Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kryžkelės
Kultūra
Literatūra
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Juozas Vitas: sovietų įrankis ar Lietuvos patriotas?

Ramūnas Labanauskas

Juozas Vitas-Valūnas

Nacių okupacinė valdžia Lietuvoje neturėjo atramos: vienokiais ar kitokiais metodais priešinosi jai ir lietuviai, ir lenkai, ir žydai. Tiesa, visi jie siekė savų, neretai konfrontuojančių tarpusavyje tikslų: lietuviai – nepriklausomos valstybės atkūrimo, žydai kovojo už savo išlikimą, lenkai Armijos krajovos būriais siekė Lenkijos prieškarinių sienų atstatymo. Būta ir sovietinio pogrindžio, su naciais kovojusio už sovietų valdžios sugrąžinimą. Iki šiol neturime tikrų duomenų apie jo mastą ir pobūdį. Sovietmečiu sukurtas pompastiškas spontaniškos sovietinės Lietuvos liaudies, vadovaujamos išmintingosios komunistų partijos, kovos su vokiečių okupantais paveikslas neturi nieko bendra su istorine tiesa: sovietų pogrindis buvo svetimas lietuvių tautai, organizuotas Sovietų Sąjungoje ir kaip NKVD bei kitos represinės – žvalgybinės ar diversinės grupės perkeltas į Lietuvą. Dar daugiau, kai kurie faktai leistų teigti, kad ir ne visi komunistai siekė sovietų valdžios sugrąžinimo. Taip leistų manyti vieno iš komunistinio pasipriešinimo organizatorių Juozo Vito antinacinės veiklos analizė.

Juozas Vitas-Valūnas (1899–1943) buvo vienas iš vadinamjo revoliucinio judėjimo dalyvių. Į bolševikų skelbiamą šviesų komunistinį rytojų įtikėjo Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Ten įstojo į partiją, Raudonosios armijos gretose kovojo pilietiniame kare. Grįžęs į Lietuvą įsitraukė į pogrindinę komunistų veiklą; ją išaiškinus buvo priverstas pasitraukti į Sovietų Rusiją. Ryškius pėdsakus jo pasaulėžiūroje paliko artimas bendravimas su Z.Angariečiu ir V.Kapsuku. Mokėsi Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete, baigė Maskvos elektros mašinų gamybos institutą. Iki 1940 metų dirbo šios srities inžinieriumi, vadovavo Leningrado energetikos mokyklai. 1940-aisiais, gavęs leidimą, nedelsdamas persikėlė į Lietuvą. Lapkritį paskirtas Vilnius miesto vykdomojo komiteto pirmininku. 1941-ųjų gegužę perkeltas į Kauną, į Energetikos valdybą.

J.Vitui buvo būdingas tiesumas, aistringas tiesos siekimas, principingumas, nepakanta bet kokiam pataikavimui ir tuo pat metu mokėjimas užmegzti kontaktą su bet kokių pažiūrų žmonėmis. Tai pažymi daugelis su juo bendravusių žmonių, pradedant Vytautu Žemkalniu-Landsbergiu ir baigiant Vilniaus arkivyskupu Mečislovu Reiniu, kuris, atsidėkodamas už komunisto J.Vito taktiškai atliktą arkivyskupijos rūmų nacionalizaciją, karui prasidėjus parėmė jo šeimą maistu.

Jo pasaulėžiūrą charakterizuoja nepajudinamo tikėjimo komunizmo pergale ir lietuviškumo, kurio jis niekada neišsižadėjo, derinys. Dar gyvendamas Rusijoje bendravo daugiausia su lietuviais, išmokė lietuviškų dainų savo tuo metu lietuviškai dar nemokėjusius vaikus. Galimas dalykas, tas instinktyvus lietuviškumas dar labiau sustiprėjo grįžus į Lietuvą. Jis turėjo ir kitą šaltinį – bendravimo su Z.Angariečiu ir V.Kapsuku labai paveiktą komunistinio idealo siekimo vaizdinį. Z.Angarietis buvo įsitikinęs, jog revoliuciją Lietuvoje galima įgyvendinti tik savais, lietuviškais kadrais, kad reikia remtis lietuvių tauta ir faktiškai propagavo liaudies fronto idėją, kai Kominternas jos dar nepalaikė. Z.Angariečio pamokas J.Vitas įsiminė visam gyvenimui. Galima spėti, jog jos gerokai paveikė jo antinacinės veiklos kryptį.

