Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Prošvaistę matau jaunojoje kartoje

Kun. Vaclovas Aliulis, MIC

Kovo 14-ąją kun. Vaclovas Aliulis, MIC, atšventė 85-erių metų sukaktį. Kovo 19 dieną Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje jis aukojo šv. Mišias (Sumą). Savo iniciatyva giedojo Lietuvos mokslų akademijos mišrus choras. Bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių: parapijiečių, svečių iš kitų parapijų, tų, kurie yra susitikę šį kunigą gyvenimo kelyje. Netrūko ir gėlių.

Su kun. V.Aliuliu kalbėjomės jubiliejaus išvakarėse Vilniuje.

Gerb. kunige, savo gyvenimą su Marijonų kongregacija susiejote dar paauglystėje. Būdamas penkiolikos metų įstojote į naujokyną, pirmuosius įžadus davėte 1937 metais, amžinuosius – 1942 metais. Buvote išrinktas Marijonų vienuolijos generalvikaru ir šešerius metus, nuo 1993-iųjų iki 1999-ųjų, tas pareigas ėjote Romoje. Prašytume papasakoti apie marijonų veiklą Lietuvoje anksčiau ir dabar.

Pirmasis marijonas, 1750 metais atvykęs į Marijampolę, buvo čekas Voitechas Strachas. Vienuolija plėtėsi. Marijonai įsikūrė Marijampolėje ir Miroslave, čia įsteigė mokyklas. Miroslave, Igliaukoje ir Jonavoje tebestovi vienuolynų pastatai, kuriais dabar naudojasi parapijos. Po 1863 metų sukilimo caro valdžia naikino katalikų vienuolynus visoje Rusijos imperijoje. Palikdavo vieną centrinį vienuolyną, į kurį suveždavo atkakliausius vienuolius, nesutikusius pasitraukti iš vienuolijos ir tapti vyskupijų kunigais arba pasauliečiais. Toks centrinis vienuolynas buvo paliktas Marijampolėje. Į jį suvežti marijonai iš Lietuvos ir Lenkijos. Dauguma lenkų, nemokėdami lietuvių kalbos, jautėsi Marijampolėje nenaudingi ir vienas po kito grįžo į tėvynę darbuotis kaip vyskupijų kunigai. Paskutiniai baltus abitus nešioję generolai buvo lietuviai Jurgis Čėsnas ir Vincentas Senkus. Kitiems išmirus, nuo 1908 metų vienintelis visateisis marijonas buvo V.Senkus. Jam mirus galėjo baigtis marijonų istorija. Dievo Apvaizda pažadino marijampolietį Jurgį Matulaitį, Petrapilio dvasinės akademijos profesorių, slapta atnaujinti marijonų kongregaciją. Jis parašė naujus įstatus, pritaikė XX amžiaus reikalavimams. Apaštalų Sostas juos patvirtino 1909 metais.

Tėvas V.Senkus mirė 1911 metais. Tada pirmieji trys slapti vienuoliai J.Matulaitį išrinko generolu. Kongregacijai jis vadovavo šešiolika metų, iki pat savo mirties. Kelias kadencijas vadovavo vyskupas Pranciškus Petras Būčys. Po to buvo renkami įvairių tautybių generolai.

Senieji marijonai („baltieji“) buvo žymūs pamokslininkai, puoselėjo pamaldumą Eucharistiniam Jėzui ir be gimtosios nuodėmės prasidėjusiajai Švč. M. Marijai, daug melsdavosi už niekieno neatmenamus mirusiuosius. Spaudos draudimo metais platino lietuvišką spaudą.

Pirmosios nepriklausomybės laikais (1918–1940) buvo stiprūs mūsų vienuolynai Marijampolėje, Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje, Žemaičių Kalvarijoje. Ligi pat XX a. pabaigos marijonai tarnavo lietuviams Anglijoje – Londone ir Notingheme. Marijonai Marijampolėje turėjo gimnaziją, spaustuvę, leidyklą. Provinciją sudarė netoli 120 žmonių: kunigai, klierikai, broliai, naujokai, kandidatai. Pasižymėjo šie kunigai kaip rekolekcijų, misijų vadovai: Pijus Andziulis, Antanas Petrauskas, Stasys Mažeika, Viktoras Šauklys, profesoriai Jonas Totoraitis ir Juozas Grigaitis, labdariai Juozapas Stakauskas ir Jurgis Tilvytis.

