Atnaujintas 2006 vasario 24 d.
Nr.16
(1416)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Apreiškimai, stebuklai ir Merkinės piramidė

Kun. dr. Robertas RUMŠAS,

Merkinės parapijos klebonas

Pastaruoju metu įvairiose žiniasklaidos priemonėse vėl rodoma ir kalbama apie Merkinės piramidę, regėtoją Povilą ir su ja susijusius reiškinius. Bažnyčia savo tikinčiuosius ragina kiekviename žmoguje ieškoti gėrio daigų ir neskubėti teisti.

Dievo troškimas įrašytas kiekvieno žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško (plg. KBK, p.21). Tikėjimas yra asmeniškas aktas: laisvas žmogaus atsakymas į save apreiškiančio Dievo kreipimąsi. Tačiau tikėjimas nėra izoliuotas aktas. Niekas nėra pats sau davęs tikėjimo, kaip nėra sau davęs gyvenimo. Lietuva yra katalikiškas kraštas. Kiekvieną sekmadienį švęsdami Eucharistiją mes iškilmingai išpažįstame savo tikėjimą, tą tikėjimą, kurį Bažnyčia jau daugiau kaip 2000 metų skelbia. II Vatikano Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą „Dei Verbum“ sako: Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio lobį, prie kurio pririšta visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų (plg. Apd 2, 42). Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas. Pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui, kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus vardu (DV, 10).

Bažnyčia neatmeta stebuklų, privačių apreiškimų ir kitų nepaaiškinamų reiškinių, bet ne visos dvasinės dovanos ir įvairūs reiškiniai ateina iš Dievo ir atitinka Evangelijos mokymą. Todėl kiekvienam katalikui yra pravartu žinoti autentišką Bažnyčios mokymą apie šiuos reiškinius. Kas yra viešas ir privatus apreiškimas? Bažnyčios mokymas skiria viešą apreiškimą ir privačius apreiškimus. Tarp šių dviejų apreiškimų yra esminis skirtumas. Terminas „viešas apreiškimas“ nurodo Dievo apreiškiantį veikimą, skirtą visai žmonijai, kuris literatūrinėje išraiškoje yra užrašytas dviejose Biblijos dalyse – Senajame ir Naujame Testamentuose. Jis vadinasi „apreiškimu“, nes pats Dievas leido žmonėms palaipsniui save pažinti iki to momento, kai Jis Pats tapo žmogumi, kad patrauktų prie savęs ir apie save suburtų visą pasaulį per savo įsikūnijusį Sūnų Jėzų Kristų. Kristuje Dievas pasakė viską apie save, todėl apreiškimas yra baigtas su Kristaus paslapties realizavimu Naujajame Testamente.

„Katalikų Bažnyčios katekizmas“ (KBK), norėdamas geriau išryškinti apreiškimo baigtinumą ir pilnutinumą, cituoja šv. Kryžiaus Joną: Nuo to laiko, kai mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo Žodis, Dievui nebelieka nieko daugiau pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską (...) nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, Jis viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską – savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių (KBK, 65, p.29). Taigi vienintelis Dievo apreiškimas, skirtas visiems žmonėms, yra baigtas su Kristumi ir su Jo pateiktu liudijimu Naujajame Testamente. Bažnyčiai yra patikėtas autentiškas apreikštojo Dievo žodžio aiškinimas. Aišku, Bažnyčia negali žiūrėti vien tik į praeitį, tuo ji būtų pasmerkta steriliam kartojimui. KBK aiškiai sako: Nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį (KBK, 66, p.29). Pats Viešpats Jėzus atsisveikinime su savo mokiniais kalba apie palaipsnišką apreiškimo turinio išaiškinimą: Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano ir jums tai paskelbs (Jn 16, 12-14). Šiame kontekste galime geriau suprasti, kas yra privatus apreiškimas. Tai yra vizijos ir apreiškimai, įvykę po Naujojo Testamento. KBK rašo: Amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų „privačių“ apreiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo lobiui. Jie turi ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Kristaus Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnutiniau išgyventi“(KBK, 67, p.29). Pirmą kartą įvairiais apreiškimais, vizijomis buvo susidomėta V Laterano Susirinkime, šis Susirinkimas 1516 metais patvirtino griežtus kriterijus privačių apreiškimų, vizijų atžvilgiu, kurie buvo gausūs tuo metu, siekiant apsaugoti Bažnyčią ir jos autoritetą. Tridento santaryba 1563 metais atnaujino griežtus Laterano Susirinkimo kriterijus, išplėsdama juos į įvairias sugestijas, vaizdus, kurie buvo laikomi „stebuklais“. Popiežius Benediktas XIV XVIII amžiuje formaliai nustatė privačių apreiškimų statusą, patvirtindamas du aiškius principus: a) leidimas, kurį suteikia Bažnyčia, yra patvirtinimas, kai apreiškimas yra žinomas ir naudingas tikinčiųjų dvasiniam augimui; b) privačiam apreiškimui negali būti duotas katalikų tikėjimo pritarimas, bet tiktai žmogiškas pritarimas.