Kitaip nei daugelis kitų sovietinių partinių administracinių darbuotojų, J.Vitas neketino trauktis į Sovietų Sąjungos gilumą. Taigi galima manyti, jog jis iš tiesų turėjo savų planų, nesutapusių su sovietiniais. Kitaip sunku būtų paaiškinti faktą, kad sovietų valdžia beveik du dešimtmečius po karo buvo linkusi neprisiminti J.Vito veiklos vokiečių okupacijos metais. Tik 1964 metais, Lenkijos Liaudies Respublikai apdovanojus J.Vitą, po mirties, Griunvaldo kryžumi, ledai pajudėjo ir 1965-aisiais jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas. Tada pasipylė straipsniai, gatvėms suteikti jo vardai, pastatytas paminklas.

Kodėl jis taip ilgai buvo ignoruojamas, nutylimas? Prieš atsakant į šį klausimą reikia paminėti faktus, kurie reiškia daugiau nei ignoravimą. Po karo J.Vito žmona ir dukra Albina buvo tardomos NKVD organų, ilgą laiką negavo buto, vertėsi labai sunkiai. Dar svarbiau, jog sovietinei valdžiai kažkuo pavojingi pasirodė J.Vito palikti dokumentai. Dukterį Albiną jis buvo įpareigojęs perduoti juos į Lietuvą sugrįžtančiai LSSR vyriausybei, ką ji ir bandė padaryti per Partizaninio judėjimo štabo vadovą S.Filipavičių, tačiau jie atsidūrė NKVD rankose ir tolesnis jų likimas nežinomas.

Būtų galima pateikti kelis J.Vito ignoravimo paaiškinimus. Pirma, galimas dalykas, jog J.Vitas nebuvo tiesiogiai susijęs su NKVD organais, o sovietų valdžia buvo linkusi pasitikėti tik jos atsiųstais į Lietuvą žmonėmis. Tuo tarpu J.Vitas liko Lietuvoje ir be partinių ar saugumo organų paramos sugebėjo suorganizuoti vieną didžiausių prokomunistinio pasipriešinimo antinacinių organizacijų – Lietuvos išlaisvinimo sąjungą. Antra, Lietuvos išlaisvinimo sąjungos vadovai buvo inteligentai, vadinasi, sovietinio režimo akimis žiūrint, neverti pasitikėjimo. Įtarimų galėjo kelti ir tas faktas, kad J.Vitas kontaktų su Maskva ėmė siekti tik tada, kai prosovietinio pasipriešinimo karkasą realiai jis jau buvo sukūręs (ir be jokios paramos iš sovietinių struktūrų) ir tesiekė tik jo legitimizacijos iš Maskvos.

Tačiau čia išvardyti pastebėjimai vargu ar gali iki galo paaiškinti sovietų valdžios reikštą nepasitikėjimą J.Vitu. Turėjo būti gilesnių priežasčių. Tokia priežastimi, šio darbo autoriaus nuomone, galėtų būti hipotetinis J.Vito pritarimas Lietuvos SSR išstojimo iš SSRS idėjai, galėjusiai būti populiaria vadinamosios pažangiosios ir prokomunistinės inteligentijos sluoksniuose. Tai tik hipotezė, neparemta jokiais tiesioginiais įrodymais, tačiau ji leidžia paaiškinti tiek J.Vito pasaulėžiūros komunistinių įsitikinimų ir lietuviškumo derinį, tiek ir jo antinacinės veiklos pobūdį. Čia pat norėtųsi pateikti kai kuriuos argumentus už ir prieš šią idėją.

