Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Švietė Vasario 16-osios žvaigždė

Benjaminas ŽULYS

Balys Gajauskas ir jo žmona Irena po daugelio metų, 2000-aisiais, buvusiame Kučino lageryje, kur dabar veikia muziejus Nuotrauka iš asmeninio Gajauskų albumo

Nuo jaunų dienų

Vargu ar Europoje, net ir visame pasaulyje rasime žmonių, kurie už savo patriotinius įsitikinimus, meilę savo tėvynei būtų kalinami lageriuose, kalėjimuose tiek metų, kiek sovietinės okupacijos metais buvo kalinamas Balys Gajauskas. Šiandien jis pažymi gimimo 80-ies metų savo gyvenimo jubiliejų.

Šis žmogus net 37-erius metus kentėjo sovietinio režimo katorgose, bet nė akimirkai neatsisakė patriotinių idėjų, nesuabejojo savo įsitikinimų teisumu. Viltį, kad Lietuva įžengs į laisvos šalies kelią, žiebė Vasario 16-oji, padėjusi pamatą gimtosios šalies valstybingumui.

Šiandien Vilniuje gyvenantis B.Gajauskas gerai pamena, kad dar ankstyvoje jaunystėje jis su savo jaunaisiais bendraamžiais ir bendraminčiais skautais Kaune, Panemunės šile, prie tautos patriarcho Jono Basanavičiaus paminklo, minėdavo šią iškilią datą.

Vokietmečiu Balys platino lapelius su patriotinėmis mintimis, nukreiptomis prieš hitlerinius okupantus. Jo ir daugumos kitų lietuvių įsitikinimu, Lietuva turi būti laisva nuo bet kokių užgrobėjų. Ir vokiečių okupacijos metais būrelis patikimiausių jaunuolių minėjo Vasario 16-ąją. Vieną dieną į butą Kaune, Šančiuose, kur tada dar jaunas Balys gyveno su savo mama, įsibrovė gestapininkai, padarė kratą, ieškodami draudžiamos literatūros, sandėlyje netgi iškasė duobę, tikėdamiesi būtent ten rasti ką nors kompromituojančio. Bet nieko nerado. O toji literatūra buvo padėta kambaryje, knygų lentynoje, kone atvirai. Bet įsiveržėliams nė į galvą neatėjo ten kišti nosį... Aišku, vokiečių laikų kratų ir persekiojimų negalima jokiu būdu sulyginti su vėlesniais, stalininiais ar brežneviniais: pro išmuštruotų čekistų lietuviškomis pavardėmis akis neprasprūsdavo niekas. (Dabar jie turbūt lojalūs, anot kai kurių valdžioje esančių veikėjų, nepriklausomai Lietuvai, bet ar tai ne apgaulė?)

Užėjus sovietams, skautų grupė patriotiškai nusiteikusio jaunimo išsiskirstė, nors su kai kuriais ryšiai ir tada nenutrūko. Balys ir toliau lieka ištikimas savo idėjoms. Jis ėmė palaikyti ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, juos įvairiai rėmė. O partizanams daug ko reikėjo – ginklų, vaistų, popieriaus. Mat sunkiomis, ekstremaliomis kovinėmis sąlygomis partizanai leido laikraščius, kurie B.Gajausko ir kitų patriotų pastangomis pasiekdavo laisvėje esančius gyventojus. Balys, dabar taip pat jau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenantys Vladas Bundonis, Pranas Marcinkevičius, Edvardas Didžiulis paslapčia minėdavo Vasario 16-ąją. Tai būdavo viltingos susikaupimo valandėlės.

Su partizanais ryšius užmezgusio Gajausko pėdomis visą laiką sekė sovietinis saugumas. Netrukus jis po vienos operacijos buvo apsuptas. Besitraukdamas kovoje nušovė į jį jau nusitaikiusį čekistą, tačiau pasislėpti jam nepavyko. Taip jis 1948 m. gegužės 3 d. suimamas, po to teisiamas. Nuosprendis – 25 metai. Kurį laiką buvo kalinamas Vilniuje, kontržvalgybos kalėjime, daugiau nei metus – Lukiškių kalėjime. O 1949 m. gruodžio 24-ąją, Kūčių dieną, Balys su kitais nuteistaisiais atsidūrė lageryje prie Balchašo ežero, Kazachstane. Čia kalėjo daugybė politinių kalinių, tarp kurių buvo apie 300-400 lietuvių. Netrukus jaunesnius kalinius, tarp jų – ir B.Gajauską išvežė į už kelių dešimčių kilometrų buvusias molibdeno kasyklas. Kaliniai ten dirbo pragarišką darbą. Reikėdavo tvirto metalo grąžtais gręžti molibdeno uolienas, aplinkui sklido sveikatai mirtinai pavojingos dulkės, nuo kurių daug kalinių ir net laisvai samdomų žmonių mirdavo jau po kelių mėnesių. Kaip pasakoja B.Gajauskas, tokių kasyklų Sovietų Sąjungoje tuomet buvo tik dviejose vietose, o molibdenas buvo labai reikalingas karinėje tankų gamybos pramonėje. Tad be gailesčio buvo reikalaujama tiekti kuo daugiau šios žaliavos. Vėliau grąžtai buvo patobulinti, dulkių kaupėsi mažiau, ir, padedant Aukščiausiajam, Balys išliko gyvas.

