|
Tikėti ir veikti
Minime dar vieną Vasario 16-ąją. Galbūt kažkas jau žvelgia į priekį ir numato 2008-uosius ar netgi 2018-uosius, kuomet Vasario 16-oji bus ypatinga, jubiliejinė. Tačiau ne apvalios datos šią šventę daro daugiau arba mažiau prasmingą. Ir netgi ne tai, kad nuo sovietmečio jos pavadinimas mums skamba ypatingai.
Jau kuris laikas girdime apie sociologines apklausas, kurios liudija žmones manant, kad prie sovietų buvo geriau. Praeitų metų pabaigoje Pilietinės visuomenės institutas užsakė apklausą, iš kurios paaiškėjo, kad Lietuvos žmonės, pirma, yra nusivylę valdžia ir, antra, nepasitiki savo politine galia. Šių duomenų pagrindu paskelbta apibendrinta mūsų visuomenės būklės diagnozė: politinė depresija.
Intuityviai norėtųsi prieštarauti šiai diagnozei. Deja, tam sunku rasti argumentų.
Nusivylę žmonės turi du aiškius veikimo modelius. Jie arba pasiduoda apatijai ir susitaiko su tuo, kas vyksta, arba sukyla, ir taip įvyksta revoliucija. Abu keliai gali būti pražūtingi. Deja, kai kurios politinės jėgos juos aktyviai skatina. Valdančioji partinių nomenklatūros mokyklų auklėtinių ir į politiką įsisukusių verslininkų koalicija su pasimėgavimu didina žmonių nusivylimą, depresiją ir apatiją. Juk tik apatiška visuomenė jiems netrukdys valstybėje tvarkytis kaip savame kieme. Tuo tarpu kiti, vedini priesaiką sulaužiusio ir už tai nuo Prezidento pareigų nušalinto bei kriminalinę bausmę atlikusio ir revoliucinio darbo patirties tariamai įgijusio veikėjų, grasinasi Lietuvoje sukelti revoliuciją.
Tad ar Vasario 16-oji Lietuvos žmonėms tebėra šventė? Ką ji mums reiškia? Ir apskritai ar ji yra daugiau nei paprasta kalendorinė data? Jei, sekdami kai kuriais dabartiniais mūsų valstybės lyderiais, žiūrėtume ūkiškai (perdėm pragmatiškai), sakytume, kad tai diena, kurią nieko ypatingo neįvyko. Juk Lietuvos Tarybai paskelbus Nepriklausomybės Aktą, Lietuva netapo nei nepriklausoma ir atskirta nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis, nei juo labiau demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybe (taip skelbiama Vasario 16-osios Akte). Kokia čia nepriklausomybė, kai krašte šeimininkauja svetima kariuomenė ir administracija; kokia čia demokratija, kai pati Tautos vardu kalbanti Taryba ne tik neturi jos mandato, bet ir Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius patvirtina tik po devynių mėnesių.
Taip sakytume, jei būtume pragmatiški. Tačiau šis požiūris nebūtų leidęs atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Todėl buvome priversti tapti tikėjimo žmonėmis. Žmonėmis, kurių etaloną apaštalas apibūdino savo ištarmėje: Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi (...). Jis (...) įsitvirtino tikėjime (Rom 4-18,21). Ir mes taip elgėmės tiek 1918-aisiais, tiek 1949-aisiais, tiek ir 1990 metais. Esame gyvi liudininkai, kad 1990-aisiais daugybė buvo tų pragmatikų, kurie, nesugebėdami pakelti akių bei matydami tik savo kojas, ir mums siūlė atsitokėti.
Tad Vasario 16-oji visuomet kelia klausimą. Ar tikrai tikime? Tiksliau, ar esame įsitvirtinę savo tikėjime? Lietuvos Taryba įsitvirtino. Vasario 16-osios Aktu, po to ir savo darbais. Lietuvos laivės kovos sąjūdžio taryba įsitvirtino. Kuomet nematydama vilties pasitikėjo viltimi. Pasitikėjo ir veikė: žodžiu, raštu ir veiksmais. Veikė Lietuvoje, ir užsienyje. Kovojo beviltiškas kovas. Tik ar be tų beviltiškų kovų būtume atėję iki 1990 m. kovo 11-osios?
Šiandien dažnai girdime žmonių klausimą: Argi už tokią Lietuvą kovojome? Dažnai ir patys piktinamės, kritikuojame, smerkiame. Yra už ką. Bet ar įsitvirtinome tikėjime? Juk girdėjome, kad tikėjimas be darbų yra ne tik nevaisingas, bet ir miręs (Jok 2-20,26). Tad kiek šiandien padarėme, kad Lietuva būtų tokia, kokios trokštame?
Būtent todėl toks brangus kiekvienas tikėjimo Lietuvos ateitimi nepraradęs žmogus. Dar brangesnės tokių žmonių bendruomenės. Ar tai būtų nepriklausomybę ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo teisingumo išsikovojusią teismų sistemą reformuoti užsimojęs Sąjūdis. Ar nedidelė, bet nepaprastai drąsi ir atkakli Kazokiškių bendruomenė, beveik beviltiškoje kovoje ginanti ne tik savo vaikų sveikatą, bet ir vieną gražiausių ir istoriškai svarbiausių mūsų šalies vietų, esančią prie pat pirmosios istorinės Lietuvos sostinės.
Todėl Vasario 16-oji mums nėra data. Ji nebūna jubiliejinė arba eilinė. Tai pamoka. Tikėjimo ir veikimo pamoka, kurios neišmokę niekada nebūsime laisvi.
Petras Ragauskas
© 2006 XXI amžius
|