Galimas dalykas, J.Vitas, grįžęs į Lietuvą, o ypač karo metais, suprato, kaip giliai nepriklausomos Lietuvos idėja įsitvirtinusi ir tarp paprastų lietuvių ūkininkų (t.y. liaudies) ir galėjo manyti esant teisinga po karo suteikti galimybę lietuvių tautai (liaudžiai) apsisprendimo teisę, t.y. teisę pasinaudoti pačioje sovietų konstitucijoje užfiksuota teise išstoti iš SSRS. Jo sukurtos Lietuvos išlaisvinimo sąjungos leidžiamame laikraštyje „Tėvynės frontas“ buvo pažymima, kad lietuvių tauta laisvės susilauks ne iš Anglijos ir JAV, o iš Rytų. Atrodytų, tokia idėja neturėtų prieštarauti jo, kaip tikro komunisto ir nuoširdžiai gerbiančio Sovietų Sąjungą kaip pirmosios socialistinės revoliucijos šalį ir šalį, kuri suteikė jam išsilavinimą, įsitikinimams. Tam neprieštarautų ir jo pasirinktas antinacinės veiklos pobūdis – visokeriopa parama (taip pat ir ginkluota) negailint ir savo gyvybės su fašizmu kovojančiai Sovietų Sąjungai, tikint, kad jos vadovybė po karo supras lietuvių tautos lūkesčius ir pripažins lietuvių tautai teisę į nepriklausomą socialistinį valstybingumą. Su tuo derintųsi ir siekimas perduoti antinacinės veiklos dokumentus LSSR vyriausybei – J.Vitas galėjo pasitikėti A.Sniečkaus, M.Gedvilo, J.Paleckio geranoriškumu tokiai idėjai. Galbūt jis pats tokias idėjas galėjo atsargiai skleisti tarp vadinamosios pažangiosios inteligentijos (vienas būdingiausių J. Vito sukurtų ar inspiruotų antinacinio pasipriešinimo organizacijų bruožas – gausus kūrybinės ir techninės inteligentijos, tarnautojų dalyvavimas jose).

Tačiau kai kurie faktai sunkiai derintųsi su minėta prielaida. Pirma, nesuvokiama, kodėl vadinamoji pažangioji inteligentija po karo net nebandė tos idėjos plačiau skleisti (bent jau neišliko jokių jos siunteresuotumo ja pėdsakų). Antra, neįmanoma įsivaizduoti, kad J.Vitas išstojimo idėją būtų galėjęs propaguoti tarp komunistų, komjaunuolių, t.y. tarp tų žmonių, kurie kasdien klausydavosi Maskvos radijo, kuriems Maskva, Stalinas, Didžioji žemė buvo šventi žodžiai, ir, galima manyti, kad „vardan kovos su fašizmu“, kaip jie patetiškai įvardydavo, jie buvo pasirengę savo lietuviškumą suspenduoti iki minimumo. Sunku patikėti, kad šie pirmųjų pasipriešinimo grupių organizatoriai, t.y. Lietuvoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių priversti likti komunistai ir komjaunuoliai, būtų siekę kažkokių kitų tikslų, o ne sovietų valdžios atkūrimo Lietuvoje. Staigaus ir, kaip iš pradžių atrodė, pergalingo vokiečių puolimo akivaizdoje, kai neliko galimybės gauti bet kokios paramos iš „centro“, kai komunistai buvo žudomi be pasigailėjimo, ginkluoto ar kitokio pasipriešinimo vokiečių okupacinei valdžiai galėjo imtis tik patys aršiausi, fanatiškiausi, besąlygiškai tikintys „didžiosios Tėvynės“ pergale ir sovietinės valdžios atkūrimu sovietų aktyvistai. Tam, kad tokioje terpėje būtų galėję atsirasti nepasitenkinimo sovietų valdžia nuotaikų, turėtų būti konstatuotas tam tikras rimties, apmąstymų, veiklos atsisakymo laikotarpis. O jo nebuvo – pirmasis pasipriešinimas kilo jau 1941 metų vasarą: pirmąsias pogrindines pasipriešinimo organizacijas suformavo nespėję pasitraukti komunistai ir komjaunuoliai, raudonarmiečiai ir Maskvos atsiųstų sovietinių darbuotojų grupės. „Šventasis karas už didžiosios Tėvynės ir visos žmonijos išvadavimą“ ir kažkokie separatiniai „mažytės“ Lietuvos siekiai tų žmonių mąstysenoje buvo nesuderinami dalykai. Ar tokio tipo žmonės nebūtų idėjos apie Lietuvos išstojimą iš SSRS po alinančio karo su „didžiausiu žmonijos priešu fašizmu“ palaikę savotiška išdavyste? Jei iš tiesų būta tokių nuotaikų, tuomet J.Vitas turėjo su tuo skaitytis ir tokiu atveju apie išstojimą jis galėjo kalbėtis tik su inteligentais, bet nutylėti kitoje aplinkoje, kurioje vyravo komunistinę pogrindinę patirtį įgiję asmenys. Bet kiek laiko galėjo tęstis toks dvigubas žaidimas? Ar galima rimtai traktuoti prielaidą, kad A.Sniečkus būtų pritaręs Lietuvos SSR išstojimo idėjai? Jei ne, kaip tada paaiškinti jo vėlesnį palankumą J.Vito vaikams? Ar jis galėjo teigiamai atsiliepti apie „separatistą“ J.Vitą? Na, šį priekaištą ne taip sunku atremti, žinant, kad J.Vito sukurtoje organizacijoje dalyvavo nemažai žmonių ir kad visiškai nutylėti jos veiklą ar juo labiau atvirai iškeikti jos separatistinius siekius nebuvo išmintinga – protingiau būtų buvę sukurti su sovietine pasipriešinimo schema suderintą jos paveikslą, kas, greičiausiai, ir buvo padaryta.

