Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žvelgti į pasaulio vargus Jėzaus akimis

Popiežius Benediktas XVI palydi krikščionis į prasmingą Gavėnios piligrimystę

Mindaugas BUIKA

Benediktas XVI savo kreipimesi Gavėniai kviečia tikinčiuosius šiuo liturginiu laikotarpiu padėti kenčiantiems žmonėms Nuotrauka iš „L’Osservatore Romano“

Gailestingumas – dieviškoji riba blogiui

Paminėdamas daugelį temų, jau aptartų neseniai paskelbtoje enciklikoje „Deus Caritas est“, Šventasis Tėvas savo kreipimesi 2006 metų Gavėniai kviečia tikinčiuosius ypač šiuo atsakingu liturginiu laikotarpiu žvelgti į pasaulio vargus Jėzaus akimis, nesavanaudiškai padėti kenčiantiems broliams ir seserims, atsiliepiant tiek į medžiaginius, tiek į dvasinius jų poreikius. Kovo 1 dieną, Pelenų trečiadienį, prasidedanti Gavėnia, krikščionių gyvenime tradiciškai yra skiriama ypatingam vidiniam susikaupimui ir atgailai, taip pat aktyviai karitatyvinei veiklai bei įsigilinimui į visuomenės reikalus pagal Bažnyčios socialinį mokymą.

Kreipimosi šiemetinei Gavėniai devizu Popiežius parinko tokius Evangelijos žodžius: „Matydamas minias, jis (Jėzus) gailėjosi žmonių“ (Mt 9,36). Benediktas XVI aiškina, kad, remdamasis jais, norėjo panagrinėti globalinį ir įvairiuose tarptautiniuose forumuose aptarinėjamą vystymosi klausimą. Kaip žinoma, pasaulio valstybės šiuo metu santykinai skirstomos į išsivysčiusias (Vakarų arba Šiaurės) šalis ir besivystančias (arba Pietų) šalis, tarp kurių egzistuoja nemažėjantys ekonomikos lygio kontrastai. Šiandien iš 6 mlrd. pasaulio gyventojų 5 mlrd. gyvena besivystančiose šalyse, kurioms tenka tik 20 proc. globalinių pajamų. Panašūs kontrastai egzistuoja kiekvienoje visuomenėje, taip pat ir išsivysčiusiose šalyse, kur materialiniai turtai sukaupti nedaugelio rankose, o skurstančiųjų „minios“ yra daug didesnės.

Šventasis Tėvas savo kreipimesi patvirtina, kad ir šiandien Jėzus su užuojauta „tebežvelgia“ į vargstančius žmones ir tautas, „gailisi minių“ ir yra pasiryžęs „ginti jas nuo vilkų net savo gyvybės kaina“. Žinodamas, kad pagal Dievo „planą“ kiekvienam žmogui yra skirta galimybė pasiekti išganymą nepriklausomai nuo jo socialinės padėties, Jėzus, „atnašaudamas save, kaip atperkamąją auką, patiki juos visus Tėvui“. Dėl to Bažnyčia tiki, kad Dievas neapleidžia varguose ir nelaimėse besikamuojančių žmonių, tiki gailestingumu – tai yra tuo, ką popiežius Jonas Paulius II savo paskutinėje autobiografinėje knygoje „Atmintis ir tapatumas“ įvardijo kaip „dieviškąją ribą, nustatytą blogiui“.

„Tas, kuris nedovanoja Dievo, dovanoja per mažai“

Priminęs šias krikščionybės tiesas, popiežius Benediktas XVI skatina tikinčiuosius imti pavyzdį iš Jėzaus, kad Gavėnios laikotarpis būtų naudingas sielų išganymui. Jis perspėja, kad esant minėtiems baisiems skurdo iššūkiams, kurie verčia sielvartauti didžiąją daugumą pasaulio gyventojų, Kristaus gailestingam „žvilgsniui“ nepakenčiamai priešingas yra dabar Vakarų visuomenėje paplitęs abejingumas ir savanaudiškas atsiribojimas, susitelkimas tik į savo problemas. Čia galima paminėti globaliniu mastu taikomą išsivysčiusių šalių protekcionistinę politiką tarptautinės prekybos srityje, kai perdėtomis subsidijomis savo produkcijai ir aukštais muitų tarifais stengiamasi apsisaugoti nuo žemės ūkio ir pramoninių prekių, gaminamų besivystančiose šalyse, tuo taip kliudant ekonominę jų pažangą.