Sovietmečiu vienuolija buvo išsklaidyta. Kunigai dirbo parapijose. Broliai jiems talkino, dirbo zakristijonais. Kartu su jėzuitais marijonai vadovavo slaptiems seselių vienuolių teologijos, katechetikos kursams, taip pat pogrindinei kunigų seminarijai. Dalis brolių paliko vienuoliją, sukūrė šeimas, liko bažnyčių draugais. Keliolika mūsiškių buvo suimti.

Kurie kunigai marijonai sovietmečiu nukentėjo labiausiai?

Buvęs „Šaltinio“ redaktorius kunigas Vladas Mažonas 1945 metais mirė Maskvos Butyrkų kalėjime. Kunigas Juozas Rakickas žuvo kelyje į lagerį, o suimtas jis buvo už tai, kad 1945 metų vasarą Palomenės parapijiečių neparagino pasirašyti padėkos laiško tėvui Stalinui už Lietuvos išlaisvinimą iš vokiečių grobikų jungo. Ilgiausiai kalėjo kun. Pranas Adomaitis: nelaisvėje išlaikytas du kartus po dešimt metų. Kovo 16 dieną jam sukako 95-eri, gyvena Marijampolėje.

Kun. Pranas Račiūnas kalėjo šešiolika metų. 1949 metais jis buvo suimtas už ryšius su JAV pasiuntinybės Maskvoje kapelionu tėvu Laberža (Antoine Laberge), per kurį perdavė Vatikanui žinias apie kunigų ir vyskupų areštus Lietuvoje. Jam taip pat „prisegė“ ir nelegalios religinės nacionalistinės Ateitininkų organizacijos sukūrimą bei vadovavimą jai. Mat jis 1946–1947 metais buvo sutelkęs Panevėžio mergaičių, vyresniųjų klasių moksleivių, katalikiško lavinimosi būrelį, kurio narės gaudavo iš jo literatūros, rašydavo referatus, susitikusios juos skaitydavo, nagrinėdavo pasaulėžiūros bei saviauklos klausimus ir apskritai vykdė ateitininkų programą, nors šio vardo ir nepabrėždavo.

Ar jums sovietmečiu buvo taikytos kokios nors represijos, ar buvote verbuojamas?

Patyriau keturis vienuolynų išsklaidymus: Marijampolėje – 1940 ir 1948 metais, Kaune – 1941 ir Vilniuje – 1949 metais; buvau atleistas iš kunigų seminarijos vicerektoriaus ir dėstytojo pareigų 1974 metais. Nelaisvės esu ragavęs tik atsitiktinai vienuolika dienų, nežinau, ar tai laikytina represijomis. 1945 metų liepos pradžioje, ką tik po seminarijos, kun. P.Račiūno paragintas, buvau nuvykęs iš Varėnos į Valkininkus talkinti atlaiduose. Po jų atvažiavo suimti kun. Juozo Bardišausko, radę sulaikė ir mane, su didele grupe nuvežė į Trakus. Nepažinojau nei kunigo, nei kitų sulaikytųjų, ir niekas iš jų apie mane nieko nežinojo, taigi nebuvo pagrindo mane susieti su ta partizanų rėmėjų grupe. Kun. P.Račiūnas atvažiavo dviračiu į Trakus, drąsiai nuėjo į saugumą ir sako: „Ko sulaikėt mano draugą? Tai aš jį nusiunčiau į atlaidus!“ Tai išsklaidė visus įtarimus, mane paleido. Be abejo, bandė verbuoti, grasino: „Nenori dirbti kaip inteligentas, važiuosi į kolūkį“. Atsakiau: „Jei turite teisę siųsti mane į kolūkį, neatsisakau, o užsiimti tuo, kas netinka kunigui, negaliu“. Tėvas Juozas Grigaitis, mano profesorius ir dvasios vadas, buvo pamokęs, kaip elgtis per tardymus: nešokinėti į akis, kuo mažiau kalbėti, nieko nežadėti.

