Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kur saulė ta pati, žmonės ir bitės

Justinas ADOMAITIS

Irena Gasperavičiūtė su dukterėčia Neringa

Žolinės šventėje Punske

Parodos „Kairiajame Nemuno krante“ nuotraukose – XX a. pradžios Balbieriškis ir Veiveriai (dabar – Prienų r. miesteliai)

„Esu lietuvaitė“, - tvirtai sako šešiametė Neringutė, šį rudenį eisianti į Punsko lietuvių mokyklos pirmąją klasę. Ir mergaitės žodžiai ne šiaip ištarti: ji jau žino Lietuvos ir lietuvio prasmę, myli tėvų žemę, neslepia savo tegu ir vaikiškų politinių nuostatų. Punsko lietuvių kultūros centre vykusiuose Vasario 16-osios minėjimuose Neringai ranką spaudė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, ir Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis. O tikroji mergaitės bičiulė, įsitikinimų ugdytoja – jos teta Irena Gasperavičiūtė, kurios meilės užtenka ir gimtųjų namų židiniui, ir Punsko krašto, ir Lenkijos lietuvių bendruomenei. Lieka ir bitėms, kurios lietuviui – darbštumo, pareigingumo ir demokratinio šeimos (valstybės) tvarkymo pavyzdys.

Šiapus ir anapus Nemuno

Neseniai dviejų valstybių siena perkirstą lietuvių kraštą suvirpino keli renginiai. Lietuvoje atidaryta ir po šalį keliauja senovinių fotografijų paroda „Kairiajame Nemuno krante“. Ją surengė Alytaus kraštotyros bei Suvalkų apygardos muziejai. Praėjusio amžiaus pradžios lietuviškų miestų ir miestelių nuotraukos paimtos iš Augustavo, Seinų, Suvalkų muziejų, privačių kolekcijų JAV, Lenkijoje, Lietuvoje. Parodą jau lankė alytiškiai, šiuo metu ji veikia Prienų krašto muziejuje, vėliau keliaus į Marijampolę, Vilkaviškį. Senose nuotraukose – Nemunu plukdomi sieliai, miesteliai su šiaudais dengtomis „bakūžėmis“, ūkininkų vežimai turgaus aikštėse. Prisimenu senelio pasakojimus, kaip jis iš Balbieriškio, miestelio prie Nemuno, prieš Pirmąjį pasaulinį karą važiuodavo į „jomarkus“ Suvalkuose, Seinuose. Iš vakaro pasikinkęs du smagius bėrius, ryte jis jau derėdavosi turgaus aikštėje. Kalbėjo lietuviškai, nors mokėjo ir lenkiškai.

Kita džiugi praėjusių metų žinia – Seinuose po 85 metų pertraukos atidaryta lietuviška „Žiburio“ mokykla. Lietuvos valstybė finansavo statybą (skyrė 5,2 mln. Lt), o darbus atliko lenkų firmos.

Šiais mokslo metais „Žiburio“ komplekse, kurį sudaro darželis, pagrindinė mokykla ir gimnazija, mokosi 66 vaikai (gali 120 mokinių). 2005 metais Seinų valsčiuje uždarytos trys kaimo mokyklos, kuriose veikė ir lietuviškos klasės. Paskutinio visuotinio Lenkijos surašymo duomenimis, šioje šalyje gyvena daugiau kaip 5,6 tūkst. lietuvių, kurių didžioji dauguma įsikūrę Punske ir Seinuose. Lenkijoje veikia keturiolika lietuviškų ugdymo įstaigų, kuriose mokosi 807 moksleiviai. Nors apie tai garsiai nekalbama, tačiau šių ir daugelio kitų kairiakrančio Nemuno projektų „varikliai“ – Punsko, Seinų lietuviai. Ir tik jų nuopelnas, kad tarsi bitės dūzgia tautiškumu it priekaištu dešiniakrančiam Nemunui almanti bendruomenė.

Tėvynės meilė – širdies dalykas

Istorikai tvirtina, jog Punskui pradžią davė XV amžiuje iš Punios ir Merkinės atsikraustę lietuviai. Iki 1795 metų šis kraštas priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, o Lenkijos valstybėje atsirado tik 1920 metais Seinų istorijoje teigiama, kad tai senovėje buvęs jotvingių gyventas kraštas, o pats miestas įsikūręs Paprūsės, Palenkės ir Lietuvos kelių sankryžoje.