Tų kasyklų lageryje grupė patikimų lietuvių politinių kalinių sueidavo draugėn, paslapčia kalbėdavo apie okupuotą Lietuvą, Sovietų Sąjungos represijas, aptardavo kitus politikos įvykius. Drauge švęsdavo Kalėdas, Velykas, o ypač slaptai – Vasario 16-ąją. Būtinai tyliai sugiedodavo Nepriklausomos Lietuvos himną, pasimelsdavo už laisvą Lietuvą, prisimindavo savo tėvynę, okupacijos jungą ten nešančius savo artimuosius.

Kalėjimai, lageriai

Po kelerių metų kalinys B.Gajauskas atsidūrė režiminiame lageryje, vadintame „Velnio sala“, politinių kalinių mieste – Džezkazgane, kur veikė vario kasyklos. Netoliese buvo ir garsieji Kengyro lageriai, kuriuose, jau po Stalino mirties, vyko žiauriai numalšintas kalinių sukilimas. B.Gajauskas nepaklusdavo tų lagerių režimui, administracijos žiauriai tvarkai, protestavo prieš nepakeliamas gyvenimo sąlygas, visą katorginę sistemą. Nėjo į darbą, kitaip reiškė savo protestą, nors gerai žinojo, kad už tuos protestus nebus glostomas. Tad nuolat buvo baudžiamas karceriu, kur būties sąlygos buvo dar sunkesnės. Tai lietuvio patrioto nebaugino, tik dar labiau stiprino jo ryžtą. O kartą Balys suorganizavęs nemažą lietuvių kalinių grupę drauge su ukrainiečiais užpuolė karcerį ir iš jo išlaisvino apie keliasdešimt žmonių. Kareiviai šaudė virš galvų, tačiau žmonių nekliudė.

Galima išvardyti nemaža lagerių, kalėjimų, kuriuose buvo kalinamas atkaklusis lietuvis B.Gajauskas. Dalis – režiminiai ir ypatingojo režimo lageris, visi – politiniai, pripildyti politinių kalinių, tarp kurių buvo ir daug lietuvių (po rusų ir ukrainiečių). Štai tik vienas kitas lageris, kalėjimas – Vostočnyj Kaunarad, Kengyro, Oziornyj, Sasnovka, Vladimiro kalėjimas, Kučino ir kiti. Kai kurie buvo paprasčiausiai sunumeruoti. Niekur nebuvo knygos, laikraščio. Tik Vladimiro kalėjime, statytame ir veikusiame dar caro laikais, buvo užsilikusi nemaža biblioteka. Į šį kalėjimą laikinai būdavo siunčiami lageryje nusižengusieji kaliniai. Bet kai kuriems jų tokia bausmė buvo kone paskatinimas. Mat kalėjime nubaustieji galėdavo daug skaityti – kalėjimo bibliotekos pagrindą sudarė caro laikų knygos. B.Gajauskas prisimena, kaip čia uždarytieji skaitė žymių filosofų, kitų autorių kūrinius, beveik nė nepakeldami akių nuo knygos, beveik nesikalbėdami vieni su kitu kameros „kolega“, nes nežinia, kada vėl čia pateks. Kai kada Balys ir kai kurie kiti politiniai kaliniai tyčia kaip nors nusikalsdavo, kad patektų į šį kalėjimą ir taip gautų galimybę paskaityti knygų.