Kadangi skurdo mažinimas yra tiesiogiai susijęs su ekonomikos augimu, Bažnyčia smerkia minėtą Vakarų pasaulio „izoliacionizmą“, ragindama padėti besivystančioms šalims, ypač Afrikoje, ne tik finansiškai ir technologijomis, bet ir atverti savo rinkas jų produkcijai, sudaryti palankias sąlygas pajamų iš eksporto augimo. Kaip tik tai būtų tikras sekimas Jėzaus „žvilgsniu“, o Gavėnios laikotarpiui būdingas pasninkas, išmalda bei maldos yra tinkamos priemonės norint ištaisyti savo egoistinį „žvilgsnį“ tiek asmeninio, tiek ir valstybinio gyvenimo mastu.

„Netgi šioje globalinės tarpusavio priklausomybės epochoje yra visiškai aišku, kad nė vienas ekonominis, socialinis ar politinis projektas neįstengia pakeisti tos savęs atsidavimo kitiems dovanos, kuria reiškiasi artimo meilė“, – rašo Šventasis Tėvas. Šiuo atžvilgiu tie, kurie veikia pagal Evangelijos logiką, išgyvena tikėjimą kaip draugystę su Įsikūnijusiu Dievu ir, panašiai kaip Jis, stengiasi palengvinti ypač vargstančių žmonių medžiaginių ir dvasinių poreikių naštą, viską darydami, kas įmanoma, kad jiems pagelbėtų. Be abejonės, čia svarbiausias – evangelizacijos uždavinys, nes „tas, kuris nedovanoja Dievo, dovanoja per mažai“. Šį tvirtinimą popiežius Benediktas XVI pagrindžia liudijimu artimo meilės apaštalės palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos, kuri yra sakiusi, jog „didžiausias skurdas yra nepažinti Kristaus“.

Taigi krikščionys tiek artimo meilės darbais, tiek evangelizacine veikla turi padėti kitiems atrasti Dievą gailestingajame Kristaus veide, nes kitu atveju „civilizacija nėra statoma ant tvirtų pagrindų“, aiškina Šventasis Tėvas. Jis pažymi, kad šiems darbams kaip tik labai tinkamas ir Gavėnios metas, pamaldus Kristaus kančios apmąstymas laukiant Prisikėlimo, taip pat ženklinančio „Kristaus pergalę prieš visokį mus engiantį blogį“. Popiežius primena esminį Gavėnios piligrimystės elementą – atsivertimą ir Viešpaties gailestingumo patirtį per Susitaikinimo sakramentą. Toks Jėzaus „žvilgsnio“ atradimas „grąžina pasitikėjimą tiems, kurie neužsisklendžia skepticizme, atverdamas jiems palaimingos amžinybės perspektyvą“.

Primenamas skurdo mastas pasaulyje

Velykų šviesos paveikta Bažnyčia taip pat savo „žvilgsnį“ į žmones lygiuoja pagal Jėzaus gailestingąjį „žvilgsnį“, per savo narius ir organizacijas skatindama įvairias artimo meilės darbų formas. „Šventųjų pavyzdžiai ir Bažnyčios istoriją ženklinanti didelė misionieriavimo patirtis neįkainojamai rodo geriausius būdus vystymuisi remti“, – pažymi Šventasis Tėvas savo kreipimesi. Kaip Evangelijos įkvėpto nuoširdaus rūpinimosi žmogumi pavyzdžius jis nurodo katalikiškas ligonines, universitetus, profesinio lavinimo mokyklas, nedideles verslo įmones. Kaip ir Jėzus, kuris buvo kupinas užuojautos gausybei vargstančiųjų visame pasaulyje, Bažnyčia irgi jaučia pareigą kreiptis į politinius lyderius bei ekonominę ir finansinę galią turinčius asmenis, kad jie „skatintų vystymąsi, besiremiantį pagarba kiekvieno žmogaus orumui“.

