Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Krikščioniškosios meilės tiesa

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI pristatė pirmąją encikliką „Dievas yra meilė“

Popiežius pristatė savo encikliką

Šiandien žodis „meilė“ yra taip nuvalkiotas, taip sugadintas ir taip išnaudojamas, kad dažnai jį vengiama netgi ištarti, sakė popiežius Benediktas XVI pristatydamas savo pirmąją encikliką „Deus Caritas est“ („Dievas yra meilė“). Sausio 23 dieną naujojo dokumento paskelbimo proga kalbėdamas Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos surengtame kongrese jis pabrėžė, jog būtent dėl tokio piktnaudžiavimo pirmaprade „meilės“ sąvoka ją būtina apvalyti, nuskaistinti ir sugrąžinti prigimtinį spindesį, kad „ji nušviestų mūsų gyvenimą ir vestų teisingu keliu“. Būtent šis supratimas ir paskatino Šventąjį Tėvą pasirinkti „meilės temą“ savo pirmajai enciklikai. (Tarp apaštalinių laiškų, bulių ir kitų Popiežiaus skelbiamų dokumentų, enciklikos turi aukščiausią rangą Bažnyčios magisteriume. Popiežius Jonas Pauliaus II per savo daugiau kaip ketvirtį amžiaus (1978-2005) trukusį pontifikatą yra paskelbęs 14 enciklikų.)

„Epochoje, kurioje priešiškumas ir godumas yra tapę supergalybėmis, epochoje, kurioje mes liudijome piktnaudžiavimą religija iki aukščiausio neapykantos laipsnio, vien tik neutralus racionalumas jau nebegali apsaugoti, – aiškino Benediktas XVI. – Mums reikia gyvojo Dievo, kuris mus mylėjo iki mirties aukos“. Būtent toks yra krikščionių Dievas, kuris Kristaus įsikūnijimu įgyja žmogiškąjį veidą ir žmogiškąją širdį. Taigi Dievo meilė yra ne tik abstrakti „pirmapradė kosminė jėga“, bet konkreti užuojauta žmogui, „kaip gerojo Samariečio, pasilenkusio prie sužeisto vyro, plėšikų aukos, kuris gulėjo pakraštyje kelio, vedančio iš Jeruzalės į Jerichą“.

Priminęs šį Evangelijos pasakojimą, Šventasis Tėvas pažymėjo, kad jo enciklikoje sąvokos „Dievas“, „Kristus“ ir „meilė“ yra glaudžiai tarpusavyje susietos ir parodomos kaip „pagrindinės krikščioniškojo tikėjimo gairės“. Popiežius taip pat norėjo išryškinti tikėjimo žmoniškumą aptardamas erotinę meilę („erosą“), kaip atsaką į Dievo sukurto žmogaus kūniškąją prigimtį, kuri randa tikrąjį išsipildymą vyro ir moters neišardomoje santuokoje. Ankstesnėje tobulėjimo plotmėje erosas yra perkeičiamas į dvasinę meilę, – „agapę“, – kuri daugiau nėra savanaudiška, „bet tampa rūpinimusi kitu, pasirengimu dėl jo aukotis ir atvirumu naujos žmogiškosios gyvybės dovanai“.

Vystydamas šį mokymą apie krikščioniškosios meilės esmę, popiežius Benediktas XVI savo enciklikos antrojoje dalyje aptaria karitatyvinės paramos vargšams bendruomenišką aspektą. Iš asmeninio atsidavimo artimui akto, agapė tampa Bažnyčios, kaip bendruomenės, esminio veikimo bruožu, kuris išreiškiamas jos karitatyvinių organizacijų veikloje. Tačiau ši socialinė parama nėra atsitiktinis bažnytinio gyvenimo elementas, kurį reformavo esamos egzistencijos aplinkybės, bet priklauso pačiai Bažnyčios prigimčiai, sakė Šventasis Tėvas kongreso dalyviams. (Tą susitikimą surengusi Romos kurijos dikasterija kaip tik yra atsakinga už karitatyvinio darbo koordinavimą.)

Popiežius aiškino, kad katalikų bendruomeninį artimo meilės veikimą reikia skirti nuo įprastos filantropijos, nes tikinčiuosius pats Dievas skatina mažinti kitų vargus ir kentėjimus. Šis veikimas taip pat yra netiesioginis skelbimas kitiems Dievo meilės, „tam tikru būdu tai turi daryti gyvąjį Dievą regimą“. Ir čia Šventasis Tėvas daro išvadą, labai svarbią „Caritas“ ir kitų katalikiškų organizacijų veikimui: jų veiklos efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo darbuotojų ir pagalbininkų tikėjimo stiprumo! Tik per krikščioniškąjį sąmoningumą tikintieji artimo meilės bendruomeniškuose darbuose gali realiai prisidėti prie kenčiančio pasaulio skausmo mažinimo ir vilties žadinimo, „vilties, kuri peržengia mirtį“.