Sunkiomis režiminio kalinimo sąlygomis lietuviai kaliniai rizikuodavo ir paslapčia pačių patikimiausiųjų būrelyje paminėdavo Vasario 16-ąją. Tyliai sugiedodavo Lietuvos himną, pasimelsdavo, susikaupę praleisdavo tas pakilaus dvasingumo valandėles. Kalėdos ir Velykos buvo švenčiamos gerokai laisviau. Kartą, kalint Javaso lageryje, prieš Vasario 16-ąją, B.Gajauską, taip pat buvusį partizanų būrio vadą Petrą Paltaroką (Lietuvos karininką, kalėjimuose ir lageriuose iškalėjusį visus skirtus 25 metus), buvusį pavasarininkų vadą A.Valaitį išvežė į kitą (moterų) lagerį ir, ten uždarę į karcerį, laikė kelias dienas. Taip šie žmonės buvo izoliuoti nuo „savo“ lagerio lietuvių, kad nesuorganizuotų tautos šventės paminėjimo.

Buvo ir daugiau lietuvių, kurie širdyje norėdavo minėti katalikiškas, tautines šventes ir Vasario 16-ąją, bet, bijodami bausmių, to vengė. Be abejo, ne vienas jų tikėjo Lietuvos laisve, bet daugelis taip ir nebesulaukė. O buvo daug ir tokių, kurie palūžo ir rašė „atgailos“ laiškus ir taip išeidavo į laisvę, o paskiau, pasidavę KGB šantažui ir tapę agentais, kopė karjeros laiptais. B.Gajauskas represijų nepabūgo, nors Lietuvoje buvo likusi jo mama, o vėliau, antrojo įkalinimo metu, žmona ir dukra. Žmona Irena daug padėjo, išnešant į laisvę slapta parašytus kalinių dokumentus, straipsnius į Vakarų spaudą. I.Gajauskienei ypač dėkingi ukrainiečiai, kuriems Irena irgi daug pagelbėdavo – ji buvo tas plonasis ryšio su laisve siūlelis, per kurį Ukrainos patriotai – laisvėje ir nelaisvėje – galėdavo susisiekti tarpusavyje. Irena tapo Ukrainoje daugiau žinoma ir gerbiama, nei savo tėvynėje.

Viename iš lagerių B.Gajauskas susitiko su Alfonsu Svarinsku. Susipažino su Aleksandru Ginzburgu, Danieliu, Siniavskiu, kitais Rusijos disidentais. Jie irgi tiek laisvėje, tiek kalinimo vietose buvo drąsūs, ryžtingi ir ištvermingi. Beje, mons. A.Svarinskas prisimena, kaip lagerių administracija ypač bijojo Vasario 16-ąją „dvasinio susitelkimo“ švenčiančių lietuvių kalinių.

Baliui kalint Sasnovkos lageryje, į jį atvyko grupė lietuvių sovietinių propagandininkų, kurių užduotis buvo pasikalbėti su lietuviais politiniais kaliniais, įtikinėti juos, kokia gera esanti sovietų valdžia, kaip gera gyventi laimingą tarybinį gyvenimą. Buvo siekiama, kad politiniai kaliniai prisipažintų klydę, prašytų atleidimo. Tada B.Gajauskas ėjo pas tautiečius, ragindamas juos neiti į susitikimą su lietuvių sovietiniu „desantu“. Vieną kartą taip ir nutiko: Balio prikalbinti nė vienas iš 230 lietuvių kalinių į susitikimą su įkalbinėjančiais išduoti savo principus nenuėjo.

Lagerio balsas pasklido po pasaulį

Paskutinį laikotarpį iš priteistų 25-erių metų B.Gajauskas praleido Oziornyj lageryje. Bet ir tada Balys nebuvo sudėjęs rankų. Čia pasitaikė proga pasaulio visuomenei nors trumpai papasakoti apie Lietuvos nepriklausomybės siekius. Mat vieną kartą sugedo lagerio valdžios radijo aparatas. Vienas iš viršininkų pasidomėjo, gal kas mokąs tą radiją suremontuoti. A.Ginzburgas pasisakė apie tai nusimanąs. Gavęs remontui nedidelę patalpą (kurioje dirbo lietuvis P.Paltarokas), jis ėmėsi darbo. Šalia buvo Balys, P.Paltarokas, ukrainietis, latvis. O A.Ginzburgas ne tik suremontavo aparatą, bet jį perdarė į siųstuvą. Ir visi čia buvusieji skubiai bėgo į patalpą prie „siųstuvo“ ir pasakydavo po vieną kitą sakinį, iš anksto parengtą. Taip tiesiai iš lagerio buvo perduotos pasauliui žinios apie persekiojamus kovotojus už laisvę, apie politinių kalinių kančias lageriuose. B.Gajauskas trumpai pasakė apie Lietuvos okupaciją, lietuvių pasipriešinimą sovietams. Taip pat buvo pranešta, kad laida transliuojama kaip tik iš lagerio. Vėliau, jau išlaisvintas, Balys sužinojo, kad tada apie šią trumpą, bet išraiškingą laidą pasauliui papasakojo „Amerikos balsas“, „Laisvoji Europa“, kitos radijo stotys, apie tai rašė Vakarų spauda.