Ir vis dėlto kontroversiška J.Vito asmenybė ir jo antinacinės veiklos neigiamas vertinimas pirmaisiais dešimtmečiais po karo verstų bent jau neatmesti dalies komunistų separatinio veikimo (kurį hipotetiškai būtų galima įvardyti prosovietiniu pasipriešinimu¹) galimybės. Visų pirma J.Vito unikalumas įžvelgtinas sugebėjime patraukti savo tikslams vadinamąją pažangiąją lietuvių inteligentiją, kuri nebuvo tiek visapusiškai įsipareigojusi sovietiniam režimui ar tiek giliai persiėmusi jo siekiais ir kuriai dėl to nereikėjo ilgesnio vertybių perkainojimo laikotarpio. Vis dėlto, jei giliau patyrinėjus pasirodytų, jog prolietuviška J.Vito laikysena tebuvo tik maskuotė, susipažinimas su jo veiklos metodais nacių okupacijos metais būtų naudingas – jis leistų dar geriau pažinti sovietinių struktūrų klastą.

Pirmiausia keletas faktų iš J.Vito veiklos organizuojant komunistinį pasipriešinimą. Pogrindžio organizavimo jis ėmėsi nuo pat pirmųjų nacių okupacijos dienų: dviračiu važinėjo po visą pietų, vidurio Lietuvą (tarp Kauno, Alytaus, Jonavos, Kėdainių, Prienų, Ukmergės), ieškojo žmonių, galinčių prisidėti prie jo planų įgyvendinimo. Pradėjo nuo savo giminaičių, 1919–1921 metų revoliucionierių, komunistų pogrindininkų, pažįstamų iš gyvenimo Rusijoje (garsus chorvedys N.Martinonis), bendradarbių iš darbo Vilniaus vykdomajame komitete laikų (V.Landsbergis-Žemkalnis). Užmezgė ryšius su kūrybine ir technine inteligentija: aktorėmis T.Vaičiūniene, G.Jackevičūte, inžinieriumi J.Mozeliu, prieš karą sukūrusiu prokomunistines sporto „Vilties“ ir kooperatinę „Talkos“ draugijas ir turėjusiu kontaktų su vadinamąja pažangiąja ir prokomunistine inteligentija. Savo planams įgyvendinti tinkamų žmonių ieškojo ir tautinio pasipriešinimo stovykloje – tam tikslui atidžiai studijavo Laikinosios vyriausybės, lietuviškosios administracijos potvarkius, pasipriešinimo spaudą, kalbėjosi su policininkais.

