Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kryžkelės
Kultūra
Literatūra
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Švenčioniškius pasveikino choras iš Vilniaus

Dr. Aldona Kačerauskienė

Lietuvos mokslų akademijos choras Švenčionių bažnyčioje

Kiekvienais metais, kai pailgėja dienos ir jau matyti žiemos pabaiga, ateina džiugi šventė: Vasario 16-oji. Prieš 88 metus Lietuvos Taryba, susirinkusi Vilniuje, Didžiosios gatvės 30-uoju numeriu (dabar Pilies g. 26) pažymėtame name, kur buvo įsikūrusi Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti būstinė, pasirašė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą. Taryba paskelbė „atstovauti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą pasirašė visi dvidešimt Tarybos narių. Paskui nusifotografavo: Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, kun. Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Pranas Dovydaitis... Šiandien, žiūrint į šią fotografiją, mus apima neapsakomas dėkingumo jausmas. Jie daug kuo rizikavo, jie buvo drąsūs vyrai. Jų ryžtas pažadino visos Lietuvos žmonių norą ginti tėvynę, įkvėpė tūkstančius savanorių palikti gimtuosius kaimus, miestelius ir skubėti ten, kur tėvynės nepriklausomybei iškilo pavojus. Jiems buvo pažadėta žemės. Tačiau ne tai buvo svarbiausia. „Kas, jeigu ne aš?“- tokiomis nuostatomis tuomet gyventa. Jų dėka Lietuva turėjo nepriklausomybės dvidešimtmetį, intensyvios kūrybos visose ūkio srityse laikotarpį, į kurį galime atsiremti net dabar.

Apie tai mąstėme vasario 12-ąją, per apsnigtus pietryčių Lietuvos miškus ir kaimus su Lietuvos mokslų akademijos mišriu choru (choro vadovas Vytautas Verseckas, chormeisterė ir koncertmeisterė Judita Taučaitė, choro valdybos pirmininkas Vilius Maslauskas) važiuodami į Švenčionis.

Kodėl į Švenčionis? 1920-1939 metais Švenčionys ir jų apylinkės buvo okupuotos Lenkijos. Dar ir dabar jaučiami okupacijos padariniai. Vaikštinėjant po miestą girdėti nevalstybinė kalba, lietuviškai pakalbinti žmonės ne visi šneka be akcento. Svarbu čia skleisti lietuvybę. Chorą pakvietė Tėvynės sąjungos Švenčionių skyrius (pirmininkas Algirdas Jasiulionis). „Važiuojame į pačias nuošaliausias vietas. Pavasarį ketiname aplankyti Adutiškį“,- sakė choro meno vadovas V.Verseckas.

Erdvi Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčia buvo pilnutėlė, nors tą sekmadienį jau buvo aukojamos trečios šv. Mišios. Žmonės laukė šventės, laukė choro giesmių ir dainų. Ir nenusivylė. Šv.Mišias aukojant klebonui kun. Vidui Smagurauskui, giedojo choras. Bažnyčios erdvė prisipildė garsų, kurie jaudino žmones, rado atgarsį jų širdyse, skatino pasiryžti meilei ir gėriui. Ir kai po šv.Mišių choras nusileido žemyn ir sustojo prie didžiojo altoriaus koncertuoti, niekas neskubėjo namo. „Lietuviais esame mes gimę“, „Kur bėga Šešupė“, „Oi giria, giria“, „Ežerėlis“, „Jaunimo giesmė“ – šios dainos jaudino ir graudino kiekvieną. Pasibaigus koncertui, sustoję žmonės ilgai plojo. Choro vadovams buvo įteikta gėlių. Ir drauge su visais sugiedotas Lietuvos himnas. Choras turi tradiciją per šventes pagerbti jubiliatus. Jauna choro dainininkė Jūratė Dragūnaitė, švenčianti dar labai nedidelį jubiliejų, gavo gėlių ir jai nuskambėjo „Ilgiausių metų“.

Skirstytis niekas nenorėjo. Renginys buvo pratęstas jau kavinėje. Kartu pabūti atėjo gerai švenčioniškiams pažįstami žmonės: Algirdas Jasiulionis, Vytautas Tautvaišas, Petras Musteikis, Laima Markauskienė, Viktorija Zinkevičienė, Bronius Lozoraitis, Vytautas Čenkus ir kt. Iš Vilniaus atvažiavo Seimo narys Povilas Jakučionis, taip pat geras švenčioniškių pažįstamas, net keturiolika metų sovietmečiu dirbęs Švenčionių rajono architektu. „Už tai, kad daviau leidimus iš tremties grįžusiems žmonėms susiremontuoti savo namus, gavau net du papeikimus. Buvau paskelbtas liaudies priešu. Vykdomojo komiteto pirmininkas įspėjo: „Tave čia suės. Jei turi kur, išvažiuok“. Išvažiavau į Vilnių“,- sakė parlamentaras.

Prasmingas kalbas keitė choro atliekamos dainos „Laisvės varpas“, „Tris dienas, tris naktis“ ir kt. Pakalbinau Kultūros namų kapeloje smuiku griežiantį ilgametį Tėvynės sąjungos Švenčionių skyriaus narį Vytą Stunžėną, paklausiau, ką jis norėtų šventės proga pasakyti „XXI amžiaus“ skaitytojams. Jis kalbėjo: „Norėtųsi žmonėms patarti gyventi laikantis Dešimties Dievo įsakymų. Tuomet savaime išnyktų visos pasaulio blogybės. Taip, šiandien yra materialinio skurdo, bet juk moralinis, dvasinis skurdas yra daug baisesnis. Jo neįveikę, mes niekad nepasieksime materialinės gerovės. Tad kas mus šiandien pakvies į kovą su moraliniu, dvasiniu skurdu? Pirmosios nepriklausomybės metu tai darė patriotiškai nusiteikę mokytojai, kunigai, šeima. Tad ir šiandien mes visi – mokytojai, kunigai, tėvai – turime stengtis, kad jaunoji karta išaugtų patriotiška. Tam mus įpareigoja Vasario 16-oji“.

Renginio pabaigoje choro vadovas V.Verseckas dėkojo švenčioniškiams už gražią šventę, klausytojų dėmesį, vieni kitų supratimą. „Kelelis veda vėl namo“, - vėl uždainavo choras. Tikim: prabėgs kiek laiko, ir vėl kelelis atves Lietuvos mokslų akademijos mišrų chorą ten, kur jo laukia žmonės.

Juozo Matuzo nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“