|
Penkmetis
Petras KATINAS
Reformuoti komunistai, pasivadinę Demokratine darbo partija, ir vadinamieji senieji socialdemokratai Vilniaus nacionaliniame dramos teatre pompastiškai paminėjo tariamo susijungimo penktąsias metines. Nors po susijungimo praėjo jau penkeri metai, tačiau susijungusių vadų skelbtas aukso amžius, tai yra galutinė neokomunistų pergalė užimant visas, be išimties, valdžios struktūras, dar nevisiškai išaušo. Visų pirma todėl, kad patys išaugino gyvatę užantyje. Tai yra darbiečius ir jų vyriausiąjį komendantą V.Uspaskichą. Tiesa, tos gyvatės išauginimo ir išpuoselėjimo laurai priskiriami Seimo pirmininkui A.Paulauskui ir jo įkurtai Naujajai sąjungai (socialliberalams). Juk ir V.Uspaskichas ne iš ko nors kito nukopijavo šūkį Nusipelnėme gyventi geriau. Tačiau tai neturi jokios reikšmės. Juk visos kairiosiomis besivadinančios partijos sukurtos buvusių komunistų (ir jų instrumento KGB) nurodymu ir pastangomis dar tik atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Tai ir socialliberalai, ir valstiečiai, Moterų partija, po kelių transformacijų tapusi valstiečiais liaudininkais, bei panašios smulkios grupuotės. Tokios kaip šustauskininkai, paksininkai, nuėję užmarštin respublikonai bei kiti. Visos šios grupuotės, pavadintos partijomis, tam ir buvo sulipdytos, kad sukeltų kuo didesnę sumaištį žmonių galvose, o pirmiausia atitrauktų juos nuo Sąjūdžio idėjų ir patriotinių jėgų. Šis sumanymas, beje, ne mūsų komunistinių nomenklatūrininkų, o KGB smegenų centro sugalvotas dar M.Gorbačiovo perestrojkos metais, davė savo vaisių. Kaip ir valstybės turto perdavimas su įvairiausių machinacijų pagalba tiems patiems komunistinės nomenklatūros ir KGB kadrams.
Tik štai, kai viskas, atrodė, ėjo kaip sviestu patepta, žmonės pakankamai nupilietinti, kiti į viską spjovę išsilakstė po airijas ir ispanijas, netikėtai atsirado nemažai keblumų dėl to paties V.Uspaskicho. To senoji nomenklatūra tikrai nesitikėjo. Juk, atrodo, savas bičiulis. Toks pat ciniškas, toks pat gobšus ir savanaudis, pagaliau toks pat prorusiškas bei pats rusas, bet apmovė savo geradarius tarsi kokius pradinukus. Dabar visai nesvarbu, kad pirmasis LKP-LDDP-Socialdemokratų partijos sekretorius lyg ir vadovauja paradui, t.y. Vyriausybei, bet už jo nugaros tam paradui diriguoja darbietis V.Uspaskichas ir dar šaiposi. Ne tiktai iš geradarių, bet ir iš Prezidento bei visos lietuvių tautos, ko atvirai nedarydavo netgi Maskvos prievaizdai LKP CK antrieji sekretoriai (išskyrus M.Suslovą). Aišku, reformuotiems komunistams tai jokia naujiena. Įpratę nuo sovietinių laikų, kai uoliai vykdydavo antrųjų sekretorių, visokių dybenkų, charazovų ir mitkinų nurodymus. Ne per seniausiai vienas tokių buvusių partinių veikėjų, vadovavęs LSSR radijui ir televizijai, J.Januitis savo memuaruose rašė, kaip vienas dabartinių socialdemokratų vadų, dešiniąja A.Brazausko ranka vadinamas, dabartinis Seimo vicepirmininkas, nuo pat ankstyvo ryto jau sėdėdavo koridoriuje prie Maskvos prievaizdo, antrojo LKP CK sekretoriaus durų, kad praneštų jam apie visokias erezijas, vykstančias ne tik LRT kolektyve. Bėda ta, kad tuos prievaizdus ir generalgubernatorius atsiųsdavo Maskva, o štai šitą naująjį vietininką darbietį patys išaugino ir išpuoselėjo.
Partijos penkmečio minėjime vyriausiuoju socialdemokratu tapęs A.Brazauskas tikino, kad jo vadovaujami bičiuliai nėra komunistų partijos darbų tęsėjai, ir netgi piktinosi, nors to konkrečiai ir nesakydamas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija, kuri ragina visas buvusias ir esamas komunistų partijas ET valstybėse narėse peržiūrėti komunizmo istoriją ir savo pačių praeitį, atsiriboti nuo nusikaltimų, kuriuos padarė komunistiniai režimai, ir juos pasmerkti, jeigu to dar nepadarė. A.Brazauskas pareiškė, jog smerkti, tuo labiau gailėtis nėra už ką, nes Lietuvos komunistai, pasirodo, buvo netgi Tėvynės patriotai
Tą, beje, savo naujai pasirodžiusiuose memuaruose nenuilstamai įrodinėja aukšti LKP veikėjai L.Šepetys, Kazanavičius, jau nekalbant apie patį A.Brazauską. Nėra prasmės ginčytis, ypač apie buvusių nomenklatūrininkų patriotizmą. Pakanka prisiminti dvi reikšmingas datas, kai SSKP lietuviškasis padalinys per vienerius metus net du kartus pakeitė savo pavadinimą. 1989 m. gruodžio 19-ąją tapo LKP, o 1990 m. gruodžio 8-ąją jau LDDP. Bet tai, anot disidento Antano Terlecko, nė kiek nepakeitė šios struktūros ideologijos, tiek ir pačių vadų prigimties. Pakanka priminti, kaip elgėsi po 1990 m. kovo 11-osios šie patriotai. Partiniame organe Tiesa jau kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje pasipylė straipsniai, jog nepriklausomybės atkūrimo paskelbimas buvo klaida, geriausiu atveju, per ankstyvas žingsnis. Balandžio 17 dieną pasirodė liūdnai pagarsėjusio KGB žmogaus Helmuto Arnašiaus, L.Brežnevo informatoriaus, straipsnis, jog Lietuva privalo sudaryti su Rusija gynybines sutartis, siekiant nepažeisti jos gynybinės sistemos
O A.Brazausko pavaduotojas V.Beriozovas tą pačią dieną pareiškė: Reikėtų siūlyti SSRS gynybos ministerijai formuoti atskirus dalinius iš Lietuvos jaunuolių ir juos dislokuoti mūsų Respublikoje ar kiek įmanoma arčiau jos. Tai kaip tada su Kovo 11-osios Aktu? O buvo tas, apie ką daugelis pamiršo ar stengiasi pamiršti. Prasidėjo parašų rinkimo vajus dėl Aukščiausiosios Tarybos pirmininko perrinkimo. Mat partinė nomenklatūra, ypač provincijoje, jos kontroliuojama spauda ėmė raginti tautą balsuoti kuolais prieš V.Landsbergį. 1991 m. liepos 8 d. burokevičininkai savo ruožtu pareikalavo įvykusiame plenume naujų Aukščiausiosios Tarybos rinkimų ir Vyriausybės, kurią sudarytų LKP, LDDP, LSDP, žemdirbių sąjungos, Ateities, forumo bei centristų koalicija. O vienas iš LDDP lyderių, dabartinis krašto apsaugos ministras G.Kirkilas, prieš pat komunistinį pučą Maskvoje žurnalui Sojuz duotame interviu paaiškino, kad LDDP tėra tiktai reorganizuota Lietuvos kompartija. Visiška nepriklausomybė dabar tiesiog neįmanoma, netgi neįstengtume jos realizuoti, dėstė G.Kirkilas. Pagaliau prisiminkime, kas gi organizavo staigų kainų pakėlimą prieš kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius. Negi tai padarė viena K.Prunskienė, nesuderinusi su A.Brazausku ir LDDP? Juk neatsitiktinai rajonų laikraščiuose tuoj po kainų pakėlimo ir kruvinojo Sausio 13-osios išvakarėse pasirodė straipsnis iš centro, kuriame buvo rašoma: Gyvenimas patvirtino A.Brazausko pateiktą taktiką eiti į nepriklausomybę žingsnis po žingsnio. O tą pačią sausio 12-ąją LDDP Kauno miesto taryba išplatino tokio turinio pareiškimą: 1991 metų pirmųjų dienų įvykiai dar kartą parodė, kad Lietuvos parlamentas ir Vyriausybė nesugebėjo Nepriklausomybės įtvirtinti. (
) Dešinieji parlamento deputatai pritariant AT pirmininkui V.Landsbergiui privertė atsistatydinti Lietuvos Vyriausybę, kuriai vadovavo populiariausi Lietuvos žmonės. Toliau Kauno komunistai ragino: Kviečiame remti tik demokratiškai (?!- P.K.) suformuotą koalicinę Vyriausybę.
Atrodo, pakaks istorijos, kuri aiškiai parodo Lietuvos komunistų vadovybės patriotizmą. Vertėtų priminti tik Lietuvos bičiulės tomis kagėbistinių ir komunistinių intrigų dienomis prancūzų politologės Fransuazos Thom tų įvykių vertinimą: Lietuvoje valdžios nuvertimo scenarijaus fazė buvo: K.Prunskienės vyriausybės atsistatydinimas. Tai turėjo būti galutinis įrodymas, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nepajėgia kontroliuoti situacijos ir Lietuvai reikia broliškos centro pagalbos.
Bet grįžkime prie istorinio socialdemokratų ir LDDP susijungimo. Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad ir penkmečio minėjimo metu senieji socialdemokratai esą nepatenkinti niurzgėjo, jog visą valdžią partijoje užgrobė LDDP atstovai, o seniesiems teko tiktai likučiai. Tokie vertintojai teisūs tiktai iš dalies. Juk vargu ar dar galima rasti ištikimesnį ir uolesnį A.Brazausko tarną, kaip buvusį senųjų socialdemokratų vieną iš vadovų V.Andriukaitį. Tai jis per galvą vertėsi, kad pirmuoju AT pirmininku taptų ne prof. V.Landsbergis, o A.Brazauskas (kuris, aišku, į jokią nepriklausomybę nebūtų vedęs). Pagaliau ir per tas minėjimo iškilmes nė per žingsnį nesitraukė nuo vado ir net aiškino visai tautai, kad ne visi komunistai buvo vienodi, ir ragino prisiminti du iš jų Staliną ir Prahos pavasario lyderį Čekoslovakijos kompartijos veikėją Aleksandrą Dubčeką. (Suprask Brazauskas tai Lietuvos Dubčekas.) Na, o kitas senasis dabartinių Socialdemokratų frakcijos seniūnas Juozas Olekas? Savo uolumu nomenklatūrai toli pralenkia netgi visus Seime sėdinčius partinius sekretorius ir instruktorius. Todėl galima drąsiai tvirtinti, kad tie senieji, jeigu tokių ir buvo, tai arba patys pasitraukė, arba buvo išvyti. Todėl visiškai teisus vis dar kažkodėl neišvarytas prof. B.Genzelis, sakantis, kad partija nuo pat savo persivadinimo į LDDP ir susijungimo su socialdemokratais laikų tebesilaiko tiktai ant tų pačių komunistų partijos sekretorių bei instruktorių ir jokiu būdu neleidžia, jog ji atsinaujintų ir į ją ateitų ne partines mokyklas, o tikrus mokslus baigę jauni žmonės. Sekretoriai instruktoriai šito bijo kaip ugnies. Juk puikiai supranta, kad tada jų iki gyvenimo pabaigos pasiskirtai valdžiai ateis galas. Tiesa, A.Brazauskas pasigyrė, jog iš penkiolikos tūkstančių partiečių šeši tūkstančiai yra jauni žmonės. Tačiau neįvardijo nė vieno iš jų. Na, kad ir tokio, kurį matytų savo įpėdiniu. Esą jeigu toks ir yra, tai sakyti negalįs, kad nesukeltų visuomenėje
psichologinės įtampos.
Kad ir kaip kalbėtume, tačiau tenka pripažinti, jog Lietuvai nusimesti tą raudoną nomenklatūrinį šinielių lengva nebus. Gali pasikeisti tik to raudonojo prorusiško munduro šeimininkas. Dabartinė opozicija vis labiau skaldosi ir paskendusi tarpusavio rietenose. Labai abejotina, ar Tėvynės sąjungai (tiksliau, atskiriems jos nariams) vertėjo įsivelti į puolimą prieš sostinės merą. Rimčiau pagalvojus, juk visiškai aišku, kad šis neregėto masto puolimas prieš A.Zuoką, dargi didesnis nei buvo puolamas prof. V.Landsbergis, specialiai suorganizuotas ir kažkas ant to laužo vis užpila žibalo. Konservatorių įtraukimas į tą puolimą jiems tikrai balsų būsimuosiuose savivaldybių rinkimuose ne tik kad nepridės, bet ir atims. Tuo galima suabejoti. O sunaudojus visą paraką puolimui prieš sostinės merą, jo visai nebeliks kur kas svarbesniems dalykams. Pagaliau ir išvertus A.Zuoką iš Vilniaus mero kėdės ji konservatoriams tikrai neatiteks. Tuo irgi abejoti netenka. Todėl perspektyva išties gana niūri. Jeigu dešiniosios patriotinės jėgos ir toliau taip blaškysis, tai sulauksime ne tik pompastiškai paminėto raudonojo penkmečio, bet ir dešimtmečio. Tiktai dar niūresnio.
© 2006 XXI amžius
|