J.Vitas kontaktus užmezgė ir su prokomunistinėmis antinacinėmis organizacijomis Alytaus apskrityje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune. Panevėžyje (Karolio Požėlos antifašistinė organizacija) ir Kaune (vad. P.Malinausko) veikusios buvo ypač didelės, turėjo po 200 narių, pasidalijusių penkiukėmis, kurios vykdė sabotažo aktus, diversijas, organizavo sovietinių karo belaisvių pabėgimus. Visos jos iki 1942 metų pradžios buvo gestapo išaiškintos ir likviduotos. Šios organizacijos J.Vitui, matyt, buvo svarbios dėl kelių aspektų: pirma, jų likimas jam parodė, kaip svarbu laikytis griežtos konspiracijos, antra, matyt, suteikė postūmį ieškoti tinkamesnės taktikos, trečia, matyt, dar labiau pastūmėjo orientuotis į inteligentiją, tarnautojus ir į propagandinį darbą, nors iš pradžių jis gal turėjo vilčių imtis joms vadovauti.

Per 1942 metus pietų, vidurio, rytų ir iš dalies šiaurės (Šiauliuose irgi būta jo žmonių) Lietuvoje jis sukūrė savo organizacijos branduolį. Atskiruose regionuose veikė viena nuo kitos nepriklausomos organizacijos penkiukių principu, kurių vadovai buvo pavaldūs J.Vitui – t.y. jo rankose buvo visos hipotetinio prosovietinio pasipriešinimo gijos. Švenčionyse tokiu buvo J.Vito senas pažįstamas V.Kazlauskas, vėliau tapęs vienu iš Lietuvos išlaisvinimo sąjungos vadovų, o Kėdainiuose – Taraškevičius. Stambiausia iš jų buvo Kauno prokomunistinė antinacinė organizacija. Sovietinėje istoriografijoje teigiama, kad ji susikūrė „Kovos prieš fašizmą sąjungos“ vardu 1942 metų pavasarį po konsultacijų su J.Vitu iš P.Malinausko organizacijos likučių.

Jos kūrėjais tapo Dailės kombinato darbuotojai M.Kiaupa, V.Čibilis, O.Vaivadienė, J.Laurinkus, sudarę Centro komitetą. Turėjo apie 200 narių, slėpė sovietų karo belaisvius, teikė paramą nukentėjusiems nuo okupacinio režimo, kaupė ginklus, rėmė partizanus, leido laikraštį „Kova“. J.Vito siūlymu ši organizacija kelis mėnesius nevykdė pavojingos diversinės veiklos, sabotažo. Įdomu, jog „Kovos prieš fašizmą sąjungos“ nariai nieko nežinojo arba nenorėjo užmegzti jokių santykių su Kaune nuo 1942 metų rugpjūčio veikusiu partijos miesto ir apskrities pogrindiniu komitetu, kuriam vadovavo „Prano“ desantinės grupės nariai.

Vilniuje antinacinės prokomunistinės veiklos su J.Vito žinia ėmėsi J.Mozelis. Apie jo leidžiamą laikraštį „Antifašistinis frontas“ būrėsi prokomunistiniai inteligentai J.Žėruolis, J.Jurginis, talkininkavo Vilniaus universiteto studentai G.Neverauskaitė, Jonuška. Galbūt J.Mozelis bandė įtraukti į prokomunistinę antinacinę veiklą vadinamuosius pažangiuosius inteligentus (V.Krėvę, B.Sruogą, T.Vaičiūnienę, G.Jackevičiūtę ir kt.). Savo ruožtu Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotoja O.Šimaitė buvo subūrusi iš Universiteto dėstytojų ir studentų Paramos fašizmo aukų šeimoms draugiją, kuri rinko aukas persekiojamiesiems sovietų partizanams. Ją palaikė profesoriai Z.Žemaitis, A.Janulaitis, M.Riomeris, taip pat K.Boruta, K.Jakubėnas. Galbūt jie priklausė šiai organizacijai. Sovietų Sąjungos pergalėmis džiaugėsi ir vienokio ar kitokio jos sugrįžimo (bet nebūtinai tiesioginio Lietuvos inkorporavimo) laukė ir prokomunistinį judėjimą palaikė mokslininkai J.Matulis, P.Slavėnas, S.Vabalevičius, P.Mažylis, J.Vidmantas. J.Vitas, be abejo, žinojo apie kairuoliškai nusiteikusių lietuvių inteligentų neoficialius susitikimus ir, pasinaudojęs jais, įtraukė juos į aktyvesnį pasipriešinimą. Tokios inteligentų pagalbos pavyzdys – leidimas naudotis jų butais konspiraciniais tikslais (G.Jackevičiūtės bute J.Vitas su A.Bulota redaguodavo „Tėvynės frontą“).