Išraiškingas šventųjų liudijimas

Praėjusį sekmadienį, sausio 29 dieną, Šv. Petro aikštėje susitikęs su maldininkais „Viešpaties Angelas“ maldos proga popiežius Benediktas XVI dar kartą komentavo savo paties encikliką ir palietė dalykus, kurie gal net buvo nevisiškai įvertinti kitų apžvalgininkų pastabose – būtent šventųjų liudijimą pirmosios pagal svarbą krikščionybės tiesos, kad „Dievas yra meilė“. Šventųjų liudijimo akcentavimas buvo ypač reikšmingas vasario 2 dieną Bažnyčios liturgijoje celebruotos Viešpaties paaukojimo šventės, kuri tradiciškai minima kaip Paaukoto gyvenimo (vienuolijų) diena, o kaip tik vienuolijų nariai ir narės sudaro šventųjų daugumą.

Pabrėžęs, kad šventieji yra Dievo – Meilės „privilegijuoti liudytojai“, Šventasis Tėvas kaip pavyzdį išvardijo šventuosius, kurie Bažnyčioje minimi sausio paskutinėmis dienomis: apaštalą šv. Paulių su mokiniais Timotiejumi ir Titu, šv. Andželą Meriči (1470-1540), šv. Tomą Akvinietį (1225-1274) ir šv. Joną Boską (1918-1888). Jie visi, kaip ir šimtai kitų Bažnyčios šventųjų, buvo Dievo meilės įkvėpti ir ištikimai ją liudijo, nors buvo labai skirtingi žmonės ir veikė įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis. „Šventieji yra tikri Šviesos nešėjai istorijoje, nes jie yra tikėjimo, vilties ir meilės vyrai ir moterys“, – rašoma enciklikoje „Deus Caritas est“.

Štai apaštalas šv. Paulius ir jo mokiniai buvo „pirmosios evangelizacijos misionieriai“, o viduramžiais gyvenęs šv. Tomas Akvinietis „yra kataliko teologo modelis“, nes savo darbuose Kristuje įžvelgė tiesos ir meilės tobuliausią sintezę. Renesanso laikų šventoji Andžela Meriči net ir mūsų dienomis rodo sektiną šventumo kelią. O jau naujųjų amžių šventasis Don Boskas, kuris pats „buvo uždegtas Jėzaus gailestingosios meilės, kaip Gerasis Ganytojas rūpinosi gatvių vaikais „tapdamas jiems tėvu ir mokytoju“, kalbėjo Popiežius maldininkams. Paskelbtojoje enciklikoje jis pateikė kitus „monastiniam sąjūdžiui“ priklausančių šventųjų, demonstravusių nepaprastą artimo meilės tarnystę, pavyzdžius.

Štai IV amžiuje gyvenęs šv. Martynas Turietis, „karys, tapęs vienuoliu ir vyskupu“, yra tikrasis šios gailestingosios meilės liudijimas, kai su vargšu pasidalijo savuoju apsiaustu. Šventasis Tėvas enciklikoje „Dievas yra Meilė“ rašo, kad šv. Martynui naktį pasirodė Jėzus, apsirengęs tuo apsiaustu, ir patvirtino Evangelijos priesako pagelbėti varge atsidūrusiam artimui nuolatinį aktualumą. Jis sakė: „Buvau nuogas – mane aprengėte... kiek kartų tai padarėte vienam mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (ML 26;36,40).

Enciklikoje paminėjęs nemažai kitų šventųjų ar palaimintųjų žmonių artimo meilės darbais, kurie priklausė įvairioms vienuolijoms arba jas įkūrė, – šv. Dievo Joną, šv. Vincentą Paulietį, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Ignacą Lojolą, palaimintąją Teresę iš Kalkutos, – popiežius Benediktas XVI aiškino, kad vienuolis, „akis į akį“ susitikęs su Dievu, kuris yra meilė, pajunta ypatingą poreikį visą savo gyvenimą paskirti artimo tarnystei kartu su ypatinga tarnyste Dievui. „Būtent tai paaiškina gausybę žmogiškosios gerovės ir krikščioniškosios formacijos iniciatyvų, pirmiausia nukreiptų į pačius vargingiausius, kuriomis pasižymėjo vienuolinės bendruomenės per visą Bažnyčios istoriją“, – rašoma enciklikoje „Deus Caritas est“.

„Iš tikrųjų visa Bažnyčios istorija yra istorija šventumo, kuris buvo gaivinamas vienos Meilės, kurios šaltinis yra Dievas“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI į Šv. Petro aikštę susirinkusiems maldininkams. Vienuolijoms priklausiusių vyrų ir moterų šventumo liudijimas per artimo meilės darbus patvirtina „pašvęsto gyvenimo, kaip meilės saviraiškos ir mokyklos“ supratimą, sakė Šventasis Tėvas. Dėkodamas Dievui už pašvęstojo gyvenimo dovaną, jis meldė, kad vienuolijos ir toliau liktų Viešpaties gailestingosios meilės iškalbingu ženklu pasaulyje.