Po daugelio metų, 1957-aisiais, ne gąsdinimais, bet vilionėmis bandė verbuoti. Tuomet dirbau Strūnaityje (Švenčionių r.). Porą kartų kvietėsi į Vilnių, sakė: „Galėtum gyventi ir dirbti sostinėje, gyventi vyskupo Julijono Steponavičiaus bute“. Vyskupas mat buvo persikėlęs į Kurijos patalpas. Atsakiau: „Man visiškai gerai Strūnaityje“. Užėjau pas vysk. J.Steponavičių, papasakojau, kur buvau kviestas. Jis atsakė: „Čia patikrinimas. Įgaliotiniui pranešiau, kad noriu tave pasiskirti Kurijos kancleriu. Tikiuosi, kad nebūsi durnas...“

Grįžkime į dabarties laikus. Prašytume papasakoti apie šiandienius marijonus.

Administracinis centras yra Kaune, prie Šv. Gertrūdos bažnyčios. Provincijolas – kun. doc. dr. Vytautas Brilius. Daugiausia marijonų gyvena Marijampolėje. Ten dvasinis centras, ten palaimintojo Jurgio palaikai, altorius. Marijampolėje veikia atgaivinta vidurinė mokykla tose pačiose atnaujintose patalpose. Man ten mokantis, buvo 230 mokinių, vien berniukai, didelę rūmų dalį užėmė bendrabutis. Dabar mokosi ir berniukai, ir mergaitės, iš viso 380 mokinių. Pirmieji direktoriai buvo kunigai marijonai. Dabar – sąmoningas pasaulietis katalikas Valdas Pileckas. Mokykla tikisi gauti gimnazijos statusą.

Be Kauno ir Marijampolės, dar kunigų marijonų yra Vilniuje, Panevėžyje.

Prašytume papasakoti apie didžiąją savo gyvenime sutiktą meilę.

Mielai. Tai – ateitininkija. 1930 metais ateitininkų veikla mokyklose buvo uždrausta, bet apie pusę Marijonų gimnazijos mokinių buvo ateitininkai, daugelis skaitė „Ateitį“ ir „Ateities spindulius“. Marijonų palaikomi, ateitininkai nemažą dalį savo programos atlikdavo viešai, prisidengę Gyvojo rožinio ir religiniu būreliu. Ateitininkija kartu su marijonais subrandino mano tautinį, religinį, kultūrinį nusiteikimą.

Po 1944 metų ateitininkai tegalėjo veikti Vakarų kraštuose, 1989 metais kilo pirmieji ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje impulsai. Tų metų lapkričio 25-ąją Vilniuje prasidėjo ateitininkų atkuriamasis suvažiavimas. Neapsakoma mano širdies paguoda mūsų dienomis, vartotojų visuomenėje, yra tas gyvas jaunimo būrys, kurio idėja, anot ateitininkų himno (autorius kun. marijonas Jurgis Tilvytis), „tikybos brangybė, mokslas, dorumas, tautos reikalai“.

Aktyviai dalyvavote Sąjūdžio veikloje, buvote Sąjūdžio Seimo Tarybos narys. Vienas mano buvęs bendradarbis, komunistų partijos narys, Dievą netikintis žmogus, kartu dalyvavęs Sąjūdžio veikloje, džiaugėsi jūsų tolerancija. Prašytume prisiminti tuos laikus, gal priminkite ir tolerancijos sampratą.

Atgimimo banga pagavo ir kunigus, įtraukė į Sajūdžio veiklą. Prisimenu, atėjo akademikas Antanas Buračas ir pasakė: „Norime, kad kunigai dalyvautų“. Perdaviau tą iniciatyvinės grupės norą vyskupams, tie palaimino. Malonu girdėti, kad jūsų buvęs bendradarbis ne piktu mini.

Manau, kad dėl tolerancijos negalima paneigti tiesos ir teisingumo. Taigi tolerancijos riba yra tiesa. Stengiamės kitą žmogų suprasti, pagerbti, jo neprievartauti, tačiau atvirai dalijamės savo įsitikinimais. Tai bus dialogas. Jei pašnekovą norėsime pažeminti, sutriuškinti, dialogo nebus. Žinoma, gali būti ir tyli tolerancija.

