Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Be agurkų ministerijos niekaip neišsiversime

Ganytojas-2 Jauniaus Augustino piešinys

Nerimsta politikų ir vyriausybininkų ginčai dėl Informacijos ministerijos steigimo – reikia ar nereikia tvarkyti informacijos reikalus. Be jokių šnekų ir išvedžiojimų – net labai reikia. Juk akivaizdu – informacijos srityje iš tikrųjų daug netvarkos: ne visi seimūnai žino, ką reikia kalbėti, kada patylėti, o apsižodžiuoti oi kaip mėgsta! Politologai, verslininkai, meno žmonės, pedagogai ginčijasi nepaisydami Seimo politinės tarybos vertingų patarimų. Turgaus prekeiviai klega be saiko ir nežinia ką, nevengdami riebesnio žodžio, pasiskanindami triaukščiais. Spaudoje ir televizijoje – tikra maišalienė. Tačiau Informacijos ministerijos steigimo šalininkams stinga platesnio požiūrio. Verta apie tai nors trumpai kai ką paaiškinti.

Baigiant 16-uosius atkurtos nepriklausomybės gyvavimo metus įsitikinta, kad be Informacijos ministerijos nė iš vietos. Bet kodėl pamirštamas ir kitas kur kas svarbesnis klausimas – reikia ne tik Informacijos, bet ir Agurkų ministerijos. Steigti tai steigti ir ne vieną, o dvi ministerijas! Štai keli verti visokeriopo politikų ir visuomenės dėmesio argumentai.

Visų pirma garbūs seimūnai ir visų rangų politikai turėtų suvokti šalies prestižo svarbą. Nebijokite pasigirti nacionaliniais laimėjimais. Šveicarijos BVP keletą kartų didesnis negu Lietuvos. Čia nieko nepakeisime. Bet užtat valstybės valdymo srityje yra reali galimybė nušluostyti nosį ne tik Šveicarijai, kuri turi tik septynias ministerijas. Lietuvoje bus keturiolika ministerijų! Savaime suprantama ir tiek pat ministrų, o kur dar viceministrai, sekretoriai, departamentų vadai, vadukai? Reikia pirmauti visur, kur tik galime.

Antra, negalima vėluoti. Jei laiku nesusigriebsime, mus gali aplenkti. Jei informacija tai vienoje, tai kitoje Europos valstybėje šiek tiek rūpinamasi, tai agurkiniams reikalams – jokio dėmesio, arba jie pavedami kokiai žemės ūkio ministerijai ar valdybai. Būtų didelė gėda ne tik Seimui, ne tik Vyriausybei, jei Agurkų ministeriją pirmieji įsteigtų danai, islandai ar vokiečiai. Svarbu veikti greitai ir ryžtingai – steigti abi ministerijas vienu metu. Šitaip bus sutaupyta iždo lėšų. Visapusiškai aptarus problemą Seimo politinėje taryboje, pranešti Seimo nariams ir žiniasklaidai, kad nesusipainiotų balsuodami ir rašydami.

Trečia, įsteigus dvi ministerijas, nelabai atidėliojant verta pagalvoti, o ką veiks jų darbuotojai? Dėl ministrų nėra jokių neaiškumų – jie vadovaus. Vadovavimo gaires nubrėš politinė taryba. O tie keli šimtai darbuotojų kuo užsiims? Jau minėjau, kiek netvarkos žiniasklaidoje. Bus kas veikti. Bus!

Ketvirta, ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas Agurkų ministerijai. Nepatikslintomis žiniomis, Plechanovo akademikų pastangų dėka kaimyninės šalies Archangelsko, Intos, Vorkutos miestuose ir prie Laptevų jūros įsteigti agurkynai duoda milijoninius pelnus. Nenuostabu, kad atsirado politikų, norinčių perimti tą patyrimą. Pats laikas! Agurkų poreikis didelis ir tolydžio auga. Šviežiais agurkais rūpintųsi vienas departamentas, agurkų rūšimis – kitas, trečias tvarkytų turistų ešelonus, į agurkynus bildančius pasižiūrėti ar pasimokyti, kaip dera dirbti.

Neįmanoma įsivaizduoti nė vieno rimto valdžios pareigūnų, verslininkų, artistų, sportininkų suėjimo, pasitarimo, konferencijos ir t.t. be raugintų agurkyčių. O ką daryti su apvytusiais agurkais, kuriuose, pasak specialistų, susikoncentruoja itin vertingų gyvybinių medžiagų. Čia pravers ilgametė specialaus departamento patirtis, mat jis, apdorodamas apvytėlius, tradiciškai globoja ir jų čiaumotojus.

Penkta, tikimasi gauti iš Europos Sąjungos paramos bene trisdešimt milijardų. Šiuos pinigus geriausiai panaudotų Informacijos ir Agurkų ministerijos. Informatikai geriausiai žino, kur kas dedasi ir kam ko labiausiai reikia. Agurkininkų patirtis, panaudojant lėšas, gautas iš nežinia kokio ar įvardyto šaltinio, yra unikali. Gerokai apmaudu, kad šia patirtimi domisi tik verslininkai, o specialiosios tarnybos – nedrąsiai ir tik priešokiais.

Ir šešta. Buvo metas, kai vienakalbiai internacionalistai tam tikrų apeigų metu mėgdavo kartoti liaudies pamėgtą sparnuotą posakį: raz pošla takaja pjanka, rež poslednij ogurec. Posakio prasmė, išvertus į valstybinę kalbą, reikštų nuoskaudą – nejau vartotojai, sučiaumoję paskutinį agurką, liks be užkandos? Įsteigus Agurkų ministeriją, ši grėsmė išnyktų. Būtų ir ką išgerti, ir kuo užkąsti.

Taigi yra apie ką pagalvoti Tautos atstovams, ir ne tik jiems.

Rapolas Putelė

© 2006 „XXI amžius“