1942 metų pabaigoje savo veiklos centrą J.Vitas perkėlė į Vilnių, ne vien tik norėdamas lengviau susisiekti su sovietų partizanais, o per juos – su Maskva – turbūt tai ne pats svarbiausias motyvas, nors ir išsakomas eiliniams kovotojams. Greičiau siekta lietuvių, lenkų (veikė „Aktyvios kovos sąjunga“) ir žydų prosovietinio pasipriešinimo įtraukimo į lietuvių struktūras.

Pirmiausia aktorės G.Jackevičiūtės bute jis susitiko su A.Bulota, išdėstė jam savo sumanymą suburti visas antifašistines jėgas, sudaryti stiprią partinę grupę, užmegzti ryšius su pasipriešinimu pačioje Reicho teritorijoje, domėjosi galimybe atnaujinti A.Bulotos (vieno iš kairiųjų veikėjų, Pirmosiosios Respublikos metais dalyvavusio atentate prieš A.Voldemarą) santykius su Austrijos „Schutzbundu“. Šio labai svarbaus susitikimo metu J.Vitas įpareigojo A.Bulotą palaikyti ryšius su inteligentija. Vėliau A.Bulota prisiminė, kad per jį J. Vitas susisiekė su O.Šimaite, norėdamas užmegzti kontaktus su geto partizanine organizacija. Pats J.Vitas stebėjo „buržuazinių partijų“ lyderių veiklą.

Netrukus pasirodė pirmieji sistemingos J.Vito veiklos Vilniuje rezultatai: 1943 m. vasario 24 d. sukuriamas antifašistinis komitetas (J.Vitas, V.Kazlauskas, A.Bulota, V.Labanauskas, J.Mozelis), suvienijęs visas prokomunistines Vilniaus lietuvių grupes. Nors, galimas dalykas, tuo metu J. Vitas dar neketino į Vilniaus antifašistinį komitetą įtraukti visas kitas Lietuvos prokomunistines organizacijas. Ko gero, toks vaidmuo turėjo tekti Lietuvos antifašistų sąjungai (taip buvo pervadinta „Kovos prieš fašizmą sąjunga“). Jos įstatuose buvo numatyta, kad ji veiks visos Lietuvos teritorijoje. Lietuvos antifašistų sąjunga turėjo gerokai suaktyvinti savo veiklą: vykdyti diversijas, imtis sabotažo įmonėse, įstaigose ir ūkiuose, kurti partizanų būrius. (Ariogalos miškuose Lietuvos antifašistų sąjunga sukūrė pirmąjį savo partizanų būrį „Už Tėvynę“. Spauda Lietuvos antifašistų sąjungą rėmė Antifašistinis komitetas.)

1943 metų balandį, reaguojant į suaktyvėjusias tautinio pasipriešinimo pastangas sukurti vieną politinį centrą (VLIK'ą), Antifašistinis komitetas pervadinamas Lietuvos išlaisvinimo sąjunga. Jo sekretoriumi išrinktas J.Vitas. Lietuvos išlaisvinimo sąjungoje būta darbo pasidalijimo: J.Vitas apsiėmė redaguoti sąjungos organą „Tėvynės frontas“ (jam padėjo A.Bulota), jis buvo atsakingas ir už partizaninį judėjimą Alytuje, Ariogaloje, Kėdainiuose, Panevėžyje ir Šiauliuose, J.Mozelis – už Kauno, Jonavos, Ukmergės, Širvintų zonas, V.Kazlauskas – už Švenčionių, Švenčionėlių, Pabradės regionus. V.Labanauskui pavesti finansiniai ir ūkiniai reikalai, archyvų saugojimas ir raštvedyba. Lietuvos išlaisvinimo sąjungos analogija su VLIK'u šiek tiek klaidina. Iš tiesų ji turėjo dvigubą prigimtį: viena vertus, ji ir liko koordinuojančiu komitetu, tik dabar visos Lietuvos mastu (teigiama, kad ji palaikė ryšius su Lietuvos antifašistų sąjunga, Alytaus ir Ukmergės prokomunistinėmis antinacinėmis organizacijomis), bet, kita vertus, tai buvo realiai veikianti organizacija (istoriografijoje minimi konkretūs jai priklausančių asmenų skaičius – apie 500, su Kaune esančiu jos padaliniu būtų apie 730). Vienaip ar kitaip, lietuvių prosovietinė antinacinė politinė struktūra su Lietuvos išlaisvinimo sąjungos sukūrimu buvo užbaigta. Nuo šiol tie, kurie orientavosi į Sovietų Sąjungą, turėjo savo politinę atstovybę.