Marija – moteris, kuri myli

Iš visų didžiųjų liudytojų, kad „Dievas yra Meilė“, ryškiausias pavyzdys, be abejonės, yra Švč. Mergelė Marija, kurią popiežius Benediktas XVI praėjusį sekmadienį savo minėtoje kalboje maldininkams įvardijo kaip „meilės stebuklą“, o savo enciklikoje apibrėžė kaip „viso šventumo stebuklą“. Gausiai pasiremdamas Evangelijos pasakojimais Šventasis Tėvas naujajame dokumente patvirtina, kad Marijos didingumas slypi nepaprastoje jos „gyvenimo programoje“, kurioje į pirmą vietą iškyla Viešpaties šlovinimas per artimo meilės tarnystę. „Ji žino, kad galės prisidėti prie pasaulio išganymo tik tada, jeigu vietoje savosios valios vykdymo visiškai atsidės Dievo iniciatyvų žiniai“, – pabrėžia Popiežius savo enciklikoje.

Vienintelis Marijos troškimas būti tobula tarnaite, kurios „siela šlovina Viešpatį“ (Lk 1,46), ir, laikydamasi tokios nuostatos, ji ištikimai atlieka artimo meilės darbus, pavyzdžiui, pagelbsti savo pusseserei Elzbietai paskutiniais nėštumo mėnesiais. Šventasis Tėvas parodo, kaip Dievo Motina tobuliausiai įprasmina didžiąsias krikščionybės vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę visišku atsidavimu savajam pašaukimui ir išskirtinės misijos įgyvendinimui iki galo.

„Marija yra vilties moteris“, – tvirtina Benediktas XVI, nes ji tiki ir gyvena Dievo pažadu išgelbėti Izraelį. Tai išankstinė sąlyga, kuri leidžia Viešpaties angelui ją aplankyti ir perduoti Viešpaties pašaukimą tų pažadų tarnystei. „Marija yra tikėjimo moteris“, nes savo siela ji visiškai priima Dievo Žodį, „savo mintis suderindama su Dievo mintimis ir savo valią – su Dievo valia“. Šis visiškas atsidavimas leidžia realiai tapti Įsikūnijusio Žodžio Motina, o jos pusseserei pripažinti, kad Marija yra tikrai „laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1,45).

Pagaliau kaip ištikima tikinčioji, kuri gyvena Dievo pažadais ir nuolankiai paklūsta Dievo valiai, „Marija yra moteris, kuri myli“. Vėl pasiremdamas Evangelijos pasakojimais, popiežius Benediktas XVI rašo, kad tai ir yra artimo meilė, kai Marija užtaria stokojančius Kanos vestuvėse prieš savo Sūnų, o kartu ir atsidavusi motiniška meile Dievo Sūnui, drąsiai priimant Jo kryžiaus auką bei suburiant apaštalus pirmųjų Sekminių maldai. Už šį su niekuo nepalyginamą atsidavimą Dievo Motina po savo mirties buvo labiausiai išaukštinta Viešpaties garbėje.

Tačiau kaip šventųjų artimo darbai neapsiriboja jų žemiškomis biografijomis, – po mirties priartėję prie Dievo, jie tampa artimi pagalbininkai šiame pasaulyje gyvenantiems žmonėms, – tai tuo labiau teisinga Dievo Motinai, kuri „tikrai yra tapusi visų tikinčiųjų Motina“, primena savo enciklikoje popiežius Benediktas XVI. Tai suprasdami, visų laikų tikintieji kreipiasi į Švč. Mergelę Mariją melsdami paramos ir „nuolat patiria jos gerumo ir nemažėjančios meilės dovanas, kurias ji skleidžia iš savo širdies gilumos“. Dievo Motinos tyros meilės rezultatų liudijimų yra gausu visuose kontinentuose ir tautinėse kultūrose.

Nepaprastas katalikų pamaldumas Marijai su „neklystančia intuicija rodo, kaip tokia meilė yra įmanoma: ji tampa intymiausios vienybės su Dievu, per kurią siela yra visiškai Jo pripildoma, išdava. Tai sąlyga, kuri leidžia tiems, kurie geria iš Dievo meilės šaltinio, tapti patiems versme, iš kurios „plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7,38). Pabrėžęs Dievo Motinos nuolat atsinaujinančią meilės jėgą, Šventasis Tėvas patiki jos globai Bažnyčią ir jos misiją meilės tarnystei. Specialia malda jis taip pat prašo Švč. Mergelės Marijos išmokyti visus pažinti ir mylėti Jėzų, „kad ir mes sugebėtume skleisti tikrąją meilę bei tapti gyvojo vandens šaltiniai ištroškusiam pasauliui“.

(Plačiau apie popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Deus Caritas est“ socialinius aspektus bus rašoma „XXI amžiaus“ trečiadienio numeryje.)

© 2006 „XXI amžius“