Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

GYVENIMAS PO GYVENIMO

Prieš 20 metų žuvusiam kunigui Juozui Zdebskiui
(1929-1986) atminti

Kun. Robertas Grigas

Kun. Juozas Zdebskis 1953 metais, pradedantis kunigo tarnystę

Malda prie kun. J.Zdebskio kapo minint pirmąsias mirties metines

1986 m. balandžio 23–iąją pogrindžio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (Nr.70) vedamajame buvo rašoma:

„Vasario 5 d. autoavarijoje žuvo Rudaminos klebonas, vienas iš Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjų kun.Juozapas Zdebskis. Vasario 10 d. Lietuvos valstybinė autoinspekcija laidoje „Keliai, mašinos, žmonės“ pranešė, kad kelyje Varėna-Eišiškės, ties Valkininkų sankryža J. Zdebskiui priklausantys „Žiguliai“, vairuojami A.Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu žuvo trys „Žigulių“ keleiviai, ketvirtas – R. Žemaitis sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.

TASS’as, informuodamas užsienį, pateikė naują avarijos versiją: J. Zdebskio „Žiguliai“, vairuojami A. Sabaliausko, lenkė automobilį ir, išvažiavę į kairę kelio pusę, susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu buvo mirtinai sužalotas J. Zdebskis, vairuotojas Algis Sabaliauskas ir keleivė, kurios pavardė negarsinama. R. Žemaitis nuvežtas į ligoninę. Pienovežio vairuotojas nesunkiai sužeistas, nugabentas į ligoninę.

Nė vienu atveju nebuvo paminėta pienovežio vairuotojo pavardė. TASS’as nedavė jokios informacijos apie automobilio, kurį lenkė J. Zdebskio „Žiguliai“, vairuotoją, galimus keleivius. Nenurodo automobilio valstybinių numerių, kai tuo tarpu šis automobilis galėjo būti avarijos priežastimi, o vairuotojas – įvykio liudininku.

Kun. B. Laurinavičiaus pastūmimas po sunkvežimio ratais, sadistiški kunigų L.Šapokos ir Mažeikos nužudymai, Lietuvos Helsinkio grupės likvidavimas, pastangos bet kokia kaina sunaikinti TTGKK, nuolatiniai saugumo išpuoliai prieš kun. J. Zdebskį leidžia daryti prielaidą, kad ši avarija nebuvo atsitiktinė, bet rūpestingai suplanuotas ir įvykdytas smurtas, juo labiau kad buvo įvairiai trukdoma atsiimant kun. J. Zdebskio lavoną bei asmeninius daiktus. Po avarijos J. Zdebskio „Žiguliai“ buvo nugabenti į Šalčininkų autoinspekciją ir iškrėsti.

Žuvimo dieną buvo išjungtas Rudaminos klebonijos telefonas, ir apie avariją artimieji sužinojo tik po paros laiko. Saugumiečiai ypatingai sekė visą laidotuvių laiką. Jaunuolius, besirūpinančius laidotuvėmis, akiplėšiškai sekė saugumo mašinos. Nepaleido jų ir grįžus namo po laidotuvių: ilgą laiką, kur jie beeitų – nuo ryto iki vakaro sekė saugumo agentai“. Taip prieš 20 metų apie kun. J.Zdebskio žūtį informavo „LKB kronika“.

Praėjo 20 metų nuo tos šaltos vasario 10-osios, kai avarijos žiauriai sužalotą kun. J.Zdebskio kūną, didžiulės tikinčiųjų ir Lietuvos patriotų minios palydėtą, priglaudė Rudaminos (Lazdijų r.) šventoriaus kalnelis. Įtartinos jo mirties aplinkybės iki šiol neišaiškintos. Daugelis laidotuvių dalyvių gerai prisimena keistą KGB suaktyvėjimą tomis dienomis. Liudininkai (pvz., Saulius Kelpšas, padėjęs rengti žuvusiojo kūną laidotuvėms) tvirtina avarijos smūgius galėjus būti ne vienintele kunigo mirties priežastimi ir mini apskritą žaizdą jo kaktoje, panašią į kulkos paliktą žaizdą. Šiuo ir kitais panašiais laisvės ir tiesos kovotojų mirčių atvejais galutinį aiškumą galėtų suteikti nebent ekshumacija ir principingesnė negu iki šiol Nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkos laikysena SSRS okupacijos nusikaltimų atžvilgiu.