1973 metais, iškentęs kalėjimuose, lageriuose ištisus 25 metus, B.Gajauskas išėjo į laisvę, bet tik laikinai. Pirmiausia, jo, kaip „pavojingo recidyvisto“, „užkietėjusio antisovietčiko“ pabūgo sovietinės Lietuvos čekistai: jam, nemačiusiam tėvynės net 25 metus, buvo atimta teisė grįžti į Lietuvą. Tada Balys nuvyko į Kaliningrado sritį, šiaip taip gavo pasą ir nieko nepaisydamas atvyko į Kauną. Čia sovietinė valdžia jo su pyragais nelaukė, juo labiau žinodama, koks jis „paukštis“. O Balys ir toliau nenuleido rankų, į lietuvių kalbą vertė A.Solženicyno „Gulago archipelagą“. Už tai KGB labai įdėmiai jį sekė, netrukus suėmė ir nuteisė dešimčiai metų ypatingojo režimo lagerio ir penkeriems metams nutrėmimo.

Vienoje iš tos bausmės atlikimo vietų, Permės srities Kučino ypatingojo režimo politinių kalinių lageryje, Balys buvo „įkurdintas“ nedidelėje kameroje tarp keturių sienų. Čia jis sumanė rašyti savo pastabas, išvadas, apibendrinimus apie politinių kalinių sunkiai pakeliamas kalinimo sąlygas kalėjimuose ir lageriuose, taip pat apie sovietinę tikrovę bolševikinėje imperijoje. Ir tuos rašinius perduoti į laisvę, kad jie būtų persiųsti į Vakarus.

Viename iš šiame kalėjime parašytų straipsnių B.Gajauskas pastebi, jog tai buvęs jo vidaus šauksmas, kovą norėjęs tęsti ir sunkiomis sąlygomis. Bet kaip gauti popieriaus, kaip, nuolat per „akutę“ stebimam prižiūrėtojų, rašyti, kaip per nuolatines kratas išsaugoti rašinius, kaip juos perduoti į laisvę? Vienintelė galimybė buvo asmeniniai pasimatymai. Juos kartą per metus gaudavo tik artimieji, giminės ir tai, jei tie pasimatymai dėl kokių nors priežasčių nebuvo uždrausti. Bet rizikuoti vertėjo. Tam darbui reikėjo gerai pasirengti. Artimiausias pagalbininkas ir buvo jo žmona Irena, nors už tokį tarpininkavimą jai grėsė iki septynerių metų nelaisvės.

Balys prisimena, kad jis pirmiausia sugalvojo švaraus ir prirašyto popieriaus slėpimo būdus. Mažoje kameroje vietos slėpti buvo nedaug. Kalinys ieškojo plyšių grindyse, kameros kampuose, sienų įdubimuose, kol pagaliau sumanė viską slėpti sienoje. Jos tinke jis vinimi išgręždavo pieštuko storio skylutę, po to susukdavo lapelį į tūtelę, ją įkišdavo į tą skylutę, susmulkindavo sauso tinko trupinius, tuo skiediniu vietą užtinkuodavo ir pabaltindavo dantų pasta. Kratų metu prižiūrėtojai į sienas nežiūrėdavo, nes neįtarė, kad čia galėtų būti kas nors paslėpta. Balys prisimena, kad toks slėpimas turėjęs ir trūkumų, nes kalinius pervesdavo iš kameros į kamerą apie tai iš anksto nepranešant. (Aišku, tą ji ir darė, kad sutrukdytų kaliniams.) Kai rašinių nepavykdavo išsinešti, kitoje kameroje reikėdavo visą ankstesnį tekstą atkurti.

Balys sako, kad jam pasisekdavo, nes tik vieną kartą paliko du lapelius, o popieriaus atsargas pasisekdavo išgelbėti visas. Pavojingiausias darbas buvęs – prirašytų lapelių surinkimas iš slėptuvių ir jų susukimas į tūtelę. Tuos lapelius reikėdavo labai greitai susukti, nes kuo ilgiau dirbi, tuo didesnis pavojus įkliūti.

