Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dar kartą apie religiją

Denis MUCHAMADAS

Musulmonas meldžiasi Alachui

Musulmonų mečetė puikuojasi Kauno centre, viename gražiausių miesto parkų. Čia anksčiau buvo senosios kapinės, kurias sovietų valdžia panaikino. Jose tikriausiai ilsėjosi palaikai žmonių, kurių Dievas pasigailėjo ir jiems atleido. Tai sakau todėl, kad neilga Lietuvos valstybės istorija kupina neteisybės ir beteisiškumo. Turiu galvoje laikotarpį, kai Lietuvos Respublika buvo okupuota ir prarado nepriklausomybę, kai šalį neteisėtai valdė kitataučiai.

Trys religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – yra giminingos, nes išpažįsta vieną visagalį Dievą. Didysis pranašas Mozė ir Jėzus Kristus – tikėjimo pagrindas. Nors islamas Jėzaus Kristaus nepripažįsta Dievo Sūnumi ir Dievu, o Marijos – Jo Motina, mums Jėzus Kristus yra didysis Pranašas – Dievo pasiuntinys, t.y. Mesijas, ir musulmonai laukia antrojo Jo atėjimo. Jį turi pagimdyti mirtingoji, nesvarbu, kokios tautybės, odos spalvos moteris. Ateis Paskutinio teismo diena, ir Jėzus Kristus vykdys žemėje Dievo valią. Jėzaus Kristaus Motina Marija – pati nekalčiausia ir mylimiausia Dievo moteris. Mes, musulmonai, tikime nekaltuoju prasidėjimu.

Musulmonai pranašą Mozę labiau garbina todėl, kad niekas neregėjo Dievo ir tik Jo pasiuntinys Mozė kalbėjosi su Juo. Viskas žemėje ir visatoje mirtinga, tik vienas mūsų Tėvas ir Kūrėjas – amžinas.

Deja, nesu geras teologas, tenoriu atkreipti tikinčiųjų dėmesį į tai, jog visos trys monoteistinės religijos kilusios iš vieno šaltinio – be abejo, iš aukščiau. Kartą vienoje Rusijos televizijos laidoje Korano vertėja į rusų kalbą profesorė Toropova buvo paklausta: ar tiesa, kad Koranas, šventoji musulmonų knyga, nedraudžia ir netgi skatina kitatikių žudymą? Toropova atsakė, kad tokia nuomonė yra visiškas absurdas, nes Korane aiškiai pasakyta, jog žmogžudystė, nepriklausomai nuo žmogžudžio religijos, tautybės ir rasės, yra didžiausia mirtina nuodėmė.

Didysis pranašas Mahometas – tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, nes mūsų Kūrėjas ir Viešpats per jį perdavė žmonėms svarbiausią musulmonų knygą – Koraną. Pranašas Mahometas buvo bemokslis – nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Po kurio laiko jam iš pradžių sapnuose, o vėliau ir iš tikrųjų ėmė rodytis arkangelas Gabrielius ir kalbėti suras (Korano dalis) – Dievo apreiškimus (jie Korane užrašyti suprantama, lengvai įsimenama eiliuota forma). Daug musulmonų moka Koraną atmintinai. Žmogui, nuteistam mirties bausme ir kalėjime, mirtininkų kameroje, atmintinai išmokusiam Koraną, daugelyje musulmoniškų šalių mirties bausmė pakeičiama kalėjimu iki gyvos galvos. Kadangi didysis pranašas Mahometas buvo pirklys, jis turėjo gerą atmintį, nes privalėjo atsiminti visut visutėles savo prekybines operacijas. Bet ilgainiui, kaupiantis Dievo apreiškimams, jis ėmė jaustis apsunkintas naujai įgytų žinių, nes bijojo jas prarasti. Jis rado raštingą ir ištikimą pagalbininką, vardu Abubakaras. Vėliau prie jo vardo buvo pridėtas priedėlis „sidek“, arabiškai reiškiantis „teisingasis“. Abubakaras-sidek’as buvo vienintelis didžiosios knygos ir visos žmonijos turto – Korano –redaktorius. Žmogus, bandęs kaip nors papildyti Koraną ar pakeisti jo prasmę, besąlygiškai buvo nuteisiamas mirti. Todėl Koranas mūsų dienas pasiekė visiškai nepakeistas.