Toliau imtasi žygių lietuvių, lenkų ir žydų prosovietinių antinacinių pasipriešinimo organizacijoms suvienyti. Pirmiausia tokie kontaktai užmegzti su „Aktyvios kovos organizacija“, o paskui ir su Jungtine geto partizanine organizacija. 1943 m. gegužės 8 d. šių organizacijų komunistai sukūrė pogrindinį Vilniaus miesto partijos komitetą, kurio pirmuoju sekretoriumi išrinktas J.Vitas, antruoju – lenkų komunistas J.Pševalskis, nariais – V.Kazlauskas, Korablikovas, Mažucas, R.Šeršnevskis. Nežinia, ką toks išrinkimas rodo – ar didžiulę J.Vito įtaką prokomunistiniams Vilniaus miesto kovotojams, ar lietuvių grupių reikšmę prosovietiniame antinaciniame pasipriešinime, ar tiesiog lenkų komunistų geranorišką subordinaciją Sovietų Sąjungai (taigi ir pripažinimą, kad Lietuvos SSR sostinės partinei organizacijai turi vadovauti lietuvis). Beje, peršasi mintis, kad bendradarbiavmas su lenkų prokomunistine organizacija, vadovaujama J.Pševalskio, kuri kovojo už „naują Lenkiją be ponų, be plutokratų“, tikėdamasi nesavanaudiškos SSRS pagalbos, J.Vitui tik sustiprino analogijos tarp Lietuvos ir Lenkijos įspūdį.

Teigiama, kad komitetas vienijo 500 patriotų, iš kurių 120 buvo komunistai. Posėdyje nutarta užmegzti ryšius su partizanais, organizuoti pogrindinių laikraščių leidimą (faktiškai komiteto vardu ėjo Lietuvos išlaisvinimo ir Aktyvios kovos sąjungos laikraščiai, kuriuos, beje, peržiūrėdavo asmeniškai J.Vitas). Sukurta partijos komiteto kovinių organizacijų vadovybė. Komitetas palaikė ryšius su J.Vildžiūno vadovaujamu NKVD žvalgybiniu (ar negalėjo tai prisidėti prie J.Vito suėmimo?) būriu, Baltarusijos sovietiniais partizanais.

Paskutinis jau sukurtos J.Vito vadovaujamos antinacinio pasipriešinimo struktūros, ir net potencialiai užmezgusios santykius su pasipriešinimo centrais už SSRS ribų, akordas turėjo būti jos įteisinimas Maskvoje. Siekiant šio tikslo užmegztas ryšys su Operatyvine LKP CK grupe (tuo metu dar veikusia bazėje prie Naručio ežero). Kaip liudija A.Bulota, plečiantis komiteto veiklai, J.Vitas pats žadėjo vykti į Didžiąją žemę ir apiforminti organizaciją, o galiausiai, matyt, jau birželį A.Bulotai prasitarė, jog jau susitaręs dėl skrydžio į Maskvą ir susitikimo su Sniečkumi. Tačiau birželio 29 dieną gestapo jis buvo suimtas ir po kurio laiko nužudytas. Istoriko S.Jegelevičiaus nuomone, gestapui jį galėjo įduoti NKVD – neįtikėtina, kad toks patyręs pogrindininkas, sukūręs vieną didžiausių antinacinio pasipriešinimo organizacijų Lietuvos teritorijoje, būtų leidęsis taip lengvai suimamas.