Šventojo Sosto atstovai gali raginti taip elgtis pakviesti dalyvauti įvairiuose vystymąsi aptariančiuose ir programas siūlančiuose tarptautiniuose forumuose. Štai vasario viduryje kalbėdamas Niujorke vykusioje Jungtinių Tautų ekonomikos ir finansų komisijos sesijoje, skirtoje aptarti besivystančių šalių socialines problemas, Vatikano nuncijus toje organizacijoje arkivyskupas Čelestinas Miljorė pažymėjo, kad nors pasaulyje sumažėjo visiškame skurde gyvenančių žmonių, tačiau kai kuriuose regionuose jis tebėra labai didelis. Ypač verčia nerimauti padėtis Afrikoje, kur per pastaruosius 25 metus skurde gyvenančių žmonių, – tai yra, tokių, kurių vidutinės pajamos per dieną nesiekia net vieno dolerio, – beveik padvigubėjo nuo 165 iki 315 milijonų. Todėl organizuota tarptautinė parama besivystančioms šalims lieka ir toliau aktuali ir turi apimti ne tik finansinę bei ekonomikos sritis, bet ir visos infrastruktūros plėtrą, bendrą socialinio gyvenimo vystymą, taip pat ir perėmimą Vakarų patirties kovoje su korupcija.

Tačiau dabartinėje epochoje, kupinoje didelių permainų, „vis labiau jaučiame gyvą ir būtiną atsakomybę už vargšus“. Todėl popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi Gavėniai primena, kad materialinių ir socialinių problemų sprendimo negalima atskirti nuo dvasinių reikalų, kuriuos jis vadina „širdies giliausiais troškimais“. Čia Šventasis Tėvas remiasi savo pirmtako Pauliaus VI 1967 metais paskelbta enciklika „Populorum progressio“ („Žmonijos pažanga“), kurioje galbūt pirmą kartą Bažnyčios socialinėje doktrinoje nuosekliai aiškinamas būtinumas padėti neturtingoms besivystančioms šalims įgyvendinti agrarinę reformą bei kitus struktūrinius pakeitimus ir taip spartinti atsilikusios ekonomikos vystymą.

Veiksmingos religijos laisvės poreikis

Benediktas XVI pažymėjo, kad enciklikoje „Populorum progressio“ griežtai pasmerktos „socialinės engimo struktūros, atsirandančios dėl piktnaudžiavimo nuosavybe ar piktnaudžiavimo valdžia, dirbančiųjų išnaudojimo ar neteisingų sandorių“. Dėl to kai kuriose šalyse privilegijuota oligarchija mėgaujasi rafinuotos civilizacijos vaisiais, o kita gyventojų dalis skursta ir negali susikurti žmogišką orumą atitinkančio gyvenimo. Kaip atsvarą šiam blogiui popiežius Paulius VI siūlė ne tik politinį visų visuomenės sluoksnių bendradarbiavimą bendrojo gėrio labui ir puoselėjimą neturto dvasios, bet ir kvietė „pripažinti aukščiausias vertybes ir Dievą, kuris yra jų šaltinis bei tikslas“. Kitaip sakant, reikia priimti ir gaivinti tikėjimą, kaip Dievo dovaną, ir stiprinti visų vienybę Kristaus meilėje.

Šiame „visiško humanizmo“ kelyje į visapusę žmonių ir tautų pažangą svarbiausias Bažnyčios uždavinys – siūlyti ne tik materialines priemones ir technikos sprendimus, bet skelbti Kristaus tiesą, kurios pagrindu ugdoma sąžinė bei kultūra, „tikrai atsakanti į visus žmonijos klausimus“. Vykdant šį sielovadinį Bažnyčios uždavinį, reikalinga „veiksminga religijos laisvė“, kuri popiežiaus Benedikto XVI įvardijama ne tik „kaip galimybė tiesiog skelbti bei švęsti Kristų, bet ir prisidėti prie meilės gaivinamo pasaulio statydinimo“. Šitaip Šventasis Tėvas dar kartą patvirtina II Vatikano Susirinkimo nuostatas, kurios atmeta laicistų siekį apriboti religijos laisvę liturginėmis apeigomis ir pabrėžia Bažnyčios socialinės veiklos svarbą, kada ji „stiprina visuomenės organizmą ir praturtina žmonių kūrybą gilesne prasme ir reikšme“ („Gaudeum et spes“, 40).

