|
Išniekintas vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimas
Kaune, Karo muziejaus sodelyje, sutiktas senas geras bičiulis skundžiasi: Tu labai gerbi vysk. Valančių, dalyvavai Vyskupo M.Valančiaus blaivybės sąjūdyje, apie tai dažnai parašai. Pažiūrėk, kaip išniekintas jo atminimas. Nueik į Laisvės alėją, prie Centrinio knygyno, ir rasi ten lyg restoraną, lyg kavinę, o jame rūsį. O virš laiptų į rūsį pamatysi vyskupo M.Valančiaus atvaizdą. Tame rūsyje geriama, prekiaujama namine, vadinama nauju vardu samane. Ar nemanai, kad taip neišniekinamas jo vardas, jo nuopelnai?.. To restorano šeimininkas Kauno grūdai savininkas, verslininkas Barštys Pakso patikėtinis, bendražygis.
Rytojaus dieną pasiimu fotoaparatą ir vėl atvažiuoju į Kauną. Susirandu tą restoraną ir matau iš patalpos išeinančius įraudusius žmones. Einu ten, iš kur jie išėjo. Iš tiesų randu laiptus į rūsį, o virš laiptų puikuojasi majestotiškas vyskupo M.Valančiaus atvaizdas.
Išsiimu fotoaparatą, rengiuosi tokį radinį nufotografuoti. Tačiau tuojau pat prie manęs pribėga šinkorkos samdyta mergelė. Savo kūnu užstoja Valančių. Pasitraukiu į šoną. Ji ranka uždengia objektyvą, stumia, šaukia: Negalima, čia privati zona. Per mobilųjį telefoną kviečia pastiprinimą apsaugininkus. Nieko nepešęs skubinuosi palikti tą Barščio restoraną. Darau išvadą, kad ta šinkorkos samdyta mergelė, jos viršininkai žinojo apie vysk. M.Valančių, jo veiklą, kad jo atvaizdui čia ne vieta. Taigi ar tinka Valančiaus atvaizdas prie šitos naminės girdyklos? Vysk. M.Valančius mums tautiškumo simbolis, kaip trispalvė, kaip Vytautas Didysis, Mindaugas, Basanavičius, Kudirka... Tautinio atgimimo švyturys. Tais gūdžiais caro priespaudos laikais šis mužikų vyskupas pasiligojusią tautą pakėlė iš patalo išslaugė: šimtai tūkstančių karžygių ne kardu, o knygomis gynė Lietuvą, šviesą ir tiesą, parodė, kaip ją atrasti ir apginti.
Vyskupas M.Valančius man brangus, nes mano senelį paskatino knygnešystei. Jo, tokio pačio mužiko nuo Latvijos pasienio, nuo Biržų, atvykusio į Varnius, nepaniekino, kaip kiti dabar pasielgia, o priėmė, apnakvindino. Per naktį abu šnekėjo. Rytą vyskupas seneliui įdėjo 3000 rublių, savo raštus patikėjo, parodė kelią, kaip į Prūsus nueiti, pas ką užeiti, kad parodytų spragas pro kordonus, nurodė, kam ir už ką atiduoti pinigus, savo raštus. Palaimino, kad laimingai sugrįžtų ir gerą žinią parneštų. Tas M.Valančiaus palaiminimas visą gyvenimą knygnešį lydėjo.
Žydai, kad vyskupas nedraustų žmonėms gerti degtinę, siūlė jam didžiulius pinigus, už kuriuos jis galėjo pastatyti keliolika gražių bažnyčių. Tų pinigų jis atsisakė... Savo ganomas avis gynė nuo arielkos, o bažnyčias nuo cerkvių. Apgynė Tytuvėnų bažnyčią ir daugelį kitų.
Vyskupui mirus tūkstančiai jį mylėjusiųjų žmonių suvažiavo ir pėsti suėjo iš visos Lietuvos į Kauną, kad palydėtų jį į paskutinę kelionę. O caras, jo gubernatoriai lengviau atsiduso. Dabar jie naudojosi proga ir sumanė Kražių bažnyčią paversti cerkve. Katalikų kunigai, dargi vyskupas ją bailiai kaip kūdikiai apleido. Tačiau žemaitėliai žiaurų mūšį atlaikė, ir caro gubernatoriai daugiau nei bažnyčių, nei vienuolynų nelietė. Teismas farsas nepavyko. Žemaičių ginti suvažiavo geriausi imperijos advokatai. Vienas jų kunigaikštis Mansurovas, išvaizdus, barzdotas vyras. Garbė tiems kitatikiams demokratams. Susigėdo caras. Brangias dovanas siuntė popiežiui Leonui XIII. Po Kražių įvykių tas popiežius pasakė sparnuotus žodžius: Dvasininkai, išeikite iš zakristijų... Jam paantrino prelatas Mykolas Krupavičius: To dar maža, to neužtenka. Visi visuomenininkai turi išeiti iš būstų, kanceliarijų, mokyklų, klebonijų ir eiti į fabrikus, lūšnas...
Ir štai tokio nusipelniusio žmogaus bareljefas laikomas prie naminės girdyklos. Šiurpu, kad M.Valančiaus paminklas visai netinkamoje vietoje Kaune, Rotušės aikštėje, prie tvoros, stovi.
Tokią pačią pagarbą, kaip ir Valančiui, įvairūs prichvatizatoriai, stabilizatoriai iš vagių laivo Seimo ir Vyriausybės tautos didvyrius ir mus, mažus žmones patriotus, idiotais laiko.
