|
Imperijos žlugimo uvertiūra
Petras KATINAS
Vasario 25 dieną sukako 50 metų nuo garsiojo SSKP centro komiteto pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo istorinio pranešimo SSKP XX suvažiavime. Šis genseko pranešimas sukėlė milžinišką rezonansą visame pasaulyje. XX partijos suvažiavimas prasidėjo 1956 m. vasario 14 d., tačiau niekas iš delegatų net nenutuokė, kad paskutiniąją suvažiavimo dieną N.Chruščiovas perskaitys pranešimą Apie asmenybės kultą ir jo pasekmes. Pasak rusų istoriko ir publicisto Rojaus Medvedevo, dargi pats N.Chruščiovas neįsivaizdavo, jog, pradėjęs savo kalbą vienoje šalyje, iš esmės baigs ją jau kitokioje. Ir istorikas visiškai teisus. Niekas nei Sovietų Sąjungoje, nei užsienyje, nors ir tikėdamiesi tam tikrų permainų Sovietų imperijoje po Stalino mirties, net pagalvoti nedrįso, kad vienas didžiausio pasaulio XX amžiaus tirono ir galvažudžio bendražygių, pats nemažai prisidėjęs prie masinio savo piliečių naikinimo, išdrįs pasmerkti Staliną, tiesa, tą pasmerkimą įvardijęs asmenybės kultu. Iš tiesų po tirono ir kraugerio Stalino mirties aukščiausiam sovietų partiniam elitui iškilo klausimas: kas taps Stalino įpėdiniu? Labiausiai tikėtina, jog tuo tikslu ir pavojingiausią pretendentą Lavrentijų Beriją pavyko pasiųsti į aną pasaulį tų pačių metų vasarą. Po jo, liko du pagrindiniai varžovai ir pretendentai: SSKP CK pirmasis sekretorius N.Chruščiovas ir SSRS ministrų tarybos pirmininkas Georgijus Malenkovas. Pastarąjį 1955 metais šiaip taip pavyko išversti iš ministrų tarybos pirmininko kėdės, tačiau G.Malenkovas vis dar išliko labai įtakinga figūra partijos viršūnėse. Pirmiausia todėl, kad dar nuo Stalino laikų G.Malenkovas SSKP centro komitete tvarkė kadrų reikalus, taigi turėjo didelės įtakos partiniame ir ūkiniame aparate, į kurį susodino savus žmones.
Aišku, pretendentams į aukščiausiąją valdžią, ypač totalitarinėse valstybėse, noromis nenoromis reikia derėtis su kitais elito atstovais. Sovietinėmis sąlygomis tai reiškė, jog kas pažadės užtikrinti aukščiausiems partiniams veikėjams daugiau stabilumo ir saugumo garantijų, tas ir laimės vadovavimą partijai. Tuo labiau kad toliau gyventi pagal Stalino laikrodį, dirbti naktimis ir kiekvieną minutę drebėti, ar nepasibels į duris čekistai, dauguma partinių bonzų nebenorėjo. Tad tokioje neįprastoje situacijoje ir prasidėjo SSKP XX suvažiavimas.
Savaime suprantama, kad partiniam susibėgimui buvo rengtasi iš anksto. Paskutinę 1955 metų dieną centro komiteto prezidiumo posėdyje buvo nuspręsta sudaryti komisiją, kuri turėjo spręsti realibitacijos klausimus. Kitaip tariant, įvertinti stalininių represijų mastą. Žinoma, pirmiausia dėl represuotų politinių nomenklatūrininkų. Visi kiti sušaudyti ir nukankinti milijonai žmonių partinėms viršūnėms niekada nerūpėjo. Įdomu, kad šiai komisijai vadovauti buvo paskirtas aršus stalinistas, buvęs Pravdos redaktorius ir CK sekretorius P.Pospelovas. Jis ėmėsi darbo su tokiu pat entuziazmu, su kokiu Stalino laikais savo redaguojamame organe triuškino liaudies priešus. Jau po mėnesio P.Pospelovo komisija parengė 70 puslapių ataskaitą apie Stalino valdymo metų represijas ir ją pateikė N.Chruščiovui. Duomenys buvo baisūs. Pasirodė, jog tik 1937-1938 metais apkaltinus antisovietine veikla buvo areštuota pusantro milijono žmonių, iš kurių 700 tūkstančių buvo sušaudyti! Ir didžiąją daugumą nuosprendžių pasirašė pats Stalinas.
Likus penkioms dienoms iki suvažiavimo pradžios, P.Pospelovo komisijos pranešimą išklausė SSKP CK prezidiumo nariai. Senoji stalininė gvardija, savo žmogėdriškumu nenusileidusi tėvui ir mokytojui, - Molotovas, Vorošilovas ir Kaganovičius, - kategoriškai pareikalavo, jog šis klausimas, ypač apie asmeninę Stalino atsakomybę dėl masinių represijų ir žudynių, nebūtų pateiktas suvažiavimui. Tuo tarpu jaunesniuosius partinius vadovus ištiko šokas, ir jie pasisakė, kad klausimas būtų svarstomas suvažiavime. N.Chruščiovas, kurio rankos buvo irgi kruvinos iki alkūnių, nuramino oponentus pareikšdamas, kad jis visus sutaikys, ir pabrėžė, jog nereikia mėgautis praeitimi. Tuo tarpu suvažiavimo delegatai net neįtarė, kas vyksta partijos viršūnėse. Nes sprendimas, jog N.Chruščiovas pasakys kalbą suvažiavime apie asmenybės kultą, buvo priimtas tik vasario 14 dieną, t.y. pirmąją XX suvažiavimo dieną. N.Chruščiovas net nederino savo kalbos teksto su partijos bičiuliais ir sumanė gana rizikingą operaciją. Savo asmeninei stenografistei padiktavo nemažai papildymų P.Pospelovo komisijos tekstui.