Privataus apreiškimo svoris iš esmės yra skirtingas nuo viešo apreiškimo. Viešajame apreiškime pats Dievas žmogaus žodžiais, tarpininkaujant gyvai bendruomenei Bažnyčiai, kalba žmonėms ypatingai per Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Tikėjimas į Dievą ir Jo Žodį skiriasi nuo bet kokio kito tikėjimo, pasitikėjimo ar žmogiškos nuomonės. Aiškumas, kuriuo Dievas kalba man, duoda tikrumą, kad susitiksiu su ta pačia tiesa, kurios negalima palyginti su jokia kita žmogiška pažinimo forma. Tai yra aiškumas, ant kurio statau savo gyvenimą ir kuriuo pasitikėsiu mirdamas.

Privatus apreiškimas turi padėti šiam tikėjimui ir gali būti kaip tikėtinas, jeigu nukreipia ir nurodo į viešą apreiškimą. Privatus apreiškimas yra skirtas vienai sielai arba atitinkamam sielų skaičiui (viešas apreiškimas skirtas visai žmonijai).

Privačių apreiškimų charakteristikos

Pagal katalikų teologiją, privatūs apreiškimai yra: 1) galimi, 2) realūs, 3) reti, 4) būtinai subordinuoti viešam Apreiškimui, 5) nieko naujo negali pridėti prie viešo Apreiškimo.

Privatūs apreiškimai yra galimi. Pačiu faktu, kad Bažnyčia tikrina „a priori“, vadinasi, jų neatmeta. Dievas, kuris yra davęs žmonijai viešą Apreiškimą, kai kurioms sieloms gali suteikti malonę labiau suvokti galutinį apreiškimą. Dievo paslapties turtai neišsemiami. Todėl Dievas neatsisako tiesioginių kontaktų su atskiromis sielomis jas mokydamas. Pranašas Joelis sako: „ Tada išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seni žmones sapnuos sapnus, o jūsų jauni žmones turės regėjimus“ (Jl 3,1).

Privatūs apreiškimai yra realūs. Kai kurie apreiškimai, vizijos yra tapę oficialaus liturginio kulto pagrindu. Pavyzdžiui, Švč. Jėzaus Širdies pamaldumui ir šventei daug prisidėjo privatūs apreiškimai, duoti šv. Margaritai Marijai Alacoque. Kriterijai, kurie leidžia patikrinti apreiškimo realumą, yra trys: a) asmuo, kuris gauna apreiškimą; b) materija, kuri liečia apreiškimą; c) apreiškimo padariniai.

a) Asmuo, kuris gauna apreiškimus, turi pasižymėti tam tikromis prigimtinėmis ir antgamtinėmis savybėmis.

Prigimtinės savybės arba temperamentas (harmoningas, turintis pusiausvyrą ar psichoneurotikas, isterikas); moralinės savybės (ar asmuo yra visiškai nuoširdus, ar linkęs perdėti, išgalvoti).

Antgamtinės savybės: ar turi tvirtumo dorybę, ar yra paklusnus, ar turi nuoširdų ir gilų nuolankumą (gal tik siekia pasirodyti, kad yra nuolankus). Šie elementai (asmens prigimtinės ir antgamtinės savybės), kiek jos yra pozityvios, aišku, dar neįrodo apreiškimo realumo, tačiau tai yra pagalba patikrinti asmens tvirtinimus, kad jis yra gavęs apreiškimą. Jei minėti elementai yra negatyvūs, apreiškimas mažai tikėtinas (plg. Lambertini, De Servorum Dei beatificatione et canonizatione, L. III, cap. 51, Nr. 3).

b) Kitas kriterijus patikrinti apreiškimo realumą yra pati apreiškimo materija. Apreiškimas, kuris yra realus (o ne tariamas), jei yra priešingas tikėjimui, geriems papročiams, yra, be abejonės, atmestinas, nes Dievas negali sau pats prieštarauti mokydamas dalykų, priešingų Bažnyčios mokymui, kuri yra Tikėjimo lobio saugotoja. Taip pat skelbiami dalykai, kurie prieštarauja vieningai Bažnyčios Tėvų ir teologų nuomonei, yra atmestini. Įvairių negalimų ir perdėtų dalykų reikalavimas taip pat nėra iš Dievo.

