudarome prielaidas prasmukti į valdžią to nevertiems. Laiku nesutramdę savivaliaujančio viršininko, mes leidžiame suvešėti jo cinizmui. O blogas pavyzdys, kaip žinoma, labai užkrečiantis.
Tad tik nuo kiekvieno mūsų priklauso mūsų pačių ir mūsų vaikų likimas. Jei mes patys savęs negerbsime negerbs mūsų ir tie iš sąrašo... Ir jų sekėjai... Ir vaikai nustos gerbę, pamatę mumyse nuolankumą ir baimę...
Betgi prieš penkiolika metų mes stojome mūru, užgniaužę baimę ir visiems laikams atsisakę nuolankumo. Mes tapome pavyzdžiu laisvėjančiam pasauliui... Tad kas atsitiko?
Taip, yra toks lietuviškas sindromas, kai tauta susitelkia tik mirtino pavojaus akivaizdoje.
Betgi šiandien susinaikinimo pavojus yra nė kiek ne mažesnis! Kasdien vyksta karas keliuose, žūsta šimtai, tūkstančiai žmonių. Savižudybių statistika šiurpina visą pasaulį. Priklausomybės ligų centrai nesutalpina visų pageidaujančių gydytis. Infekuotų ŽIV skaičius jau perkopė tūkstantį. Vienišų senelių žudikai savo žiaurumu jau seniai pranoko baisiausiuose siaubo filmuose matytus herojus. Lietuva skęsta kraujyje. Klesti prekyba žmonėmis.
O tie, iš sąrašo , ir toliau mėgaujasi gyvenimu, ir toliau žarsto jiems nepriklausančius milijonus, ir toliau didaktiniu tonu moko Lietuvą.
Tad kam Lietuvoje gyventi (gera)...?
Pažįstu ir kitą Lietuvą. Žinau žmones, kuriems vien šio vardo paminėjimas kelia pasididžiavimo jausmą, kurie kiekvieną Vasario 16-ąją sutinka su ašarom akyse. Kuriems Kovo 11-oji prilygsta stebuklui.
Nors ir labai to troško, bet būdami sovietiniuose lageriuose ir Sibiro tremty jie netikėjo, kad sulauks Laisvės dienos. Bet jie sulaukė. Net sulaukė dienos, kai senoji Europa priėmė mus į savo glėbį, lyg ir atsiprašydama už tai, kad nesugebėjo keturiasdešimtaisiais apsaugot, kuomet Molotovo-Ribentropo sandėris pasmerkė mūsų tautą myriop. Nepavyko...
Tačiau tas nelemtas spiralės dėsnis... Tik šį kartą Šrioderio-Putino paktu dar sykį bandoma Lietuvių tautos stiprybė...
Tad ir senojoje Europoje darosi sunku surasti pašnekovą, kuriam rūpėtų moralės bei padorumo temos...
Belieka pasikliauti tik pačiais savimi. Už mus niekas neišspręs mūsų problemų. O ir emigruoti lyg ir nebetenka prasmės, nes nuo vilko bėgdamas gali ant... Šrioderio užšokti...
Grįžtant prie antraštės Kam Lietuvoje gyventi gera?, tenka ir vėl pakoreguoti, atsisakant klausimo formos.
Lietuvoje gyventi gera...
Ir tik nuo kiekvieno mūsų priklauso, kad ši siekiamybė kiekvienam mūsų taptų tikrove. Juk, anot mūsų pačių priimtos Konstitucijos, Lietuvos valstybę kuria Tauta. Tad ir to garsaus sąrašo nusipelniusių gyventi geriau turinys priklauso tik nuo mūsų pačių...
Vytautas Juozapaitis
(Iš Europos laiku)
© 2006 XXI amžius
|