1989–1991 metais buvote žurnalo „Katalikų pasaulis“ redaktorius, 1990–1993 metais – to paties pavadinimo leidyklos direktorius...

Po penkiasdešimties religinės spaudos draudimo metų „Katalikų pasaulis“ buvo pirmasis religinis periodinis leidinys Lietuvoje. Jo pirmasis numeris pasirodė 1989 m. vasario 5 d. drauge su Katedros pašventinimu. Sąmoningai parinkome tą dieną. Išleidome šimto tūkstančio egzempliorių tiražu. Žmonės grobstyte išgrobstė.

Su dideliu apgailestavimu tenka konstatuoti liūdną faktą: „Katalikų pasaulio“ nebėra. 2005 metais skaitytojai šio žurnalo nebesulaukė. Tai didelis nuostolis Bažnyčiai. Kaip galima likti be populiaraus leidinio, kuriame buvo pateikiama Katalikų Bažnyčios pozicija įvairiais klausimais, anonsuojami dvasingi renginiai ir t. t.? Ką galite šiuo klausimu pasakyti?

Man čia reikia patylėti.

Esate rašto, knygos žmogus. Sovietmečiu buvote Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos sekretorius (1965–1979) ir pirmininkas (1980–1990), vadovavote „Apeigyno“, „Liturginio maldyno“, lietuviškojo Naujojo Testamento, „Romos mišiolo“, „Katalikų kalendoriaus-žinyno“ rengimui ir išleidimui. Išleidote keletą knygų: „Palūšės bažnyčia ir parapija“ (1996), „Žvilgsniai ne tik atgal“. Jūsų straipsnius skaitėme „Katalikų pasaulyje“, „Dienovidyje“, tebeskaitome „Naujajame židinyje-Aiduose“, „Lietuvos aide“, „Vorutoje“, „XXI amžiuje“ ir kt. Neužmirštama liko „Vieno žąsiaganio istorija“, išspausdinta „Metų“ žurnale. Dabar ant jūsų rašomojo stalo matome spaudai rengiamą knygą „Per metų dirvas“, kurią ketina išleisti „Aidų“ leidykla. Kada ji pasirodys knygynuose?

Norite pasakyti, kad esu „knygius“... Vis dėlto mane reikia priversti rašyti. Kas pirmasis pasigauna, tas ir turi. Dabar mane spaudžia Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, prašo rašyti straipsnius krikščionybės ir katalikybės temomis. Jūsų paminėta būsima knyga – tai prisiminimai, kurie ir prasideda ana žąsiaganio istorija. Knygynuose gal šiais metais ir pasirodys.

Esate Lietuvos Biblijos draugijos prezidentas. Spaudoje teko skaityti, kad Vilniaus knygų mugėje Izraelio Biblijos draugija pristatė tarptautinį projektą „Pasaulio žmonės rašo Bibliją“. Buvote pirmasis, pradėjęs perrašyti šią šventą knygą savo ranka. Šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti šis darbas nesuprantamas. Juk leidykloje išleistų šios knygos egzempliorių Lietuvoje, regis, pakanka. Kokia prasmė perrašinėti ranka?

Tai nėra beprasmiškas darbas. Tai viso pasaulio žmonių susitelkimas prie šio begalinės svarbos dvasinio dokumento. Įdomu ir džiugu tai, kad Izraelio Biblijos draugija organizuoja ne tik Senojo, bet ir Naujojo Testamento perrašymą, nors žydai pripažįsta tik Senąjį Testamentą. Perrašant galima pasirinkti norimą tekstą iš įvairių vietų. Man teko: „Pradžioje Dievas sukūrė Dangų ir Žemę...“

Po manęs pasirašė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas dr. Simonas Alperovičius, vyriausiasis Lietuvos rabinas, liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, dr. Irena Vaišvilaitė ir dr. Nerija Putinaitė iš LR Prezidento patarėjų būrio, kiti visuomenėje žinomi žmonės. Šio sumanymo vykdymu toliau rūpinsis Lietuvos Biblijos draugija, kurios vykdantysis direktorius yra dr. Mykolas Mikalajūnas. Perrašytos Biblijos knygos bus laikomos specialiai įrengtoje saugykloje netoli Jeruzalės.

