Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dievo apdovanotas išskirtinėmis malonėmis

Kunigo Jono Kastyčio Matulionio, SJ, gimimo 75-osioms metinėms

Kun. Jonas Kastytis Matulionis, SJ, Ričardo Šaknio nuotrauka

Nuaidėjo Vasario 16-osios džiaugsmingi aidai, širdį guodžiančios, bet ir susimąstymą keliančios kalbėtojų mintys. Ir ne vienas, gaudžiant šventovėje vargonams, su ašara akyse dėkojo Viešpačiui už šį dar tebesitęsiantį laisvės stebuklą. Tai nuopelnas tūkstančių tautos patriotų, savo gyvenimo auka, kančia bei malda grindusių Lietuvos laisvei kelią…

Šiomis valstybei reikšmingomis dienomis savo 75 metų sukaktį šventė garbusis kunigas Jonas Kastytis Matulionis, SJ. Labai teisingai šį patriotą yra apibūdinęs kultūrininkas Domas Akstinas. Jis yra taip jį apibūdinęs: „Tai žmogus daugiašakis, turtingas dvasia ir širdimi, nuėjęs sudėtingą, bet labai garbingą gyvenimo kelią“.

Jis Dievo apdovanotas išskirtinėmis malonėmis. Jis – poetinio žodžio meistras, studijavęs lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Buvo sudaręs net kelis savo kūrybos rinkinius, bet persekiojimų metais juos sunaikino. Mokėsi solinio dainavimo Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, vėliau konservatorijoje, bet dėl giedojimo bažnyčiose iš konservatorijos pašalintas. Jis dalyvavo vokalistų konkursuose Vilniuje ir Maskvoje, buvo respublikinio vokalistų konkurso laureatas, dainavo Paryžiuje, Osle, Stokholme. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu ir LDK Gedimino ordinu. Tačiau, kaip jis pats teigia, brangiausia Dievo dovana jam – kunigystė. Ši neįkainojama Dievo malonė jam padėjo ištverti kalėjimų siaubą, ypač dviejų mėnesių etapą per šešis kalėjimus į Tolimųjų Rytų Čitos srities lagerį.

XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje kun. J.K.Matulionis buvo teistas ir saugumo rūsiuose kalintas ir už Vėlinių procesijas, ir už bendradarbiavimą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“. Nors 1984 metais ir buvo suimtas bei nuteistas trejus metus kalėti vien už tai, kad Vėlinių išvakarėse procesijoje su parapijiečiais ir vaikais, nešančiais žvakutes, ėjo į kapines. Reikėjo pereiti gatvę. Kelios mašinos, norėdamos praleisti šią gražią eiseną, sustojo. Toks ir buvo kun. J.K.Matulionio „nusikaltimas“ – kad neleistinoje vietoje „sustabdė“ eismą. Buvo išvežtas į Smolensko srities Anachovo lagerį.

1985 m. birželio 18 d. pagal amnestiją buvo paleistas. Tačiau Vilniuje išbuvus vos savaitę, į jo butą atėjo du saugumiečiai ir pareiškė, jog nori su juo pasikalbėti. Jis išėjo apsirengęs lengva vasarine apranga. Netrukus paaiškėjo, kad jis vėl suimamas. Nors buvo amnestuotas, be jokio naujo teismo, neleidžiant iš artimųjų gauti nei maisto, nei šiltesnių drabužių, išvežtas į Užbaikalę atlikti likusio bausmės laiko. Laiške jis rašė: „Dievo ranka nuostabiai vedė ir globojo. (Vienas kriminalinis nusikaltėlis, pamatęs sustingusį, be šiltesnio drabužio kunigą, jo drebančius pečius apdengė savo apsiaustu…) Buvo ir džiaugsmo, ir atgailos valandų. Nepažįstami sutikdavo taip, tarsi kas būtų pranešęs, kad atvažiuoja kunigas. Parodydavo pagarbą, pasidalydavo reikalingiausiais dalykais… Tik vienas Dievas taip rūpinasi sutvertuoju žmogumi“. Po ilgos sunkios kelionės jis buvo taip nusilpęs, jog teko paguldyti į ligoninę, kur geraširdė rusė savo laikomos ožkos pienu jį atgaivino.

Štai dar keletas minčių iš jo laiškų, parašytų į tėvynę: „Mano prasmingiausios dienos ne tada, kai plojo Maskvos ir Vilniaus salės, ne tada, kai, pasakius pavardę, suūždavo aplodismentai, bet – kunigystėje: jaudintis aukojant šv. Mišių auką, kartu verkti su penitentu, išgyventi pamokslo metu, guosti ligonį, krikštijant vaikelį, įsakmiai prašyti tėvus būti jam gyvenimo pavyzdžiu“.

„Jūsų šventėse ir iškilmėse su visais Jumis: Sibiro tyloje melsiuos, aukosiu ir giedosiu: „Tave, Dieve, garbiname“, „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, „Marija, Marija“. Jos Sibire – Užbaikalėje niekada neskambėjo… Dėkoju Viešpačiui, kad mane Jis pasiuntė į šį kraštą Jį pagarbinti, padėkoti, atsiprašyti ir aukoti niekada čia neaukotą šv. Mišių auką…“

Grįžo iš lagerio 1987 m. spalio 17 d., bet jau gerokai palaužta sveikata. Šiuo metu jį globoja broliai jėzuitai.

Švenčiant kun. J.K.Matulionio, SJ, gimimo 75 metų sukaktį, Aušros Vartuose po šv. Mišių jį šiltai sveikino susirinkusieji, tarp jų – ir vaikai, darniai skambėjo giesmės ir tautos himnas (choro vadovai – vargonininkė R.Antanavičiūtė ir smuikininkas A.Pleškūnas). O Jubiliatas giliai iš širdies atsidėkodamas linkėjo: „Būkime visi vieningi!“

M. MODESTIJA

© 2006 „XXI amžius“