|
Perdirbėjui duos, o gamintojui ir nebeliko...
Justinas ADOMAITIS
Tapusi ES nare, Lietuva taip pat ėmė gauti paramą savo žemės ūkiui. Pavyzdžiui, pieno gamintojams pažadėta už kvotinio pieno toną pirmaisiais narystės metais skirti 48 Lt subsidiją (tiesioginę išmoką), antraisiais 96 Lt, vėliau dar daugiau. Pieno perdirbėjams irgi numatyta parama eksporto subsidijos. Mūsų derybininkams sutarus nacionalinę pieno kvotą (1 646 939 t), Lietuvos ūkininkai pieno gamintojai privalėjo gauti apie 79 mln. Lt. Deja, praėjus pusmečiui po kvotos metų pabaigos, žemės ūkio ministrė savo įsakymu pranešė, jog už 2004-2005 kvotos metus jie gaus tik 9 mln. 354 tūkst. Lt. Vėliau suma buvo patikslinta, tačiau pieno ūkių (ypač turinčių ES sertifikatą) savininkai tebelaukia beveik metus vėluojančių išmokų.
Tuo tarpu Lietuvos pieno perdirbimo įmonės jau skelbia spaudoje, kad per praėjusius metus už eksportuotus pieno produktus gavo 47 mln. Lt subsidijų. Taip pat joms išmokėta 1,6 mln. Lt paramos lėšų, skiriamų pagal ES rinkos reguliavimo priemones už ilgo nokinimo sūrių saugojimą, sviesto ir grietinėlės naudojimą valgomųjų ledų gamybai, taip pat kazeino gamybą iš nugriebto pieno. Praėjusiais metais Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) pieninėms buvo išdavusi 276 eksporto licencijas 22,7 tūkst. tonų įvairiems pieno produktams: sūriams, grietinei, sviestui, pieno miltams, sutirštintam pienui ir kt. realizuoti į trečiąsias šalis. Pernai į užsienio šalis eksportuota beveik 100 tūks. tonų įvairių produktų beveik už 600 mln. Lt. Daugiau kaip pusę šios sumos sudaro eksportuotų sūrių ir varškės vertė. Daugiausia jų parduodama Rusijoje, Italijoje, net Izraelyje. Mūsų šalies sūrininkams svarbios ir Latvijos bei Estijos rinkos, o grietinėlės daugiausia parduodama Vokietijoje bei Anglijoje. Rusija yra pagrindinė ir mūsų šalies įmonėse gaminamų išrūgų miltelių pirkėja. Iš Lietuvos į ES šalis 2005 metais eksportuota apie 70 proc., o į trečiąsias šalis tik apie 30 proc. užsienio rinkose parduodamų pieno produktų. Už ES šalyse parduodamus produktus mūsų šalies pardavėjai nuo 15 iki 70 proc. daugiau nei gauna trečiųjų šalių rinkose.
Eksporto augimo tempai rodo, kad lietuviški pieno produktai (su eksporto subsidijomis) yra konkurencingi ir Vakarų, ir Rytų rinkose. Lietuvai tapus ES nare, eksporto į ES šalis plėtrą paskatino išnykę prekybos barjerai, o į trečiąsias šalis eksporto subsidijos.
Žemės ūkio ministerijos specialistai teigia, jog konkrečių ribų Europos Sąjungos subsidijoms nėra nustatyta. Perdirbėjai gali gauti išmokas už visą į kitas šalis eksportuotą produkciją. Preliminariais duomenimis, 2005 metais Lietuvos perdirbėjams už eksportuotus produktus gali prireikti apie 217 mln. Lt išmokų.
ES šalyse senbuvėse vykdoma tokia pieno ūkio politika: pamažu mažinamos eksporto subsidijos pieno perdirbėjams, o ūkininkams didinamos išmokos už kvotinį pieną. Tačiau mūsų šalies žemės ūkio strategai, atrodo, sukeitė prioritetus: Briuselyje pasirašė susitarimą trejus metus nedidinti išmokų už kvotinį pieną. Toliau dar gražiau: nacionalinis kvotos rezervas dalijamas ne perspektyviems, ES kokybės standartą atitinkantiems pieno gamybos ūkiams, o kelių karvių laikytojams.
Baigiantis metams Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas viename pasitarime kalbėjo: Susidaro įspūdis, kad pareigūnai (Lietuvos J.A.) mano, jog parama yra dovana. Juk išmoka už kvotinį pieną buvo įvesta dėl to, kad ES kiekvienais metais mažina eksporto subsidijas (2005 m. 30 proc., 2006 m. dar 30 proc.). Dėl to mažėja pieno supirkimo kaina, tiesioginės išmokos už kvotinio pieno toną mokamos kaip kompensacija už prarastas pajamas. 2006 metais pieno gamintojai galėjo gauti 96 Lt/t, o gausime 48 Lt/t. Ar tai daug 5 ct už kiekvieną pieno kilogramą?
Tame pačiame pasitarime dalyvavusi Žemės ūkio ministerijos pareigūnė teigė, kad 2006 metais tiesioginės išmokos gali net sumažėti, nes jų dalį reikės skirti iš nacionalinio biudžeto. Optimistiniais vertinimais, už kvotinį pieną lietuviai gaus 59,8 proc. ES mokamų tiesioginių išmokų.
Lietuvoje yra apie pusantro šimto pieno ūkių, kurių produkcija turi ES kokybės sertifikatą. Tai stambios pieno fermos. Jose įdiegtos pažangios technologijos, investuota šimtai tūkstančių ūkininko nuosavų lėšų, taip pat gautų iš ES fondų. Pieno perdirbimo įmonėms tiekiama aukščiausios kokybės žaliavą. Ūkių savininkai pasakojo, jog lietuviškų sūrių pirkėjai iš Izraelio kas mėnesį, iš anksto nepranešę, apsilanko pieno fermose. Jie nori įsitikinti, ar Lietuvos sūrių gamintojams parduodamas tikrai košerinis pienas.
Neseniai grįžusi iš Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) simpoziumo Honkonge ŽŪM sekretorė Dalia Miniataitė paguodė: įgyvendinant įsipareigojimus PPO, 2013 metais bus panaikintos ES eksporto skatinimo priemonės, dėl to įmonės mažins žaliavų supirkimo kainas, kad jos nebūtų aukštesnės už pasaulines. Be to, Lietuvoje laikas susirūpinti ekstensyvaus (primityvaus, natūrinio J.A.) ūkio plėtra. Pasak ŽŪM sekretorės, vidutinis ES ūkio dydis 22 ha.
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos nariai nuogąstauja, jog stambių pieno ūkių laukia tamsus metas. Nacionalinis pieno kvotos rezervas dalijamas dešimtims tūkstančių smulkių ūkininkų, laikančių po kelias karvutes. Perspektyvios karvių bandos paliekamos bado dietai: viena veislinė juodmargė gali duoti ne daugiau kaip dvi tonas kvotinio pieno. Taip atsitiko todėl, kad ūkininkai pagal verslo planus išplėtė fermas, įsigijo veislinių galvijų, numatė gauti papildomą pieno kvotą. Tačiau ES ir mūsų valstybės paramos skirstytojai sostinėje susizgribo: artėja rinkimai į savivaldybes, o stambių pieno ūkių savininkai prieš vienus rinkimus jau tvėrė kelius. Ar nesumanys ir šiemet? Todėl išdalykime kvotos rezervą ūkininkams, kurie kas rytą pakelėmis barškina pieno kibirėlius. Jų daug, jie bus dėkingi per savivaldos rinkimus.
© 2006 XXI amžius
|