|
Ar Lietuvoje nenyksta amatai?
Benjaminas ŽULYS
Amatai nepelningas užsiėmimas
Kai Vilniuje, Kaune, Noreikiškėse, kitose šalies vietovėse vyksta mugės, žemdirbių šventės, kiti įvairūs masiniai renginiai, juose išvysi įvairių tautodailės dirbinių. Čia pamatysi darbų iš medžio, molio, metalo, lino, vytelių, kitų medžiagų. Kaimo žmonės dar kuria augalų kompozicijas, audžia gobelenus, tapo paveikslus, siuvinėja, mezga, užsiima kitais tradiciniais amatais.
Reikia įsivaizduoti, kiek tenka įdėti rankų darbo, kantrybės, laiko, kūrybingumo, kol naminėmis staklėmis išaustas audinys tampa toks, koks užtiesiamas ant lovos, pakabinamas ant sienos, papuošia tautinį drabužį. Arba aplinką papuošia iš metalo padirbdinti židinio priežiūros įrankiai, iš vytelių nupintas stalas, kėdė, kitas baldas.
Lietuvos žemės ūkio rūmuose įvykusiame pasitarime prie apskritojo stalo kaip tik ir buvo kalbama apie tradicinius kaimo amatus, jų verslumą, kulinarinį paveldą. Lietuvos etninės kultūros draugijos pirmininkė dr. D.Urbonavičienė, Žemės ūkio universiteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros vedėja doc. dr. V.Atkočiūnienė, asistentas A.Aleksandravičius, Žemės ūkio ministerijos sekretorius G.Radzevičius, tautodailininkai svarstė, kaip sudaryti geresnes sąlygas mūsų kaimo amatininkams, sumaniau formuoti kaimo amatų gaminių rinkodaros sistemą, rinkos plėtros galimybes, sukurti sertifikavimo principus ir tvarką. Pokalbyje buvo pripažinta, kad kaimo amatai mūsų šalyje blanksta, siaurėja jų ratas ir gaminių apimtys.
Čia būtų įdomu prisiminti, kad dar XVIII amžiuje kaimo bendruomenę sudarė trys pagrindiniai sluoksniai žemdirbiai, žemės savininkai ir savanaudžiai taip tuomet buvo vadinami amatininkai, meno žmonės. Bet vėliau ant bangos pakilo pramonė, kuri iš amatininkų perėmė rinką. Tad dėsninga, kad kuo labiau plečiasi pramonė, įvairuoja jos formos, tuo mažiau vietos rinkoje lieka amatininkams. Reikia nepamiršti ir to, kad dabar didelė dalis amatininkų yra pagyvenę, sunkiai gebantys dirbti rinkos sąlygomis žmonės. Tradiciniai kaimo amatai reikalauja daug laiko, lėšų, nėra labai pelningas užsiėmimas, be to, nepatrauklus jauniems kaimo gyventojams. Tik šen ten pamatysime amatais užsiimantį jaunuolį, nebent laisvalaikiu ar talkininkaujantį tėvams. Tai nėra jaunuolio pragyvenimo šaltinis, o veikiau pomėgis. Tik viena kita mergina sėda prie didesnių ar mažesnių audimo staklelių. O kai amatai, jų subtilybės ir ypatumai neperduodami iš kartos į kartą, tada, suprantama, nyksta jų technologijų autentiškumas, pamirštamos tradicijos, autentiškoji gamybos kultūra. Daugelio amatininkų nuomone, reali rinkos niša yra gaminiai, skirti buities puošybai.
Be to, Lietuvoje stinga visuomenės brandos. Nesididžiuojama savo šeima, tarme, kaimu, kraštu, valstybe. Per nepriklausomybės metus pilietinė visuomenė menkai formuojasi (tam reikia trijų kartų palankių gyvenimo sąlygų), geranoriškas žmogus turi mažai juridinių ir finansinių svertų daryti įtaką savo kaimui, miesteliui, miestui, jų pažangai. O čia savo vietą rastų ir tos vietovės tradicijos. Amatininkams trūksta populiarios metodinės medžiagos apie tradicinius amatus ir verslus, nurodančios etnografinių kraštų savitumą. Stinga ekonominio švietimo. Kaip sakė dr. V.Atkočiūnienė, tradicinių kaimo amatų gaminių autentiškumo bruožų labiau galima rasti ten, kur organizuojami tradiciniai renginiai, kur yra nemažai istorijos, architektūros ir gamtos paminklų, kur veikia kaimo kapelos, chorai, gyvuoja tautodailininkų grupės, kaimo turizmo sodybos, nors nedidelis verslo organizacijų skaičius ir kt.