Mažai vieno prelato A.Svarinsko balso. Kaip būtų gera, jeigu mons. A.Svarinską Jonas Paulius II būtų pakėlęs kardinolu. Kitaip dabar jaustumės. Kodėl Barštys tyčiojasi iš vyskupo M.Valančiaus, kodėl jis tyčiojasi iš to švietėjiško šimtmečio, kuris subrandino 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybę, jos gynėjus? Barštys ne vienišas. Daug tokių kaip jis lietuvių kalbą iš Lietuvos varo. Matyt, modernus nori būti, kaip ir danų žurnalistas, nupiešęs Mahometo atvaizdą.
1920 metais Steigiamojo Seimo moterys visos vienu balsu reikalavo uždrausti degtinės gamybą ir prekybą. Dėl to krikščionys demokratai inicijavo alkoholio monopolio įstatymą. Prieš monopolio įvedimą buvo paskaičiuota, kad vienas litas iš alkoholio pelno duoda keturis litus nuostolio. Dabar turbūt duotų 10 Lt nuostolio. Tačiau pelnas verslininkams, o nuostoliai nurašomi mūsų vaikų ateičiai.
Išvytas iš Barščio restorano, kitoje pusėje pastebiu iškabą su dviem varpomis ir užrašais: Kauno grūdai. Ir dar vieną užrašą Labdaros valgykla. Suprantu, kad tai tos pačios firmos įstaigos. Užeinu. Pilna vargingos išvaizdos žmonių, bet tokių, kurie knaisiojasi konteineriuose, nesimato. Tuoj prisistato apsaugininkas ir griežtai klausia, ar turiu leidimą užeiti. Aš jo neturiu ir nesiruošiu prašyti išmaldos, nes manęs brazauskai, paulauskai, barščiai nenustekeno.
Nelinksmos mintys lenda galvon. Prichvatizavo, vogė, prisivogė, nuskurdino brolius lietuvius. Aname traktieriuje, rūsyje po garbingo vyskupo Valančiaus atvaizdu, propaguojama girtuoklystė, žmonės verčiami alkoholio vergais. O čia, šitoje mielaširdingoje labdaros valgykloje, už aname traktieriuje paliktus pinigus tuos nelaimėlius, jeigu jie dar ne visi nusigėrę, pamaitina, gal ir aprengia. Iš jų nauda irgi didelė politinė. Tai balsuotojai už miražus: Prie ruso buvo geriau, Nusipelnėme gyventi geriau, Tvarka bus, Mes žinome ir mokame valdyti valstybę. Tereikės vagių laivo vadams pašaukti, ir balsai byrės, vėl užtikrins ketverių metų kadencijas.
Kartą mane iš Vilniaus Kaunan automašina parvežė Kazys Starkevičius, Seimo narys. Konservatorius. Kai jis Kauno Inkaro badaujantiems darbininkams rado pinigų kompensuoti už jų vargą, aš nuėjau pas jį į apskrities administraciją ir paspaudžiau jam ranką. Dėkui. Jūs pasielgėte kaip socialdemokratas, pasakiau. Dabar bevažiuojant K.Starkevičius pasigyrė, kad Pakaunėje turi didelį ūkį, gyvulių, mašinų ir yra įsigijęs visus įrenginius naminei gaminti. Seimas greitai priims tokį įstatymą. Mano argumentas, kad to nedarytų, Starkevičiaus nepaveikė. Jo argumentas manęs taip pat. Jau praėjo metai po to pokalbio. Galbūt K.Starkevičius visu pajėgumu tiekia 55 laipsnių naminę T.Barščiui. O Barštys Starkevičiui grūdus. Nesvarbu, kad T.Barštys priklauso Pakso partijai, Starkevičius konservatorius.
Neseniai sužinojau, kad Starkevičius sovietmečiu Kaune buvo aukštas sovietinis pareigūnas. Vieni dainuoja Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos, o kiti po tais ąžuolais, gilių prisiėdę, jų šaknis knisa. Viename laikraštyje radau straipsnį, kuriame liaupsinamas Barštys, kad jis priėmė laikinai pasaugoti Europoje surinktą didžiulį kiekį miltų, kruopų, makaronų Lietuvos badaujantiems žmonėms. Žurnalistas rašo, kad kiti elevatoriai atsisakė tuos produktus laikinai pasaugoti, o Kauno grūdai uždarė savo parduotuvę ir joje susandėliavo tuos produktus. Dėl to Kauno grūdai, jei valdžia nekompensuos sandėliavimo išlaidų, turės didelių nuostolių ir iš parduotuvės negaus pelno. Tačiau verslininkas nesigailįs. Barštys sako: Reikia kažką gera padaryti. Kas kitas pasistengs, jei ne mes. Visada jaučiu dvasinį pasitenkinimą padėdamas žmonėms. Ar ne tokį pasitenkinimą jautė ir įsakydamas virš savo samagoninės landynės vyskupo atvaizdą pakabinti?
Jau 16 metų Lietuva nepriklausoma. Dabar jos nenusiaubė jokie karai, niekas patrankomis, tankais jos negriovė, svetimi kareiviai negrobė. Tad iš kur Lietuvoje badaujančiųjų, kad Europa tiek daug maisto jiems siunčia? Ar susimąstot, ponas Baršty, kas kaltas? Tikiu, jūs nejaučiate sąžinės graužimo. Jūs nepriklausote vagių laivui?
O štai spaudoje jau rašoma: Nušalintojo prezidento R.Pakso vadovaujama... Liberalų demokratų partija keičia pavadinimą... Pasivadins Tvarka ir teisingumas. Iš padangių vėl byrės ledinukai, dar bus atidarytos kelios labdaros valgyklos, keletas bravorų...
Jurgis BIELINIS,
LSDS narys
© 2006 XXI amžius
|