Taigi paskutiniąją XX suvažiavimo dieną, 1956 m. vasario 25 d., buvo paskelbtas uždaras posėdis. N.Chruščiovo pranešimas tapo visiška staigmena beveik visiems suvažiavimo dalyviams. Po pranešimo nepasigirdo jokių tradicinių ilgų, audringų plojimų, o salėje įsivyravo visiška tyla. Didžiojoje Kremliaus rūmų salėje pliaukštelėjo delnais tik keli delegatai, bet ir tie, išvydę išbalusius ir piktus kolegų veidus, išsigandę nutilo. Beje, niekas net nestenografavo šio uždaro posėdžio, nedarė jokių magnetofonų įrašų. Visiems delegatams buvo griežtai įsakyta nieko neužrašinėti savo bloknotuose. Vėliau to suvažiavimo delegatai savo prisiminimuose rašė, kad N.Chruščiovas pasakytoje kalboje labai daug improvizavo ir visiškai nuklysdavo į lankas. Kaip rašo rusų istorikas profesorius Rudolfas Pichoja, tenka konstatuoti, jog greičiausiai niekada nebus sužinota, ką kalbėjo N.Chruščiovas iš XX suvažiavimo tribūnos. Tačiau visiškai akivaizdu, kad jam pavyko suduoti pagrindinį smūgį savo svarbiausiam varžovui G.Malenkovui. N.Chruščiovas sugebėjo pateikti G.Malenkovą kaip atsakingą už raudonosios armijos pralaimėjimus 1941 metais ir masines represijas armijoje.
Taigi N.Chruščiovas kovą su konkurentu laimėjo. 1957 metais G.Malenkovas neteko visų partinių postų ir buvo pasiųstas darbuotis Ust Kamenegorsko hidroelektrinės direktoriumi.
N.Chruščiovo pranešimas buvo labai kruopščiai suredaguotas, įrištas į knygelę raudonais viršeliais ir su grifu ne spaudai išsiuntinėtas visoms didesnėms partinėms organizacijoms. Netrukus faktiškai su šiuo pranešimu susipažino ir visi SSRS gyventojai. Nereikėjo ilgai laukti, ir N.Chruščiovo pranešimas pasiekė užsienį. O po to prasidėjo masinės Vakarų šalių komunistų, ypač inteligentų išėjimas iš komunistų partijos. Dar daugiau, kilo neramumai komunistinėse Lenkijoje ir Vengrijoje. Kaip rašo profesorius R.Pichoja, XX suvažiavimas ir N.Chruščiovo pranešimas pradėjo sovietinės imperijos ir vadinamosios socialistinės sistemos griūtį. Tačiau prof. R.Pichoja ir ironizuoja: O juk Chruščiovas tuo savo pranešimu nesiekė nieko kito, o tik susidoroti su savo pagrindiniu konkurentu Malenkovu.
N.Chruščiovo asmenybę geriausiai apibūdino buvęs profesionalus Sovietų Sąjungos šnipas Viktoras Suvorovas, 1978 metais pabėgęs į Didžiąją Britaniją ir už akių nuteistas mirti. V.Suvorovas parašė ištisą seriją knygų apie bolševizmo piktadarybes, kurios paskelbtos daugelyje pasaulio šalių. Štai ką jis rašo apie N.Chruščiovą savo knygoje Pergalės šešėlis (Vilnius. Mintis, 2005): 1939 m. rugsėjo 1-oji Antrojo pasaulinio karo pradžia. Rugsėjo 2 dieną V.Serovas tampa Ukrainos NKVD šefu. Rugsėjo 4 d. jam suteikiamas valstybės saugumo 3-iojo rango komisaro laipsnis. Kijeve Serovas pirmą kartą susitinka su N.Chruščiovu. 1937 metais Chruščiovas buvo Maskvos miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius. Jis aktyviai dalyvavo masiniuose žmonių šaudymuose. Nuo 1938 metų sausio Chruščiovas Ukrainos KP CK pirmasis sekretorius. Ukrainą jis valė taip pat uoliai, kaip ir Maskvą. Visi partijos sekretoriai, nuo rajoninių komitetų ir aukštesni, asmeniškai skirdavo ir pasirašydavo mirties nuosprendžius. Vėliau, tiesa, ir patys atsidurdavo po tuo pačiu baudžiamuoju proletariato kirviu. Bet du respublikų kompartijų sekretoriai po didžiojo staliniško valymo kirviu nepakliuvo, nes parodė ypač daug uolumo. Šių dviejų teroro stachanoviečių pavardės: Berija Užkaukazėje, Chruščiovas Kijeve. Kai Serovas susitiko su Chruščiovu, pastarasis jau buvo apsipylęs krauju iki plikės.
© 2006 XXI amžius
|