Taigi šioje sistemoje daug kas tarpusavyje siejasi, gyvuoja be atotrūkio nuo tautos šaknų, ir per tėvų bei senelių patirtį ateina į mūsų dienas.
Reikia įstatymo
Bet jei dar gyvuoja minėtieji medžio drožybos, keramikos, kai kurie kiti amatai, tai nežinia, kur Lietuvoje karšiama vilna, kas užsiima veltinių vėlimu, kur siūlai verpiami paprastais mediniais verpimo rateliais, kokiais verpdavo močiutės, nedaug kur pamatysi namuose stovint kaimiškas medines stakles. Mat avys auginamos nedaug kur, tai esąs nepelningas verslas, mažėja Lietuvos kaime ir arklių, tad ir jų pakinktus gamina ir remontuoja gal tik vienas kitas meistras. Tad jau tikriausiai nebus kam perduoti savo patirties. Mediniais rateliais siūlai neverpiami, nes galima nusipirkti gamyklose suverptų siūlų, įvairius drabužius numezga taip pat fabrikinės mašinos. Bet iš tokių siūlų numegztas gaminys nebus tautinis, tradicinis. O tautiniai kostiumai audžiami tik Vilniuje ir Panevėžyje, dar tuo užsiima viena kita kantresnė tautodailininkė. Panašiai yra ir su tautinėmis juostomis. Tiesa, viena kita mergina domisi tautinių juostų, kitų dirbinių audimu, bet nežinia, kokią vietą jų gyvenime užims šis užsiėmimas. Be to, įvairių amatų meistrai neranda kur įsigyti tinkamos įrangos, nekalbant apie tai, kad ji brangi.
Atrodo, kad etnokultūros paveldu yra kam užsiimti. Tai ir Etninės kultūros paveldo draugija, Tautodailininkų sąjunga, Rumšiškių buities muziejaus dvaro akademija, dar viena kita žinyba, bet reikalai šia linkme juda lėtai.
Tikriausiai galima samprotauti ir taip kam man reikia būtinai tradicinių autentiškų tautodailės dirbinių? Tačiau daug kam reikia natūralaus, darbščiomis rankomis sukurto grožio, kad jis būtų tikras, autentiškas. Mūsų darbų ieško, juos perka užsieniečiai.
Tiesa, ir rankomis pagaminama nemažai vadinamojo kičo lygio dirbinių. Bet ne vienas tokius dirbinius masiškai gaminantis meistras ramiai pasako, kad jam reikia maitinti šeimą, tad užsiimti vienetinių dirbinių kūryba jam neapsimoka. Beje, didžiuma amatininkų iš savo užsiėmimo neišgyvena. Jei meistras oficialiai užsiregistruoja, iš paskos atsėlina nemaži pardavimo, kiti mokesčiai, kurie negailestingai kerta per gerus to ar kito meistro norus. Kai kuriuos vertingus gabių meistrų darbus kopijuoja kiti meistrai, netgi be sąžinės graužaties juos sertifikuoja savo vardu. Todėl reikėtų vertingus, autentiškus dirbinius sertifikuoti, suteikti jiems specialius ženklus.
Nekokia padėtis ir su tautos kulinarijos paveldu. Pavyzdžiui, kai kurių senųjų žemaičių valgių negalima pagaminti be kanapių aliejaus, o kanapes pas mus auginti draudžiama. Išeičių neieškoma. Amatininkams draudžiama gaminti senovišką midų, jį gaminti leidžiama tik Stakliškėse gyvuojančiai įmonei. Kai kurių etnografinių valgių neįmanoma pagaminti be sėlenų aliejaus, o jo pas mus labai stinga, nes linininkystė šalyje beveik merdi.
Susitikime kalbėta ir apie naminės degtinės gaminimą bei realizavimą turizmo sodybose. Dargi pakomentuota, kad ją reikėtų gaminti ne vienos kurios rūšies, o kelių, kurios būtų būdingos vienai ar kitai mūsų šalies vietovei. Aišku, su tokiais dalykais reikia elgtis labai atsargiai ir supratingai.
Vis dar nelabai aišku, kas yra amatas, tradicinis amatas ir verslas. Matyt, į šiuos ir kitus klausimus atsakys Tautinio paveldo įstatymas. Jo projektas jau parengtas. Bet, anot Žemės ūkio ministerijos sekretoriaus G.Radzevičiaus, jį pateikti Seimui neskubama. Dera viską gerai apsvarstyti, kad po trumpo laiko jo nereikėtų keisti, pildyti, tobulinti.
Gal priėmus įstatymą reikalai pagerės?
© 2006 XXI amžius
|