Kaip pamena B.Gajauskas, ypatingojo režimo Kučino lageryje pasimatymo kambario nebuvo. Kalinius pasimatyti su artimaisiais veždavo į netoliese buvusį griežtojo režimo lagerį. Prieš įleidžiant į pasimatymų kambarį, Balys, kaip ir kiti kaliniai, būdavo iškratomas, bet ką reikėdavo, jis gudriai išsaugodavo. Per tuos nors ir labai retus susitikimus Balys ir jo žmona Irena, su kuria jam leido susituokti lageryje, paslapčia pasikeisdavo tūtelėmis – jis perduodavo prirašytus lapelius, žmona jam – švarų popierių.

B.Gajausko žmona, grįždama į Lietuvą, aplankydavo kai kuriuos Maskvos disidentus. Jiems papasakodavo, kas dedasi lageriuose, o Balio lapelius perduodavo disidentei Arinai Ginzburg, ši juos išsiųsdavo į Miuncheną Balio draugui, buvusiam sovietinio gulago kaliniui Kęstučiui Jakubynui. B.Gajausko parašyti darbai buvo išversti į kai kurias užsienio kalbas, buvo išspausdinti įvairiuose užsienio leidiniuose. Pasaulis išgirdo lagerio balsą.

Lagerio vadai, Lietuvos kagėbistai niršo, niekaip nesuvokdami, kaip tokiomis ypatingai griežtomis kalinimo sąlygomis buvo įmanoma rašyti, tuos rašinius perduoti į laisvę. B.Gajauską uždarė į karcerį, uždraudė pasimatymus, grasino vėl teisti, bet Balys ir toliau liko, koks buvo iki tol, nenulenkė galvos.

„Reikėjo kovoti ir rizikuoti“

„Ar reikėjo tokia didele kaina rizikuoti? – dabar tarsi klausia, o gal samprotauja B.Gajauskas ir tęsia: – Ši politinė kova buvo dvasinis poreikis priešintis bet kokiomis sąlygomis, nesutikti su okupantu ir neiti su juo į jokius susitarimus. Dėl to reikėjo kovoti ir rizikuoti“. Drauge jis pasidžiaugia, kad tuomet žmona Irena neįkliuvo kagėbistams.

B.Gajauskas, dabar – Nepriklausomybės Akto signataras, džiaugiasi atgauta laisve, už kurią nedvejodamas paaukojo daugybę savo gyvenimo metų. Ir sunerimęs pastebi, kad šiandien Vasario 16-oji ne kiekvienam mūsų tautiečiui, deja, yra tikra Lietuvos dvasingumo, šviesos ir garbingumo šventė. Kitam tai – formali poilsio diena, nesusimąstant apie jos reikšmę bei vertę. Ne vienam valdininkui, pareigūnui Vasario 16-oji tik proga pakalbėti skambiomis frazėmis, už kurių – dvasingumo, doros stygius. Net kokia nors iškilia proga giedant Lietuvos himną, kai kas pamiršta atsistoti, nusiimti kepurę, ištraukti ranką iš kišenės. Dažnai tai – tik formalumas. Net ir Seime. O ar daug apie šią tautos datą, kovas už Lietuvos laisvę žino mūsų moksleiviai, studentija? tarsi klausia B.Gajauskas. Ir priduria, kad daug norėti iš visos mūsų jaunuomenės vargu ar galima. Juk dabartinę jaunuomenę auklėja daugiausia sovietmečio laikais parengti pedagogai. Tai paliko žymę daugelio, ne vien pedagogų, mąstysenoje.

B.Gajauskui kelią rodė ir teikė išsigelbėjimo iš sovietinės okupacijos viltį Vasario 16-osios žvaigždė, kuri ir šiandien šviečia atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvoje.

Vilnius

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos sveikinimas

Didžiai vertiname Jūsų indėlį kovoje už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir tolesnį dalyvavimą atsakingų valdymo struktūrų darbe. Už Lietuvos išlaisvinimą iš bolševikinės okupacijos Jūs paaukojote 37 gražiausius gyvenimo metus, patyrėte sovietinės imperijos lagerių žiaurumus, bet nepalūžote šioje nelygioje kovoje ir laimėjote.

Atkuriant nepriklausomybę Jūs buvote daugybės darbų iniciatoriumi, organizatoriumi ir įkvėpėju. Jūs tapote Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataru, ryžtingai kūrėte Lietuvos saugumo sistemą.

Džiaugiamės Jūsų kasdiene veikla tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Už nuopelnus Lietuvai esate gerbiamas ir apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, Komandoro didžiuoju kryžiumi. Gražaus jubiliejaus proga prašome Jums Aukščiausiojo pagalbos ir jėgų toliau darbuotis Lietuvos labui.

L.Kerosierius,
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto
tarybos posėdžio pirmininkas

A.Budriūnas,
sekretorius

© 2006 „XXI amžius“