|
Tauraus gyvenimo metraštis
Vladas VAITKEVIČIUS
Sovietmečiu, kai tamsa apgaubdavo dangų, dažnai pamąstydavau apie Lietuvą. Mažyčiam vilties spindulėliui sušvitus, vaikščiodamas po kiemą, tyliai meldžiausi, kad bent kartelį išgirsčiau laisvos Tėvynės balsą. (...) O, Lietuva! Jei reikės, aš alkį ir šaltį iškęsiu, tik tu būk laisva, manoji Tėvyne! (Rašinys Bažnyčios varpams skambant.) Ši citata, mano galva, kone idealiai atspindi Lietuvos aklųjų bibliotekos 2005 metais Vilniuje išleistos neregio Šiaulių sąjūdininko Algimanto Vileikio prisiminimų knygos Saulės vaikai dvasią.
Nestoroje (112 puslapių) dviejų skyrių (Iš neregio užrašų ir Kur Baltija banguoja (Žvilgsnis į dabartį)) knygoje, parašytoje gyva, vaizdinga kalba, gausybė netolimos Lietuvos praeities įvykių, kurių aktyvus dalyvis buvo Saulės vaikų autorius, penkiolika savo gyvenimo metų garbingai atidavęs Lietuvos Sąjūdžiui ir Atgimimui.
Pirmajame prisiminimų knygos skyriuje Iš neregio užrašų autorius trumpam grįžta į vaikystę, į mokslo dienas Šiaulių prekybos mokykloje, per antrąją sovietų okupaciją pervardytoje ekonomine mokykla, prisimena, kaip jis Gimio Alyvos slapyvardžiu pradėjo rašyti į mokyklos sienlaikraštį, kaip, bandydamas savo kūrybinius gabumus, dalyvavo rašinio konkurse, kaip su jėzuitų bažnyčios berniukų ir mergaičių choru sekmadieniais giedojo šv. Mišiose, kaip su bendraklasiu Lauručiu leido klasės sienlaikraštį. Netrukus Laurutis sumeistravo sienlaikraščiui lentą. Jos šone puikavosi iš kartono iškirpta ir priklijuota Gedimino pilis, o viršuje pasišokinėdamos bėgo raidės Spindulys. Negaišuodamas parašiau vaizdelį apie žvelgiantį pro rūkus mėnulį į tamsių besidriekiančių šešėlių migdomą žemę. Laurutis nupiešė vos įžiūrimą mėnulį, o ant žemės tamsoje stovintį Gedimino susapnuotą geležinį vilką. Nunešėme tą savo puošmeną į mergaičių gimnazijoje surengtą miesto sienlaikraščių parodą-apžiūrą. Taip išdabintas mūsiškis man atrodė pats gražiausias. (...) Tačiau kažkoks valdininkas mane skaudžiai nuvylė (...): Kas čia dabar? Spindulys ir kažkoks kalėjimas, apsiblausęs mėnulis ir žvėriška nakties pabaisa... Nejaugi komunistų partija, vesdama tarybinę liaudį į šviesų rytojų, tamsoje komunizmą stato?! Tai, kas sena, išmeskime į negrįžtančios praeities šiukšlyną! (rašinys Trečias kartas nemelavo).
Straipsnyje Debesėli, kur plauki? prieš akis iškyla Gruzijos (autorius Aklųjų draugijos lėšomis ten gydėsi sanatorijose, keliavo) vaizdai, žmonių nuotaikos: Gruzinai palaikė Lietuvą. Jų pačių neapykantos taurė buvo perpildyta dėl savo krašto negerovių. Pakiliame rašinėlyje Tiesiu keliu vėl atgyja naujausios Lietuvos istorijos tarpsnis Vilniuje, Kongresų rūmuose, vykęs aštuntasis Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame jo dalyviai stovėdami ilgais plojimais pagerbė einančius į tribūną ir baigusius kalbėti Sąjūdžio Garbės pirmininką profesorių Vytautą Landsbergį, politinį kalinį monsinjorą Alfonsą Svarinską, s. Nijolę Sadūnaitę, labai nuoširdžiai sutiko čečėnų tautos atstovą. Sąjūdis budi, kad meška nesugrįžtų, alegoriškai baigia rašinį A.Vileikis.
Prisiminimų knygos Saulės vaikai autorius Sąjūdžio veiklos 15-os metų proga buvo apdovanotas Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininko V.Landsbergio, Lietuvos Sąjūdžio garbės nario mons. A.Svarinsko ir Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininko Ryto Kupčinsko 2003 m. birželio 3 d. pasirašytu padėkos raštu. Apie tai sužinome iš jau minėto rašinio Bažnyčios varpams gaudžiant. Be to, jame rašoma, kad Atgimimas kaip tyro vandens šaltinėlis gaivino autorių, kad jis ir jo bendraminčiai stengėsi padėti apjuosti kitiems Lietuvą Laisvės siekio žiedu, prisimenamas mitingas Tauragėje, kuriame į susirinkusiuosius prabilo jaunalietuvių vadas Stanislovas Buškevičius, atgimsta ne vienas susitikimas su Lietuvos laisvės lygos vadovu Antanu Terlecku, nakvynė jo bute Vilniuje, pokalbis su pas jį užsukusiais JAV lietuviais, mitingas ir eisena sostinėje, piketas prie Šiaulių saugumo būstinės, kuriame kalbėjo Lietuvos laisvės lygos Telšių ir Šiaulių skyrių vadovai Gintaras Šidlauskas ir Žilvinas Razminas, Šiaulių rajono savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos atstovas Juozas Grigola, Krikščionių demokratų partijos vardu Vytautas Petriškis ir vienas Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių skyrių vadovų šios knygos autorius.