O kunigas Juozas, Tėvelis, kaip jį vadino Eucharistijos bičiuliai, jo globotas jaunimas, jo pagalbos sulaukę įvairiausi kenčiantieji ir atstumtieji, paslaptingu būdu tebegyvena tarp mūsų. Tai iš tiesų yra gyvenimas po gyvenimo, jeigu pavartotume populiarios Raimondo Mudi knygos pavadinimą. Kasmet per praėjusius du dešimtmečius prie jo kapo nuošalioje Rudaminoje ištvermingai renkasi tiek okupacijos metų bendradarbiai ir bendraminčiai, tiek naujai kunigo asmenybę atradusieji jau laisvoje Lietuvoje, kurios politinio prisikėlimo kunigas nesulaukė, bet kurios dvasinio atgimimo, vidinės laisvės pamatus jis nuosekliai klojo ir savuoju aukos gyvenimu, ir tikriausiai kankinio mirtimi. Jaunąją kartą ir dvasinių vertybių ištroškusiuosius pasiekia sesers Loretos Teresės Paulavičiūtės iššifruotas ir be galo kruopščiai išleistas daugiatomis kun. Juozo Zdebskio raštų palikimas – dienoraščiai, pamokslai, laiškai, pogrindyje vestų rekolekcijų mintys. Jo dvasios šviesos ir meilės pavyzdžio paveiktieji – nūnai kunigai, seserys vienuolės, gražių šeimų tėvai ir mamos, Tėvynės kultūros, politikos ir paprastų (ne mažiau svarbių) profesijų darbininkai – šiandien toliau tęsia tą kilnios Lietuvos, Kristaus Lietuvos, kūrybą, kuri buvo ir kunigo Zdebskio siekis bei idealas. Turbūt tokia sėkmė, kai žmogaus bertos gėrio sėklos toliau dygsta ir skleidžiasi, kai galinga idealizmo banga, pasklidusi iš vienos širdies, išjudina daugelį kitų ir nubanguoja per kelias kartas, ir yra asmenybės kilnumo, jos autentiško ryšio su Dievu, kitaip pasakius, šventumo liudijimas.