c) Trečias kriterijus patikrinti apreiškimo realumą yra padariniai, kurie kyla iš apreiškimo. Iš vaisių pažinsi medį. Realūs, tikri apreiškimai sukelia aiškumą, ramybę; tuo tarpu netikri apreiškimai sukelia sąmyšį, nerimą, priešiškumą, jie yra piktosios dvasios padariniai. Tikri apreiškimai sužadina sieloje dorybes, ypač nuolankumą, netikri – puikybę.

Privatūs apreiškimai, be to, kad jie yra galimi ir realūs, yra reti. Kadangi tai yra ypatinga antgamtinė intervencija, todėl yra reta. Tad Bažnyčia privačių apreiškimų atžvilgiu yra labai atsargi. Aprobaciją suteikia tik kruopščiai ištyrusi privataus apreiškimo turinį, raštus, ar tai neprieštarauja tikėjimui.

Privatūs apreiškimai būtinai turi būti subordinuoti viešam Apreiškimui. Privatus apreiškimas turi būti interpretuojamas viešo Apreiškimo šviesoje. Viešas Apreiškimas negali priklausyti nuo privataus apreiškimo, privatūs apreiškimai turi turėti ryšį su viešu Apreiškimu.

Privatūs apreiškimai negali nieko nauja pridėti prie viešo Apreiškimo. Net tuo atveju, kai Bažnyčia juos priima, ji neuždeda tikintiesiems pareigos jais tikėti. Tie, kurie jais netiki, nėra „eretikai“.

Privatus apreiškimas turi geriau padėti suvokti ir aktualizuoti Evangeliją. Vienas iš pagrindinių privataus apreiškimo kriterijų nustatyti jo vertumui yra jo orientacija į Kristų. Kada yra nutolstama nuo Jo, kuomet privatus apreiškimas tampa autonomišku, svarbesniu už Evangeliją, aišku, jis nėra iš Šv. Dvasios. Privatus apreiškimas gali iškelti naujus akcentus, naujas pamaldumo formas arba pagilinti jau esamas. II Vatikano Susirinkimas kalba apie „laiko ženklus“. Pats svarbiausias laiko ženklas yra pats Kristus. Skaityti laiko ženklus, vadinasi, pripažinti Kristaus buvimą kiekviename laike. Privačiuose apreiškimuose, pripažintuose Bažnyčios, apie tai ir kalbama: padėti suprasti laiko ženklus ir juose rasti teisingą atsakymą tikėjime.

Kas yra stebuklas? Norint gerai suprasti stebuklą, reikia turėti omenyje Šventąjį Raštą, Tradiciją ir Bažnyčios mokymą.

Biblijos terminologija

Senojo Testamento (ST) stebuklai yra vadinami térata, tai yra nepaprasti įvykiai. Pakartoto Įstatymo knygoje, taip pat Naujajame Testamente (NT) yra vartojamas terminas semeīa kai térata, kuris reiškia nepaprastą šventą įvykį. Kitas žodis, vartojamas ST, yra thaumasķa – faktai, kurie sužadina nusistebėjimą. NT stebuklai dažnai yra vadinami adynata, tai yra dieviški darbai, neįmanomi žmogui. Pagal apaštalą Joną, érga darbai, tai yra Kristaus, kaip Dievo Sūnaus darbai. Evangelistai Morkus, Matas, apaštalas Paulius stebuklus vadina dynimeis, t.y. dieviškos galybės ir pasireiškimo padariniai. Taigi ST ir NT, ypač evangelistas Jonas stebuklus vadina semeīon, ženklais, nepaprastais įvykiais. Stebuklas yra daugiau negu nepaprastas įvykis, tai yra ženklas, ateinantis iš Dievo.

Tradicija

Šv. Augustinas savo raštuose ypač pabrėžia psichologinį ir semiologinį aspektą. Stebuklas yra fenomenas, kuris netikėtai sulaužo gyvenimo monotoniją ir sukelia nuostabą. Šis psichologinis efektas yra tarytum atramos taškas tai funkcijai, kurią atlieka stebuklas. Stebuklas pagal šv. Augustiną kviečia žmogų, kuris yra per daug išsiblaškęs, nerūpestingas, taip pat per daug kūniškas, pakelti akis į dangų ir pamąstyti apie neregimąją realybę ir malonės pasaulį.

