|
Didvyriškų kovų tradicija
2005 m. gruodžio 5 d. Memorialo bendrija organizavo nemažai renginių, skirtų 1965 m. gruodžio 5 d. demonstracijai prie A.Puškino paminklo Maskvoje paminėti. Nepriklausomame spaudos centre surengtoje konferencijoje pranešimus skaitė vienas svarbiausių Viešumo mitingo organizatorių matematikas, filosofas ir poetas, atvykęs iš Bostono, A.Jeseninas-Volpinas, 1965 metų mitingo dalyvė istorikė, Maskvos Helsinkio grupės narė L.Aleksejeva ir Memorialo valdybos narys A.Čerkasovas.
1965 m. gruodžio 5-ąją, sovietų konstitucijos dieną, Maskvoje, Puškino aikštėje, įvyko kelių minučių renginys, turėjęs ilgalaikių pasekmių. Sovietų istorijoje tai buvo pirmoji vieša akcija ginant žmogaus teises, kuri nutiesė kelius į teisėgynos bei disidentinį judėjimą. Akcija įėjo į istoriją kaip viešumo mitingas, kai keletas dešimčių bepročių išdrįso totalitarinės šalies vergijoje išeiti į aikštę ir atvirai pareikšti savo pilietinę poziciją.
Tuoj po pirmos demonstracijos buvo nuspręsta tęsti kovą ir gruodžio 5 dieną paversti ją tradiciniu teisėgynos judėjimu. Po metų į šią akciją buvo pakviestas akademikas Andrejus Sacharovas. Išvakarėse akademikas gavo kvietimą ir į voką įdėtą lapelį, kuriame buvo rašoma, kad areštuotas vienas naujosios konstitucijos autorių Kuznecovas. A.Sacharovas ilgai nesvarstęs sutiko dalyvauti demonstracijoje. Vėliau jis prisiminė: Atvažiavau į Puškino aikštę. Prie paminklo būriavosi keliasdešimt nepažįstamų žmonių. 18 val. pusė iš jų nusiėmė kepures, aš taip pat ir kurį laiką stovėjome tylėdami, sukandę dantis. Kita dalis su kepurėmis, supratau, tai KGB saugumiečiai. Aš priėjau prie paminklo ir garsiai perskaičiau tekstą, parašytą vienoje paminklo plokštėje: Ir ilgai būsiu tuo mielas liaudžiai
(I dolgo budu tem liubezen ja narodu
).
Po trejų metų, irgi gruodžio 5 dieną, įvyko kita demonstracija. Apie šios akcijos organizavimą svarstyta Piotro Jakiro bute. Buvo įtarimų, kad jo bute yra įrengta speciali pasiklausymo aparatūra. Vėliau šis spėjimas pasitvirtino. Remontuojant butą buvo aptikta blakių net vonioje. Visi teisėgynos dalyviai labai išgyveno dėl Prahos pavasario tragedijos, protestavo prieš Čekoslovakijos okupaciją, sovietų ir Varšuvos pakto karinių dalinių įvedimą į šią respubliką, akiplėšišką Aleksandro Dubčeko ir jo bendražygių areštą. Kovotojų širdys kunkuliavo prieš demonstracijos išvaikymą Raudonojoje aikštėje. Jie buvo solidarūs su 1968 m. rugpjūčio 25 d. demonstracijos dalyviais. Visi žinojo apie areštuotus L.Bogoraz, P.Litvinovą, K.Babickį, V.Delone, V.Dremliugą, N.Gorbanevskają, V.Fainbergą, T.Bajevą. Jų ryžtingumas kvietė į tolesnę kovą kitus. Tačiau visi suprato, kad po šių areštų prasidės teisminis susidorojimas. Nebuvo galima leisti, kad valdžia dar daugiau pripildytų kalėjimų kameras teisėgynos aktyvistais.
Prisimenu, kai mes išsirikiavome priešais Puškino paminklą, rašo L.Petrovskij, - buvo jau tamsu, stovėjau šalia A.Jesenino-Volpino. Tai buvo tylos mitingas. Mes nusiėmėme kepures. Ore iš lėto sklaidė snaigės. Mus apsupo saugumiečiai ir milicijos operatyviniai būriai. Šį kartą jie tiktai sekė, nebuvo įsakyta demonstraciją išvaikyti. KGB pirmininkas J.Andropovas tiktai po septynių dienų apie įvykį nusiuntė pranešimą SSKP CK. Matyt, buvo renkama papildoma informacija apie demonstracijos motyvus. Todėl KGB šefas rašė ne apie Prahos pavasario akciją Raudonojoje aikštėje, kuri jau buvo įvykusi prieš tris mėnesius nuo mūsų pasirodymo, o sufantazavo tartum buvo minimos 1965-ųjų 3-iosios metinės.
Pagrindinis 1965 m. gruodžio 5 d. demonstracijos šūkis buvo Nepažeidinėkite konstitucijos. Demonstrantai rankose laikė nedidelius plakatus, kuriuose buvo parašyta: Reikalaujame viešumo teisiant Siniavskį ir Danielį, Gerbkite konstituciją pagrindinį SSRS įstatymą. Šie plakatai greitai buvo atimti persirengusių civiliniais drabužiais specialiųjų būrių kovotojų. 28 demonstracijos dalyviai buvo sulaikyti, pusė iš jų pašalinti iš komjaunimo, o trys iš aukštųjų mokymo įstaigų. Daug metų kiekvieną gruodžio 5 dieną, 18 val., teisėsaugininkai rinkdavosi į tyliąją manifestaciją prie Puškino paminklo, nusiimdami kepures, solidarizuodamiesi su politiniais kaliniais ir režimo aukomis, prisimindami per ilgus stalininio teroro metus pralietas marias nekaltų žmonių kraujo.
Tylios kovos už Laisvę ir Teisingumą estafetę perėmė Prahos pavasaris, jo vadovas A.Dubčekas ir jo bendražygiai Čekoslovakijoje, Solidarumas Lenkijoje.
Pagal Memorialo bendrijos literatūrą parengė
Jonas LUKŠĖ
© 2006 XXI amžius
|