|
Šovinizmo ir nacionalizmo apraiškos
Petras KATINAS
Prezidentine vadinamos Rusijos Valstybės Dūmos Jedinaja Rossija frakcija pateikė įstatymo pataisas, kuriomis už nacionalinės nesantaikos kurstymą reikalaujama nustatyti griežtas bausmes. Šios pataisos pateiktos ne šiaip sau, o norint išgelbėti paties prezidento V.Putino ir Kremliaus reputaciją pasaulyje, kuri ypač pastaruoju metu gerokai pašlijo ne tik dėl energetinio spaudimo savo kaimynams, bet ir dėl vis garsėjančių išpuolių prieš užsieniečius bei savus tamsaus gymio piliečius. Štai tik keli paskutiniųjų dienų faktai: sausio 5 dieną Peterburge žiauriai sumuštas kinų studentas, sausio 7 dieną Maskvoje peiliu 30-ia dūrių subadytas 13 metų Uzbekistano pilietis, sausio 9 dieną Voroneže beisbolo lazdomis sudaužyti du vietos universiteto studentai iš Sudano. O sausio 12 dieną Maskvos sinagogoje dvidešimtmetis jaunuolis A.Kopcevas švaistėsi peiliu ir sunkiai sužalojo aštuonis besimeldžiančius žydus. Jau kitą dieną Rostovo prie Dono sinagogoje buvo bandyta pakartoti A.Kopcevo žygdarbį. Visa tai rodo kryptingą antisemitizmo ir ksenofobijos nuotaikų stiprėjimą. Juk valdžia nieko faktiškai nedaro, kai patriotinėje žiniasklaidoje nuolat kurstoma neapykanta ne tiktai žydams, bet ir visiems juodžiams, kurie esą paėmė į savo rankas visą Maskvą ir pusę Rusijos. Kremliaus valdovas po A.Kopcevo įvykdyto išpuolio sinagogoje lyg ir pasmerkė šį įvykį bei tautinės ir rasinės nesantaikos apraiškas, jų kurstymą.
Tačiau daugelis Rusijos politikos apžvalgininkų netiki V.Putino nuoširdumu. Pirmiausia primenama, kad V.Putinas yra išeivis iš KGB, subūręs aplink save irgi čekistinę aplink. O čekistai, kaip žinoma, dar nuo Dzeržinskio laikų pagrindine savo užduotimi laikė liaudies priešų ieškojimą ir naikinimą ne tik užsienyje, bet ir šalies viduje. Be to, V.Putino vykdoma valstybinė ideologija yra kažkokios išskirtinės rusų tautos misijos pasaulyje aukštinimas. Dėl nacionalistinių nuotaikų kurstymo atsirado nacistinės partijos ir judėjimai. Juk ne kieno kito, o paties V.Putino iniciatyva 2003 metais susikūrė jo bičiulio D.Rogozino vadovaujama partija Tėvynė, taip pat kiti profašistiniai judėjimai. Neatsitiktinai Rusijos turguose, Maskvos metro stotyse, jau nekalbant apie internetą, galima be vargo įsigyti nacistinės atributikos ir literatūros, o, anot Rusijos politologo, Maskvos antifašistinio centro pirmininko Jevgenijaus Prošečkino, A.Hitlerio knygą Mein kampf galima taip lengvai įsigyti, jog atrodo, kad 1945 metais pergalę šventė nacistinė Vokietija. O nuolatiniai skustagalvių marširavimai Maskvos ir kitų miestų gatvėse su šūkiais Išvarykime okupantus iš švento rusų miesto Maskvos tapo labai dažnu reiškiniu. Tokių organizacijų, kaip Rusijos nacionalinė sąjunga, nacionalinis patriotinis frontas Atmintis, Eurazijos jaunimo sąjungos, pagaliau V.Putino komjaunimo Naši atsiradimas aiškiai rodo, kad Kremliui reikalingos tos organizacijos. Pirmiausia jos padeda V.Putinui dar labiau stiprinti vadinamąją valdžios vertikalę. O jai stiprinti reikalingi priešai. Jeigu ją nėra, reikia sukurti tokius.