Šv. Anzelmas į pirmą vietą iškelia transcendentinį stebuklo aspektą. Pasak jo, stebuklas yra veiksmas, padarytas tiktai Dievo, nes viršija sukurtos visatos galias. Šv. Tomas Akvinietis stebuklo apibrėžime iškelia fizinį transcendentiškumą.

Bažnyčios mokymas

I Vatikano Susirinkimas stebuklus apibūdina kaip dieviškus faktus. Šie faktai pasireiškia Dievo visagalybės dėka. Stebuklai taip pat yra apreiškimo ženklai: ženklai, siųsti Dievo padėti žmonėms, atpažinti, kad Jis kalbėjo jiems. II Vatikano Susirinkimas kalba apie darbus, ženklus ir stebuklus, kuriais Kristus apreiškia ir kartu paliudija dievišką apreiškimo kilmę. Šie trys terminai parodo tris stebuklo aspektus.

Remdamiesi Šventuoju Raštu, Tradicija ir Bažnyčios mokymu, stebuklą galime apibrėžti kaip nepaprastą religinį fenomeną, kuris pasireiškia kosminėje tvarkoje specialia ir veltui suteikiama Dievo galybės ir meilės intervencija, kuria Dievas nurodo žmonėms savo atėjimo į pasaulį išganymo žodžio ženklą.

Pasiaiškinkime pagrindinius terminus.

1. Stebuklas yra fenomenas, kuris nepaprastai sujaukia normalią dalykų eigą (pavyzdžiui, raupsuotojo išgijimas). Įvyksta nuostaba, šokas. Stebuklas įvyksta kosminėje tvarkoje, jutiminio pasaulio realybėje.

Taigi jis skiriasi nuo pranašystės (noetinė tvarka), nuo šventumo (moralinė tvarka) ir nuo paslapčių, kurios išeina iš jutiminės patirties ribų (hipostatinė vienybė).

2. Stebuklas yra religinis ir šventas fenomenas. Negalima vadinti stebuklu fenomeno, kurį galima patikrinti profaniniame kontekste (pvz., laboratorijoje). Religiniu kontekstu reikia suprasti sumą įvairių aplinkybių, kurios suteikia šiam fenomenui struktūrą arba bent dieviško ženklo regimybę. Pvz., stebuklas, kuris sukelia kaip pasekmę nuolankią ir pasitikinčią maldą; kuris, lydimas švento gyvenimo, susivienijimo su Dievu, ir yra ypatingo Dievo palankumo ženklas; stebuklas, kuris paliudija tos misijos autentiškumą, kuri išeina iš Dievo (Kristaus ir pranašų atveju). Stebuklas nėra izoliuota realybė, bet vientisas kompleksas kitų ženklų, kuriais Dievas gelbsti žmogų per Jėzų Kristų. Stebuklas turi prasmę tiktai ryšyje su Kristumi Mesiju, Tėvo Sūnumi, Jo darbais.

3. Stebuklas yra atėjimo į pasaulį išganymo žodžio ženklas. Stebuklas savo esme yra veiksmas ir ženklas. Taip pat tai yra interpersonalinis ir nurodantis ženklas dieviškos intencijos ir Jo kalbėjimo būdas, nurodantis žmogui, kad išganymas yra atėjęs.

Bažnyčia turi teisę pasakyti savo nuomonę ir įspėti savo ganomuosius apie pavojus, kurie gali slypėti vadinamuose privačiuose apreiškimuose. Atidžiai išklausius įrašą, kuriame, pasak regėtojo Povilo, jam kalba Dievas apie Merkinės piramidės paskirtį ir funkcijas, aiškėja tam tikra terminologija, kuri yra panaši į Naujojo amžiaus vartojamą terminologiją: Nešančiojo Dievo Žodžio energija. Natūralioji žmogaus būdu siunčiamoji banga. Dievo Žodžio išpranašavimas. Piramidės regėtojas teigia, kad šis statinys turi Dievo Tėvo Bažnyčios statusą ir kad piramidėje yra išklausomos žmogaus bėdos ir prašymai. Pats Povilas save vadina mediumu, per kurį jo mokytojas jam perduoda informaciją.