Straipsnis Pro tamsas regėjau laisvės rytą, anksčiau spausdintas Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių skyriaus knygoje Išsivadavimas, aprėpia daug Atgimimo laikotarpio darbų ir įvykių, prie kurių prisidėjo arba vienaip ar kitaip juose dalyvavo A.Vileikis: Sekretoriaus Mindaugo Stakvilevičiaus viešpatavimo Šiauliuose metais į juos atvažiavo Michailas Gorbačiovas. Briduose užmezgė pokalbį su žodžio kišenėje neieškančiu miesto sąjūdininku Algimantu Končiumi. Didysis Kremliaus ideologas, atsakingas už TSKP CK propagandą, nepajėgė įrodyti savo tiesų.
Straipsnio autorius didžiuodamasis mini Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių skyriui atsidavusius žmones Bronislavą Cibulskaitę, Šv. Jurgio bažnyčios kleboną kun. Prosperą Bubnį, Amžinybėn iškeliavusį Vincą Danielių, aktorę Olitą Dautartaitę, Zitą Grušienę, Albertą Griganavičių, teatro režisierių Gytį Padegimą, Algimantą Sėjūną, Albertą Špoką, Albertą Urbanavičių, Ireną Vasinauskaitę.
Rašinyje Tu, mano skausme, ašara pavirtęs įamžinta A.Vileikio kelionė su Krašto apsaugos savanoriais į Vilnių atiduoti paskutinės pagarbos pašarvotiems Sausio 13-osios Didvyriams, apsilankymas Šv. Teresės bažnyčioje, kur buvo pašarvotas vienas iš jauniausių žuvęs septyniolikmetis Didvyris Darius Gerbatavičius (1973 07 14-1991 01 13), vėliau autorius mena, kaip su žmona aplankė Vilniaus Antakalnio kapinėse žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę panteoną: Iš abiejų pusių žvelgė į mus marmuro paminklai. Tarp jų vienas buvo baltojo marmuro. Atrodė, kad tas baltumas mano neregėse akyse ir vasarinės saulės šviesoje susiliejo, suaugo su pačiu dangumi. Rankomis užčiuopiau paminklą ir gėles. Tai buvo Loretos Asanavičiūtės kapas. Netrikdykime jos ramybės. Tegul ilsisi amžinybėje mūsų Tautos dukra tarp Lietuvos brolių milžinų.
Skriauda pasakojimas apie 1975 metais dėl tikėjimo iš darbo atleistą Šiaulių aklųjų kombinato dažytoją, Helsinkio grupės narį Mečislovą Jurevičių. Apie tai rašė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika.
Įdomiai sumanytas rašinys Nerimas. Jame grįžtama į pokarį, kupiną nerimo, pavojų ir įtampos, paskui mąstoma apie sudėtingą dabartį: Mūs vienybė suskilo į tūkstantį mintelių, kažko vis ieškančių, nesurandančių, viskuo nepatenkintų, bet pamažu tirštas rūkas išsisklaidys, žiedai išsiskleis ir laukuose suskambės artojėlių dainos
Antrojo knygos skyriaus Kur Baltija banguoja (Žvilgsnis į dabartį) išskirta skliaustais paantraštė nusako jo turinį. Audra savotiška filosofinė miniatiūra. Gudobelės žiede A.Vileikis artimiau supažindina su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos istorijos sergėtoju ir kūrėju, poetu dr. Valentinu Vytautu Toločka. Iš šviesos į tamsą ironiškas autoriaus požiūris į Grūto parką, ir visai kitoks A.Vileikio žvilgsnis į NATO, į JAV prezidento Džordžo Bušo vizitą Vilniuje 2002 metais (Po laisvės sparnu). Aišku, tai nepalyginami dalykai, todėl autorius diametraliai priešingai juos vertina.
Lyg skiedrelė upėje pastoviui nešama skubėjau į Vilties krantą. Nešiau iškėlęs trispalvę, nors nemačiau jos spalvų grožio, bet jaučiau saulės rodomą kryptį
rašo A.Vileikis, nuo jaunystės gyvenantis ir dirbantis Lietuvai.
Gaila, kad vertinga jo prisiminimų knyga Saulės vaikai išleista tik 100 egz. tiražu. Tokių knygų leidimui prokomunistinė Lietuvos valdžia paramos neteikia. Lietuvos patriotų literatūra sunkiai prasismelkia į dienos šviesą pro pasklidusias tamsumas.
© 2006 XXI amžius
|