Vyskupas Motiejus Valančius, savo raštuose apibūdindamas ano meto kunigus, apie 1863 metų sukilimo vadą kun. Antaną Mackevičių tarsi su užuojauta, bet ir su tam tikra pagarba rašė, kad tai buvęs „žmogus keisto dievobaimingumo“. Vyskupas, supratęs visą ginkluotos kovos kontroversiją krikščionio ir tuo labiau kunigo gyvenime, vis dėlto pripažino, kad kun. Mackevičiaus pasirinkimas ėjo ne iš avantiūrizmo ar nevaldomo temperamento, ne iš priešų neapykantos, o iš skausmingai išmąstytos ir kaip sunki našta prisiimtos priedermės būti drauge su skriaudžiama savo tauta, išvien su tais vargšais dalgininkais statyti ir savo gyvybę pavojun už teisingumą. Kitu būdu, bet panašia prasme reiškėsi ir kunigo Zdebskio Dievo baimė, paklusnumas Dievo valiai, siekiant žmonių sielų didesnio labo. Negali nestebinti jo darbų plačios apimtys ir įvairovė. Tai ir įprastinė parapinė sielovada Lietuvoje, ir sakramentiniai patarnavimai po Sovietiją išsklaidytiems, kunigų neturintiems kitataučiams katalikams, ir dvasinė parama lietuviams, rekrūtaujantiems sovietų armijoje, jų, taip pat politinių kalinių, tremtinių lankymas; tai rekolekcijos jaunimui, vienuolėms, Eucharistijos bičiuliams, uoliai vykdoma vaikų katechizacija, drakoniškų okupacinių įstatymų tuo metu draudžiama – už ją du kartus teisiamas ir kalinamas Pravieniškėse ir Lukiškėse kartu su kriminaliniais nusikaltėliais; tai reguliariai atliekami mąstymai, dvasinių įžvalgų, pamokslų užrašai ir konspektai, tapę dabar išleisto rašytinio palikimo, tikro gilių minčių lobio, pagrindu; tai ypatingas dėmesys ir dvasinis vadovavimas vidinių kovų varginamiems, palūžusiems, atstumtiems asmenims; pagaliau įvairialypė pogrindžio veikla, katalikų jaunimo organizavimas, pogrindinės spaudos leidyba ir platinimas, darbas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete... Šalia viso to – sveikas linksmumas ir savitas humoro jausmas (ypač rizikingose situacijose), pomėgis dainai, domėjimasis istorija, literatūra, archeologija ir sunkiai paaiškinamais paranormaliais reiškiniais, davęs pagrindo spėliojimams apie paslaptingus Tėvelio sugebėjimus... Esu tikras, kad paminėjau toli gražu ne visus bruožus, kuriais kunigas Juozas stebino, žavėjo ir praturtino jį susitikusius žmones. Kviečiu apie juos paliudyti ir kitus, žuvusiojo bičiulius, pažįstamus. Atrodytų, kaip ir gali sutalpinti tiek plačiašakės įvairovės vieno žmogaus indas. Kai tokia interesų, darbų, talentų daugybė, dvasininkui lengva išsibarstyti paviršiuje, prarasti gilumą. Čia, matyt, ir prieiname prie kunigo Zdebskio jėgų paslapties; prie visą tą gražų margumyną valingai harmonizuojančio, Dievo garbei palenkiančio prado. Juk kad ir kokiu paros metu sugrįžtų iš Pavolgio, Sibiro, Kazachstano ar nuošalaus Lietuvos kaimelio, kur senukui ligoniui nuvežė pataisytą radijo aparatą gintis nuo vienatvės, auštant ar vidurnaktį, kunigas Juozas skubėjo į medinę Šlavantų bažnytėlę aukoti šv. Mišių, apmąstyti Kryžiaus kelio. Tarp linksmų dainų apie mūsų svajonę, laisvą Lietuvą, tarp rimtų darbų aptarimo neužmiršdavo sutelkti širdžių Rožinio maldai. Asketiškoje kaip kišenėlė Šlavantų (ten kunigavo 11 metų) klebonijoje tebuvo būtiniausi padėvėti baldai, šeimininko ir svečių laukė paprastas kaimiškas valgis, tačiau tas Kunigas gebėjo daugybę sušelpti duona ir meile tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų...

Dėkingai prisimindami mūsų Bičiulį ir pasitikėdami jo užtarimu iš Tenai, iš mums dar neprieinamos Šviesos, ir po 20 metų dvasioje kartojame kažkada įtaigiai jo tartas mintis, ir truputį prasiveria uždanga į visų mūsų siekinį, į nuskaidrintąją Meilės Būtį:

...Vaikeliai, tegul nepraeina diena, kad vakare savęs nepaklaustumėt: ar visa gera dariau, ką šiandien daryti galėjau?...

...Yra tik viena tikra laimė – tai matyti laime spindinčias kito žmogaus akis ir žinoti, kad tai tu esi šito priežastis, tu prisidėjai, kad kitas būtų laimingas...

...Ir dėl vieno žmogaus verta pervažiuoti visą (SSRS) imperiją...

...Viešpatie, leisk visa, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus – kaip pelnytą bausmę už savo, už lietuvių tautos, už visų žmonių nuodėmes – už Tavo meilės paniekinimus...

© 2006 „XXI amžius“