Ar tai turi ką nors bendra su Bažnyčios skelbiamu tikėjimu? Dievo žodis jau yra paskelbtas, kito Dievo žodžio negali būti. Esminis krikščionių tikėjimo elementas yra Dievo nusileidimas pas savo kūrinius, pas pačius mažiausiuosius ir labiausiai nuskriaustuosius. Kodėl tik piramidėje gali būti išklausomi žmogaus prašymai ir bėdos? KBK rašo: Bažnyčia – Dievo namai – yra sava liturginės maldos vieta parapinei bendruomenei. Ji taip pat yra tinkamiausia vieta garbinti Švenčiausiajame Sakramente realiai esančiam Kristui. Norint tikrai melstis, tinkamos vietos parinkimas nėra bereikšmis: tai gali būti „maldos kampelis“ asmeninei maldai su Šventuoju Raštu ir šventais paveikslais, kad, būdami ten, „slaptoje“, pasiliktume savo Tėvo akivaizdoje. Krikščioniškoje šeimoje toks kampelis, tarytum koplytėlė, gerai nuteikia bendrai maldai, (...) taip pat maldingos kelionės primena, kad mes žemėje keliaujame į dangų. Jau nuo seno jos yra itin gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos išgyventi kaip Bažnyčia krikščioniškosios maldos įvairovę (KBK, p. 545).

Lietuvoje yra daug įvairių šventų vietų, ypatingai paskirtų Dievo Motinai Marijai (Šiluva, Pivašiūnai, Aušros Vartai, Žemaičių Kalvarija), kuriose tikintieji per Marijos užtarimą gauna įvairių Dievo malonių, nes ji pažįsta žmogaus prigimtį, su kuria joje yra susijungęs Dievo Sūnus. Todėl katalikai tikintieji, užuot ieškoję dvasinės paguodos statinyje, kuriame, pasak regėtojo, veikia „Nešančiojo Dievo žodžio energija“, ir klausę liguistos vaizduotės vaikino išsigalvojimų, savo prašymus, viltis ir troškimus turi sudėti į gyvojo Dievo rankas.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais egzistavo daug įvairių erezijų, sektų, kurios savaip aiškino Kristaus mokslą. Bažnyčios tėvai savo raštuose gynė autentišką Kristaus mokslą nuo įvairių iškraipymų. Šv. Irenijus Lijonietis (130-140) savo veikale „Prieš Erezijas“ rašo: „Nedera pas kitus ieškoti tiesos, kai ją lengvai galima pasiimti iš Bažnyčios, nes apaštalai tarsi į turtingą aruodą pilniausiai į ją surinko visus tiesos trupinius, kad kiekvienas norintis pasisemtų iš jos gyvybės gėrimo. Ji yra kelias į gyvenimą, o visi kiti – vagys ir plėšikai. Todėl tikrai reikia jų saugotis, o visa, kas yra Bažnyčios, mylėti didžiausia meile ir suprasti tradicijos tiesą“ (Bažnyčios Tėvai, Antologija, // Aidai, 2003. P. 234).

Šiuolaikinis žmogus yra dažnai pasimetęs įvairių religinių apraiškų akivaizdoje, neskiria, kas yra autentiška ir tikra, o kas yra tik pigus surogatas, nes daugelis, deja, neturi ryšio su Bažnyčia. Nemaža dalis laikančių save katalikais lankosi „garsiojoje“ Merkinės piramidėje, tikėdamiesi stebuklo. Popiežius Jonas Paulius II apaštališkame laiške, Novo millennio ineunte rašo: „Eikime pirmyn kupini vilties! Naujas tūkstantmetis atsiveria priešais Bažnyčią kaip milžiniškas vandenynas, į kurį reikia leistis tikintis Kristaus pagalbos. Dievo Sūnus, prieš du tūkstančius metų tapęs žmogumi iš meilės žmonėms, tebetęsia savo darbą ir šiandien: mums reikia skvarbaus žvilgsnio tai išvysti ir pirmiausia dosnios širdies patiems tapti Jo įrankiais... Kiekvieną sekmadienį prisikėlęs Kristus leidžia mums susitikti su Juo tartum Vakarienės menėje, kur „pirmąją savaitės dieną Jis atsistojo savųjų viduryje, kad įkvėptų jiems gaivinančią Dvasios dovaną“(NMI, p.70).

Kiekvieną kartą, kai švenčiame Eucharistiją, nuoširdžiai meldžiamės, naudojamės sakramentais, mes patiriame gaivinančią Kristaus dvasios dovaną. Tik mes patys turime tai su tikėjimu ir meile priimti, tuomet tikrai pasisemsime to gyvybės gėrimo, kurio mums visiems reikia, tuomet nereikės ieškoti paguodos ir nuraminimo neaiškiame statinyje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija