|
Vasario 16-osios atgarsiai
Minėjimas ir pasiūlymai
Vasario 16-oji didelė šventė ir jai pagerbti neužtenka vienos dienos. Lietuvos Sąjūdis pradėjo ją minėti iš anksto ir vasario 14 dieną Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, surengė šios brangios dienos minėjimą. Per pačią šventės dieną ir po jos vyksta valstybiniai renginiai, iš kurių ne visi būna nuoširdūs. Sąjūdžio renginys buvo mažiau pompastiškas, tikrai nuoširdus.
Salė buvo pilna žmonių. Giedoti himną ir padainuoti Kur bėga Šešupė padėjo ten dalyvavęs vyrų choras Varpas, o po įžangos buvo sakomos kalbos. Kalbėjo istorikas Linas Janulevičius. Jo kalboje ir istorijos, ir skundų bei pasipiktinimų, aišku, dėl dabarties. Teisininkas Ragauskas virto moraliniu filosofu: jo kalba buvo puiki. Monsinjoras Svarinskas, kaip visada, buvo ir kritiškas, ir kovingas. Pakvietė kurti naują Lietuvą, o ne mirti nieko neveikus, gėdingai. Profesorius kalbininkas Vytautas Vitkauskas kalbėjo apie negerą mažai ginamos mūsų kalbos būklę. Mažieji valančiukai šventės proga visus susirinkusiuosius pasveikino eilėraščių posmais. Šiek tiek šokiruodamas kalbėjo kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Šokiravo jo kalbos dalis: Ne tie yra valstybės priešai, kurie dabar gatvėje vaikštinėja ir į minėjimus neina: jūs, čia sėdintys, esate jos priešai. Jūsų niurzgimas yra Lietuvai pražūtingas: niurzgimas ir nieko nedarymas. Ir tuoj pat parodė pavyzdį, kas turėtų būti vietoj niurzgimo, kaip jis pats elgiasi tais atvejais, kai mato blogybes: Mano tema žiniasklaidos ydos. Kalbėsiu ne apie ydas, kurias visi žino, bet apie tai, kaip su jomis kovoju. Pasakė apie vieną savo žiniasklaidon paleistą nuomonę, kritikavusią muzikos darkytojus popkultūrą (žala kultūrai), į kurią gavo daug pritariančių atsiliepimų, ir taip buvo telkiama visuomenė. Dar viena kryptis žiniasklaidos ydų priežasčių ieškojimas. Tarkim, spauda aprašinėja, kaip vienas aktorius prašėsi ir negavo apsaugos, o dabar kasdien tamsiu skersgatviu eina į namus. Nurodo skersgatvį. Akivaizdus pasiūlymas užpulti, o tikslas - bus apie ką rašyti. Dažnai minimas antiherojus virsta herojumi, taigi preke. Reikia suprasti, kad žiniasklaida yra toks verslas. Pritrūko tik išvados, kaip reikėtų perauklėti tą blogą verslą ir ką pats kalbėtojas ta kryptimi veikia, ar vien supranta, ir to užtenka.
Bet šokiruojanti kalba pažadino ir gerą mintį: tikrai panašiuose renginiuose per daug būna skundimosi, nematoma išeities. Galėtų būti renginių, kurių metu kalbėtojai sau uždraustų (arba rengėjai jiems uždraustų) bet kokią blogybę minėti nepasakant, ką pats kalbėtojas yra padaręs jai sumažinti, aišku, neužmirštant reglamento ir kalbant apie tikrus darbus: nors ir mažiausius, bet ne fantazijas. Galbūt ir tokia priemonė pažadintų pozityvų veiklumą.
O kalbėtojas savo pastabas užbaigė įspūdinga fortepijono muzika, beveik kaip varpai skambėjusia. Nemalonios pastabos užsimiršo, o gerais patarimais virtusios išvados ateityje tikriausiai bus panaudotos.
Minėjimą užbaigė jį ir pradėjęs choras Varpas, padainavęs ne tik Lietuva brangi, bet dainą apie Vėliavos spalvas.
Tai buvo nuoširdus ir dalyvius pradžiuginęs minėjimas. Rimtosios išvados ateičiai.
Gražina TRIMAKAITĖ
© 2006 XXI amžius
|