Kitas dalykas, pati Rusijos Dūma, anot politologo Glebo Pavlovskio, tapo nacionalizmo, šovinizmo ir antisemitizmo lizdu. Vien Dūmos knygyne matomiausiose vietose išdėliotų knygų pavadinimai labai daug ką pasako. Štai tik pora tokių knygų pavadinimų: Laikas būti rusu, Sionizmas, kaip fašizmo šaltinis. Todėl neatsitiktinai net 60 proc. rusų, apklausų duomenimis, nesutinka atsisakyti buvusių kolonijų Kaukaze ir Pribaltikoje, nori atkurti ne tik Sovietų Sąjungą, bet ir išplėsti Rusijos teritoriją 1913 metų ribose. Tai jau aiškios pretenzijos į Lenkiją ir Suomiją. Todėl neatsitiktinai jau po A.Kopcevo išpuolio Maskvos sinagogoje Rusijos spaudoje pasirodė darbo žmonių laiškai, kuriuose reiškiamas pasipiktinimas, kad visus Rusijos turtus pasigrobė ir valdo žydai bei kaukaziečiai. Taip pat sukeltas triukšmas, jog V.Putino sugalvotų Visuomenės rūmų nariu paskirtas vyriausiasis Rusijos rabinas Berlas Lazaras, kuris yra ne tik Rusijos, bet ir JAV bei Izraelio pilietis. Vienas pagrindinių Rusijos patriotų ir nacionalistų rašytojas Aleksandras Prochanovas, atsakydamas į darbo žmonių pasipiktinimą dėl vyriausiojo Rusijos rabino, rašo: Deja, nė vienas įstatymas nedraudžia kitų šalių piliečiams tapti vyriausiuoju Rusijos žydu ir taip patekti į Visuomenės rūmus. Bet tai gali tik sukelti teisėtą pasipiktinimą, ir nieko daugiau. Apskritai dabartinėje Rusijoje viskas įmanoma. Rusiją jau vadina rudojo maro šalimi, tačiau tiktai joje daugybė stambiausių bankų, įmonių yra žydų rankose. Beviltiškumo sukeltas išpuolis Maskvos sinagogoje, sukeltas žydų komfortu mūsų politikos viršūnėse, kultūroje, žiniasklaidos priemonėse. Juk Fradkovas (Rusijos premjeras Red.), Avenas ir Fridmanas nešaukia, jog prakeiktas rusų fašizmas trukdo jų bizniui. Isteriją kelia tiktai žmonės, kuriuos finansuoja užsienis. Ne bėda, kad ponas Lazaras neištaria žodžio SSRS. Tiek to, jeigu jis tiktai su savo juoda skrybėle blaškytųsi po JAV, Izraelį ir atgal. Tačiau kam kelti triukšmą apie antisemitizmą ir neegzistuojančią rudąją grėsmę.
Taigi neapykantos sėkla žydams ir kitiems kitataučiams sėjama toliau. Pasaulio demokratinei visuomenei nuraminti Jedinaja Rossija atstovas Dūmoje Pavelas Voroninas iškėlė klausimą dėl bausmių sugriežtinimo už nacionalinės neapykantos skleidimą. P.Voroninas tuo pirmiausia apkaltino paties V.Putino įkurtą, bet jau tapusią nebereikalingą partiją Rodina ir Rusijos komunistų partiją. Bet nė žodžio nepasakė apie žirinovskininkus, kurie kiekvieną dieną toje pačioje Dūmoje skelbia antisemitinius ir nacionalistinius šūkius, ragina išvalyti Rusiją nuo šiukšlių, t.y. nuo kitataučių. Visa tai rodo, kad šovinizmas ir nacionalizmas tapo oficialia Kremliaus politika. Tiesa, kol kas dar maskuojama.
© 2006 XXI amžius
|