Kitas kriterijus, pagal kurį krikščionys turi vertinti savo lyderių politinę veiklą, yra pripažinimas „to pagrindinio vaidmens, kuris tenka autentiškoms religinėms vertybėms“, žmogaus gyvenime atsiliepiant į giluminius lūkesčius. Kaip tik šios vertybės suteikia etinių motyvų žmogaus asmeninei ir visuomeninei atsakomybei, todėl bandymas, pavyzdžiui, „reguliuoti“ sąžinę profesionalių medicinos darbuotojų, kurie atsisako daryti abortus bei kitus pradėtą žmogaus gyvybę naikinančius eksperimentus, arba baudimas civilinės administracijos darbuotojų, kurie nenori registruoti legalizuotų homoseksualistų „santuokų“, vertintini kaip akivaizdūs tikinčiųjų teisių pažeidimai, nesuderinami su tikrosios demokratijos samprata.

Krikščionybė nėra tik moralizavimas

Baigdamas savo pareiškimą Gavėniai, popiežius Benediktas XVI perspėja dėl kai kurių istorinių klaidų, kurių krikščionys yra padarę, kai, spręsdami rimtas socialines ar politines problemas, manė, kad pirmiausia reikia sutvarkyti žemiškus reikalus ir tik paskui galvoti apie antgamtinius. Pasiduodant tokiai pagundai net ir nuoširdžioje kovoje už teisingumą, galima lengvai nukrypti į totalitarines ideologijas, kaip antai atsitiko su marksizmo elementais persismelkusia vadinamąja išlaisvinimo teologija Lotynų Amerikos šalyse, kurios šalininkais tapo ir kai kurie katalikų dvasininkai. Sutelkusi pagrindinį dėmesį į „neteisingų“ išorinių struktūrų pakeitimą, – neva pakeitus vien tik vyriausybę, viskas susitvarkys, nors iš tikrųjų reikalingos didelės vidinės permainos, – krikščionybė tampa tik paviršutiniu moralizavimu, o „tikėjimo“ prioritetą pakeičia „darymas“.

Šventasis Tėvas vėl pasiremia savo pirmtako mokymu, šį kartą primindamas Jono Pauliaus II encikliką „Redemptoris Missio“, kurioje perspėjama, kad iš krikščionybės negalima daryti „pseudomokslo apie gerą gyvenimą“. (Tokiu pseudomokslu buvusioje Sovietų Sąjungos imperijoje buvo vadinamasis mokslinis komunizmas, kurio atstovai iki šiol užima vyraujančias pozicijas kai kurių Rytų Europos šalių politologijoje ir valdymo sistemoje.) Enciklikoje „Redemptoris Missio“ aiškinama, kad šiuolaikiniame vis labiau sekuliarizuotame pasaulyje bandoma „sekuliarizuoti“ ir išganymą, kada daug kalbama apie kovą už žmogaus gerovę, bet tokio žmogaus, kuris būtų atkirstas nuo savo dvasinių šaknų.

Tačiau krikščionys žino, kad Jėzus suteikia „visuotinį išganymą“, kurį kaip tik primena Gavėnia, paminėdama „Kristaus pergalę prieš visokį mus engiantį blogį“, rašo savo kreipimesi popiežius Benediktas XVI. Tame kelyje į didįjį Velykų džiaugsmą Viešpats saugo ir palaiko, „kai gundytojas akina pulti į neviltį arba dėti iliuzines viltis į savo rankų darbą“. Jis taip pat „rūpinasi, kad istorijoje, net tada, kai viršų, regis, ima neapykanta, niekuomet netrūktų šviesaus Jo meilės liudijimo“, pažymi Šventasis Tėvas, patikėdamas tikinčiųjų Gavėnios piligrimystę Švč. Mergelei Marijai, „gyvajai vilties versmei“, kad ji visus – ypač minias, dar ir šiandien kenčiančias skurdą bei prašančias padėti, palaikyti, suprasti“, – vestų pas savo Sūnų.

© 2006 „XXI amžius“