Etnografinės tėvynės meilė matuojama širdimi. Tą supranta Punsko lietuvaitė Neringa ir tūkstančiai jos kraštiečių, dalyvaujančių visuomeniniame, kultūriniame bendruomenės gyvenime. Pasišventėlių kraštotyrininkų kruopščiai aprašyti šio krašto miesteliai ir kaimai, išklausyti bei užfiksuoti žmonių atsiminimai, etnografinis paveldas sukauptas visuomeniniuose muziejuose. Šimtai moksleivių, jaunimo neapleidžia tautinių ir religinių švenčių, puoselėja tėvų, senelių tradicijas, bando atsispirti grėsmingiems globalizacijos procesams. Su Žoline sutampančios Punsko dienos, Vasario 16-osios minėjimai, atskirų kaimų, šeimų, bitininkų šventės – tai gyvasis tėvynės meilės šaltinis. Vis dažniau prie jo gaivos prisiliesti bando ir „didžiosios“ Lietuvos žmonės, kurių dvasią drauge su senųjų kaimų versmėmis „numelioravo“ sovietmetis.

Visuomenės vėžys – nutrauktos tradicijos

Neseniai kalbėdamas Vilniuje vienoje pilietiniam ugdymui skirtoje konferencijoje Lietuvos prezidentas V.Adamkus teigė pasigendantis visuomenėje patriotizmo. Jam antrino europarlamentaras V.Landsbergis, pastebėjęs, kad Tėvynės meilė – ne ideologija, o širdies dalykas.

Apie gebėjimą brandinti, ugdyti meilę žmogui ir žemei kalbamės su žinoma visuomenės ir kultūros veikėja, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininke, „Aušros“ redaktore, Punsko bitininkų draugijos nare I.Gasperavičiūte, praėjusią vasarą Dzūkijoje vykusioje Lietuvos bitininkų šventėje išrinkta Bičių karaliene. Ji įsitikinusi, kad Lietuvoje sovietmečiu kuriant kolūkius buvo nutrauktos tautos valstietiškos tradicijos. Lenkijai priklausančiame Suvalkų krašte to nebuvo, tai, matyt, ir padėjo išlikti lietuvių bendruomenei. Pasklaidę Kazio Bradūno, Vytauto Mačernio, Henriko Nagio ir kitų „žemininkų“ poeziją patiriame, jog žemė ir gimtieji namai – susijusios sąvokos. Iš namų žmogui ateina ryšys su gamta, jaukumas, šiluma. Lietuvoje atėmus iš žmogaus žemę nutrūko jo tiesioginis ryšys su gamta. Suvalkų krašte to nebuvo. Šeimos gyveno savo ūkiuose, savo namuose. Po vienu stogu – seneliai, tėvai, vaikai. Ir šiuo metu taip yra. Kartais keturios kartos vienuose namuose. I.Gasperavičiūtės nuomone, tai ugdo jaunesniųjų pagarbą vyresniesiems, formuoja žmogų, jo artimą ryšį su gamta. Iki šių dienų krašte išlikusios kaimynystės tradicijos: talkos, vakaronės, šventės, net duonos ar druskos skolinimasis – savotiškas ritualas. „Tai formavo bendruomenišką žmogų, siekiantį patarnauti kitiems“, – sako I. Gasperavičiūtė.

Valstybė – pamotė

Tačiau mūsų dienomis Lietuvoje idealizmui, patriotizmui lieka vis mažiau vietos. Politologas Vladimiras Laučius rašo: „Mylėti Tėvynę šiandien darosi vis sunkiau ir sunkiau, nes patriotizmo židinius gesina ir drasko globalizacija, o ištikimybės aukurus naikina pati valstybė. Susitapatinti su valstybe, kuriai atstovauja šustauskai, bosai ir pekeliūnai, atrodo kone tas pat, kas įstoti į gyvūnų mylėtojų sąjungą, kurios vadovai yra užkietėję medžiotojai. Dabartinė valdžia orios visuomenės ir valstybės vertų idėjų beveik neturi ir iš esmės yra apolitiška. Savo ruožtu visuomenė prie tokios padėties įpranta ir nesiteikia būti pilietiška. Iš čia ir politinio-idėjinio patriotizmo stoka. Koks gali būti vertybinis ir idėjinis atsidavimas tautos reikalams, kai patys tautos atstovai į savo reikalus žiūri ne idėjiškai, bet pragmatiškai?“

Tikėk tuo, ką darai

„Aš manau, kad ką nors vertingo, išliekamąją vertę turinčio nepadarysi už pinigus“, – kalba I.Gasperavičiūtė. Jos nuomone, sėkmę lemia, kai žmogus tiki tuo, ką daro. Lietuvoje šlovę pelniusi Punsko kapela „Klumpė“, dešimtys saviveiklinių dainų, šokių ansamblių, chorų. Jų dalyviai – ūkininkai, gydytojai, mokytojai, žurnalistai – repetuoja, koncertuoja be jokio atlygio. Varomoji jėga – tikėjimas, kad tavo darbas prasmingas, reikalingas ir kitiems, ir pačiam.

