|
Gyvulėlių ūkyje, arba Nesibaigianti antiutopija
O buvo taip. Ne, ne, yra taip, darosi taip, šiandien, šalia, aplinkui mus. Tebus toks vaizdelis: gerai pažįstamo kraštovaizdžio žemė, jos centre Didysis tvartas tai šios žemės smegenys, valdžia ir jos galybė. Visa, kas yra aplinkui, jam tėra ganomos avelės. Taigi aplinkui, kiek akys užmato, ganosi avių avelių kaimenės. Švelniavilnės laisvos, ėdalioja krūmokšnius, skabo kelerius metus nešienautus dirvonus, kartkartėm susispiečia prie lovių, į kuriuos Tvarto gyventojai pameta kokio skanumyno ir ėdalo, ir gėralo. Kai jų pasigenda, ima banda nerimti, šėlti ar net grasinti. Taip ir bėga dienos: vieni prašo - kiti duoda, vieni reikalauja - kiti žada. O Didžiajame tvarte savaip sprendžiami savi reikalai. Ten kova, gūžynės, peštynės, dvikovos ir dar visokie galai dedasi. Tai dėl dujų, tai nafta juos sukiršina, paskui kyla pagunda dar vieną valdžios sostą kurti. Vieni nori, geidžia, kiti spyriojasi, kodėl ne jiems visa tai.
Didžiojo tvarto gyventojai vieningi tada, kai reikia iš esmės spręsti savo raciono reikalus; tada pasimiršta nesutarimai, prigimties skirtumai, griūva visos kariaunas skiriančios tvoros, jie draugiškai džiaugiasi. Gerai įmitęs storasprandis savo bendraveislius ir gimines posėdžių menėje ramina, kad nereikia nieko bijoti, kad visų ganomų avelių atmintis trumpa, kad jos pamirš tokį išrinktųjų sprendimą ir vėl klusniai balsuos už didžiąją bandą. Kitas laibakaklis ristūnėlis rypauja, kad jau dešimt metų racionas toks pats, nė viena kalorija ar kokiu papildu nepagausintas. Kiek netikėtai net pagarsėjęs kovotojas raudonasis stumbras neatlaiko: prisimena kažkieno ironiškus žodžius, kad jų mėnesio racionas teprilygstąs plytelių klojėjo, t.y. avelių, atlyginimui, ir baisiai liūdi, kad, deja, tik kitos kadencijos Didžiojo tvarto gyventojams galima gerinti mitybos sąlygas, todėl reikėję ieškoti išeities, bet jo akys, visa povyza spinduliavo sotumu ir išsipildymo džiugesiu. Visai aptilęs buvo ir nuolatinių sarginių šunų užtvaras: susilaikė neamsėjęs, nes ir jam kaulas didesnis bus tekęs. Tokios tokelės skanus kąsnelis sutelkia Didžiojo tvarto gyventojus: bent šiokia tokia kompensacija už higienos normų neatitinkančias darbo sąlygas. Mat jie visi turi būti gerai atsiganę, stiprūs, kaloringi, kad vieningai, be jokio vargo rūpintųsi savo avelėmis didžiule armija nuolat nepatenkintų, skurstančių ir zirziančių.
Gražu žiūrėk, išlenda toks į viešumą visas blizgantis, prižiūrėtas, išsipuoselėjęs, nupoliruota šukuosena, nors tik keletą mėnesių tame Tvarte minta. Tokia tvarto logika: palaikyti avelėms bado dietą, kad visos svaigtų iš laimės ir padėkos valdžiai ir dėl nedidelių malonių. Va, va, - visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus. Tie lygesni paprastai esti kiaulės. Visur jos privalo būti pirmos: ar kokiam sambūryje, ar avelių šventykloje jos vis arčiau altoriaus, prie centro, kiaulės žino, jos vedliai, joms privalu bet kur ir bet kada vadovauti, būti matomoms, kad avelės, jas regėdamos, tirptų iš laimės.
Smagumėlis: džiugesiu alpsta ir Tvarto didieji vedliai kuiliai ir paršavedės juk nereikės nė jokio popierėlio, kad skaniai su savo sveteliais ar sėbrais kur ištrūkęs užkramtei ar menką prezentą kam nupirkai, o gal tiesiog savo gerovę taupydamas pagerinai, dar ir gerą sumelę komandiruotpinigių susišlavei. Toks sotus socialinis aprūpinimas: man gerėja vadinasi, ir visų avelių gyvenimėlis stabilesnis, vis europietiškesnis. O kad teisingesnis ir jautresnis atrodytumei, iš to davinio gali nelaimėlėms avytėms ir kokią labdarėlę pamesti: ir autoritetas sustiprės, ir populiarumo svoris ūgtelės.
Ar yra kokia šios istorijos pabaiga? Vargu ar ji šiandien įmanoma - ten, kur tėra kiauliški įpročiai, viskas neturi pabaigos. Ar yra išeičių? Taip, vieniems, Didžiojo tvarto rinktinei veislei, reikia prisiminti savo žmogiškąją kiltį ir žmogaus ypatumus, avelėms reikia gerai pasipurtyti ir įveikti savo nuolankumą, t.y. neleisti kiaulėms su jomis elgtis kaip su rūpestingos globos ir malonių geidžiančia publika, neleisti tyčiotis. Tereikia drąsiai pažiūrėti į akis, nesiduoti vedžiojamiems už nosies, ypač didžiosios rujos metu. Ir neprarasti atminties.
Kiek nedaug tereikia tik atsistoti ant dviejų kojų. Taip, taip, orveliška istorija, vis nesibaigianti: kai pradėjo kiaulės vaikščioti, taip tebevaikšto aplinkui, negali nuo lovio atsitraukti nė per žingsnį. Ir kur čia ta laiminga pabaiga?
Valentinas STUNDYS,
Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
© 2006 XXI amžius
|