Ką tik baigiau skaityti Nacionalinės premijos laureato Jono Mikelinsko knygą „Čia ir dabar“, išleistą „Vagos“ leidyklos šiais metais. Į herojės Marijonos lūpas įdėti tokie žodžiai: „Baisu ir klaiku regėti, kiek daug nepriklausomoje Lietuvoje prisigaminome gyvų lavonų, kurie... darkosi, maivosi, siautėja, šėlsta, rodo dantis, demonstruoja nuogas krūtis, nuogas šlaunis ir dar nuogesnius siekius, sėja bergždžias, pragaištingas idėjas ir mintis, laukinius įpročius...“ Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos jaunimą?

Yra ir kitokio jaunimo. Yra sąmoningai mąstančių studentų, jaunų inteligentų, labai gražių iniciatyvų rodo kai kurių mokyklų moksleiviai. Tik reikia, kad vienas kitas pedagogas juos padrąsintų, paorganizuotų. Dalyvavau Marijonų vidurinėje mokykloje Vasario 16-osios minėjime. Puikiai vienas jaunuolis skelbė karaliaus Mindaugo programą Justino Marcinkevičiaus žodžiais. Jaunuolė pakiliai deklamavo Barboros Radvilaitės odę Lietuvai Juozo Grušo posmais. Mokytoja džiaugėsi: „Jie veržte veržiasi skaityti, tik leisk, tik trupučiuką palydėk“. Gražius atsiliepimus girdžiu apie panašų minėjimą vienoje Šiaurės Lietuvos mokykloje, apie Kovo 11-osios šventę Vilniaus Simono Stanevičiaus gimnazijoje. Per radiją girdėjau kalbant apie vieną institutą, sukurtą būrio jaunų specialistų, kelerius metus padirbėjusių užsienyje, grįžusių į tėvynę ir ten įgytas žinias sėkmingai taikančių Lietuvoje. Jie supranta, kad tik kvalifikuotas bei sąžiningas darbas ir skaidrus verslas turi perspektyvas Lietuvoje. Prošvaistę matau jaunojoje kartoje.

Norėčiau, kad liautumėmės aimanuoti. Verčiau telktis į veiklias vietines bendruomenes, tikras profesines sąjungas, mokytis iš teigiamų kūrybingų pavyzdžių. Katalikų Bažnyčia turi nepaprastai puikių popiežių enciklikų, kurių pagrindu sukurtas ištisas socialinio gyvenimo mokslas. Studijuokime, skleiskime, vilkimės.

Esate nuolatinis „XXI amžiaus“ skaitytojas. Kaip vertinate šį laikraštį, bene vienintelį populiarų katalikiškos minties skleidėją?

Na, dar yra „Artuma“, internetinis dienraštis Bernadinai.lt, pora vienuolijų žurnaliukų. Džiaugiuosi, kad „XXI amžius“ gyvuoja nepaisydamas visų negandų. Labai gėriuosi Bažnyčios gyvenimo pasaulyje apžvalgomis. Džiaugiuosi religinio ir kultūrinio pobūdžio renginių provincijos miestuose ir miesteliuose aprašymais, istoriniais pasakojimais, rinktine poezija. Tai irgi žadina viltį, neleidžia pulti į pesimizmą, kai matome tiek gyvos sveikos veiklos net nuošaliausiuose kampeliuose. Mielai norėčiau dar labiau propaguoti šį laikraštį, bet mane dažnai stabdo itin piktas politinių apžvalgų tonas: ten nelengva įžvelgti krikščioniškos minties. Manyčiau, būtų daug vertingesnis ir naudingesnis stilingas, santūrus dėstymas, įvykių ir reiškinių vertinimas. To laukiu.

Dėkojame už pokalbį. Linkime Dievo palaimos darbuojantis Bažnyčios ir tėvynės labui.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2006 „XXI amžius“