„Gyvenant ne Lietuvoje, reikia dirbti ir daugiau, ir ryžtingiau, – sako I. Gasperavičiūtė. – Mano vaikystės metais už dešimties kilometrų buvo lietuviškas kaimas, o dabar ten gyvena tik vienas lietuvis. Dėl to Lietuva išeivio ar atskirtyje gyvenančio žmogaus akimis tarsi svajonių žemė. Juk daugelis ją pažino iš knygų, tėvų, senelių pasakojimų.“

I. Gasperavičiūtė su „didžiąja“ Lietuva susipažino aštuoniolikos, kai pradėjo mokytis Vilniaus universitete.

Šiandien abiejose dviejų valstybių sienos pusėse idealizmą keičia pragmatizmas ir sumaterialėjimas. Televizijos reklamos skatina žmogų turėti, vartoti. Nusipirk daiktą – ir tapsi laimingas.

„Prekybos centruose – minios žmonių, - pasakoja I. Gasperavičiūtė, - ir visi jie skuba, visi nelaimingi, nesišypso. Tačiau aš tikiu, kad bus sugrįžta prie dvasinių vertybių, tikrosios žmogaus būties.“

Istorijos studijos ir bitės

Tokio optimizmo Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkei teikia dvasinė etnokultūrinė tradicija ir istorijos pamokos, kai pokariu Dainavos apygardos partizanai rasdavo priebėgą ir paramą Punsko krašto sodybose. Pačiai I.Gasperavičiūtei savotišką jos įtempto kultūrinio gyvenimo skyrelį užima bitininkystė. Tai galimybė pabūti gamtoje, susikaupti klausantis tylaus bičių dūzgesio.

„Laikau tik geras ir ramias bites“, - sako ji. Nemažą bityną I.Gasperavičiūtė paveldėjo iš tėvuko, šviesios atminties Punsko verslininko ir aktyvaus bendruomenės dalyvio bei renginių rėmėjo Jono Gasperavičiaus. Dabar 36 bičių šeimos gyvena dviejose vietose: miške, prie Lietuvos sienos, ir liepyne, už 13 km nuo Punsko. Kokias biteles auginti bičiulei Irenai pataria žinomas mokslininkas ir bitininkas Lietuvos žemės ūkio universiteto docentas Algirdas Amšiejus. Dėstydama lietuvių kalbą ir literatūrą mokykloje, I.Gasperavičiūtė randa pavyzdžių apie bičių ir bitininkų gyvenimą. Jos mokiniai – kaimo vaikai, kurie ne tik pažįsta bites, bet daugelis tėvams yra padėję bityne ar sukant medų. Klasė nuščiūva, kai mokytoja ir bičiulė skaito ištrauką iš Jono Biliūno apsakymo „Ubagas“ apie lietuviams būdingą meilę bitėms.

Palengva tuštėja kaimas, nes vykdant švietimo reformą uždaromos mažos mokyklėlės. Būtent jos ilgą laiką švietė ir šildė bendruomenes. Čia rinkdavosi kaimo muzikantai, dainininkai, vaidintojai. Bendruose koncertuose dalyvaudavo seneliai, tėvai, vaikai.

Šiandien abiejose pusėse Nemuno kaimas keičiasi: ūkiai stambėja, jauni žmonės lieka padėti tėvams arba pažadėję grįžti važiuoja uždarbiauti į Angliją, Airiją. Lietuvių bendruomenėje atsiranda aktyvių, kūrybingų, dirbti visuomenės labui pasiaukojančių žmonių. Ir tas laiko visas keturias patriotizmo ir pilietiškumo kertes. Tačiau J. Biliūno apsakymą apie sūnaus išvarytą tėvą, taip mylėjusį bites, derėtų perskaityti ne tik mokyklos, bet ir Lietuvos valdžios suole sėdintiesiems...

Autoriaus nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“