J. Vito, o vėliau ir V.Kazlausko žūtis buvo puiki proga Maskvai suformuoti naują Vilniaus miesto partijos komitetą. LKP CK 1943 m. liepos 28-30 d. priėmė nutarimą, įpareigojantį CK Operatyvinę grupę (G.Zimaną) parinkti naują miesto partijos komiteto sudėtį, garantuoti, kad Vilniaus partinei organizacijai vadovautų esamas komitetas, laikinai vietoj suimtų J.Vito ir V.Kazlausko kooptuoti naujus narius iš pogrindyje labiausiai pasireiškusių žmonių. 1943 m. rugpjūčio 10 d. Rūdninkų girioje suformuotas naujas komitetas. Pirmuoju sekretoriumi paskirtas Marijonas Miceika (atsiųstas iš Maskvos), likę komiteto nariai – tie patys „Aktyvios kovos sąjungos“ ir Jungtinės geto organizacijos nariai.

Tai, kad J.Vito vadovavimas partijos komitetui Maskvai nepatiko, matyti ir iš vienu metu platintų kelių komiteto sukūrimo versijų. Greta jau pateiktos versijos, P.Štaro veikale esama ir dar vienos. Aiškinama, kad 1942 metais Vilniuje dirbo pasiųsta „Alksnio“ grupė: Vitoldas Senkevičius (Margis), Albertas Kunigėlis (Alksnis), Vladislavas Zapolskis, Bronius Timinskas, Grigorijus Moisejenka. Jie užmezgė kontaktus su geto partine organizacija ir su J.Pševalskio organizacija. Tų kontaktų pasekmė – sukurtas pogrindinis partijos Vilniaus miesto komitetas (J.Pševalskis, I.Vitenbergas, S.Madeiskerytė, Šeršnevskis, Korablikovas). Čia akivaizdžiai nesueina galai: arba čia kalbama apie nežinomus minėtų asmenų kontaktus su sovietų desantine grupe, arba pakartojama gerai žinoma partijos komiteto sukūrimo istorija 1943 m. gegužės 8 d., tačiau prijungiant Alksnio grupės veikėjus ir nepaminint J.Vito pavardės.

Tam tikros intrigos būta ir su Lietuvos išlaisvinimo sąjunga, kuri laikyta lietuvių antifašistine organizacija. 1943 metų liepą ji pripažinta žlugusia; jos pirmininku paskirtas LKP CK Operatyvinės grupės palaimintas Petras Sušinskas. Sovietų istoriografijoje teigiama, kad 1943 metų antroje pusėje labai padaugėjo prokomunistinių profsąjungų, taigi duodama suprasti, kad prie to prisidėjo ir atnaujinta Lietuvos išlaisvinimo sąjunga bei asmeniškai jos vadovas P.Sušinskas, kuris „Elektriko“ gamykloje sukūręs antifašistinę organizaciją. P.Štaro sudarytame pogrindinių patriotinių organizacijų sąraše užfiksuota ir Lietuvos išlaisvinimo sąjunga, veikusi Kaune. Nuo 1943 metų liepos iki 1944 metų rugpjūčio jai vadovavo A. Kersnauskas.

Taigi galutinio atsakymo dėl J.Vito antinacinės veiklos vertinimo kol kas neįmanoma pateikti. Bet neįmanoma ir vienareikšmiškai teigti, kad žmogus, kurį gerbė arkivyskupas M.Reinys, su kuriuo artimai bendravo V.Landsbergis-Žemkalnis, kuris siekė užmegzti kontaktus su Vakaruose veikusiomis antinacinėmis organizacijomis, o sovietinėje Lietuvoje kelis dešimtmečius buvo nutylimas, būtų specialiai Lietuvoje paliktas lietuvių tautiniam pasipriešinimui sužlugdyti NKVD agentas. Nors, žinoma, visas abejones galėtų išsklaidyti tik J.Vito palikti dokumentai, jei juos pavyktų rasti (esama nuomonių, kad jie nesunaikinti ir turėtų būti saugomi Lietuvos ypatingajame archyve).

¹ Prosovietinio pasipriešinimo idėją suformulavo ir Juozo Vito veiklą patyrinėti pasiūlė Vilniaus universiteto istorikas doc. Sigitas Jegelevičius. Duomenų J.Vito biografijai pateikė Albina Vitaitė. Straipsnio autorius nuoširdžiai jiems dėkoja.

© 2006 „XXI amžius“