Kartą, prieš dvidešimt metų, važiuodamas dideliu tolimojo susisiekimo krovininiu automobiliu, išsikalbėjau su vairuotoju bulgaru. Džiaugiausi, galėdamas pasikalbėti su užsieniečiu, nes mes visi valdžios valia buvome už geležinės uždangos ir praktiškai negalėjome bendrauti net su artimojo užsienio piliečiais. Pateikiau jam intriguojantį klausimą: kodėl jie, bulgarai, kėsinosi į Romos popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę? Šis pasikėsinimas vos nekainavo Šventajam Tėvui gyvybės ir tikriausiai pakenkė jo sveikatai. Į garbingiausią Katalikų Bažnyčios sūnų šovė Turkijos pilietis Ali Agdža, priklausęs teroristų pogrindžio organizacijai „Pilkieji vilkai“. Vėliau jis atgailavo ir su ašaromis prašė atleidimo to, kurį jis norėjo taip neapgalvotai sunaikinti. Popiežius jam dovanojo, nors, mano galva, to daryti nereikėjo. Man iki šiol gaižu ir labai gėda dėl jo, nes Agdža buvo musulmonas. Jis pažeidė Korano įsakymą: „Nežudyk!“. Jis bandė nužudyti žmogų, reikalingą visai žmonijai, padariusį jai nepaprastai daug gera ir naudinga. Man atrodo, kad Šventasis Tėvas bent dešimt metų visų žemės gyventojų labui būtų ilgiau gyvenęs ir ne taip kentėjęs nuo ligų, jei ne šis niekieno neišprovokuotas ir niekuo nepateisinamas nusikaltimas.

Tuo metu JAV specialiosios tarnybos tyrė ir vadinamąjį bulgarų pėdsaką, tiesiogiai susijusį su šiuo garsiu pasikėsinimu. Pasikėsinimo akimirką fotoobjektyvai užfiksavo du Bulgarijos piliečius – Aivazovą ir Antonovą, – ir juos iš karto priskyrė teroristo Ali Agdžos bendrininkams. Paskiau buvo įrodyta, kad jie niekuo dėti. Aš, suprantama, tai žinojau. Sunkvežimio vairuotojas bulgaras papasakojo man trumpą, bet pamokomą istoriją.

Bulgarai pusę tūkstantmečio kentė žiaurų turkų jungą, galima sakyti, patyrė genocidą. Per šį ilgą laikotarpį bulgarų tauta prarado savitą tautosaką. Aukštesnio meninio lygio pasakų, legendų, mitų, patarlių ir literatūros kūrinių, kaip ir daug ko kita, išliko Vatikano archyve Romoje. Tačiau Bulgarijos krikščionims stačiatikiams iki šių dienų tai buvo nežinoma ir nepasiekiama, juo labiau kad šalį valdė bedieviai bolševikai. Popiežius Jonas Paulius II, buvęs Krokuvos arkivyskupas Karolis Vojtyla, pirmasis ir vienintelis slavas iš visų Šventojo Sosto pontifikų, pirmą kartą leido naudotis dvasiniu katalikų Vatikano lobynu – faktiškai unikalia visos žmonijos nuosavybe. Šiuo konkrečiu atveju Šventasis Tėvas bulgarų mokslininkams atvėrė kelią į Vatikano archyvą. Bulgarija galėjo disponuoti savo neįkainojamais intelektiniais turtais, taip reikalingais tolesniam tautos vystymuisi ir švietimui. Atvirai sakant, susigėdau dėl savo išsišokimo ir atsiprašiau jo. „Sunku buvo, – tariau užjausdamas, – gyventi jūsų tautai, svetimšalių ir kitatikių engiamai“. – „Taip jau buvo, – atsakė bulgaras, – bet pastaraisiais turkų valdymo dešimtmečiais šaliai ir tautai buvo padaryta didelių ir reikšmingų nuolaidų. Šiuo laikotarpiu Bulgariją valdė Turkijos sultono vietininkas paša Machmudas Šovketas. Jam valdant, liovėsi religinis bulgarų krikščionių persekiojimas, turkų valdininkų plėšimai ir nepagrįstos rinkliavos. Jis už prievartą ir nepateisinamą taikių gyventojų žudymą nubaudė mirtimi askerus. Jo valdymo metais parapijose pradėtos steigti tautinės mokyklos, kuriose kartu mokėsi berniukai ir mergaitės. Buvo steigiamos net specialiosios mokyklos, rengiančios Bulgarijai įvairius specialistus“. Man buvo malonu tai girdėti, nes žinojau, jog Osmanų imperijos sultonas paša Machmudas Šovketas buvo etninis čečėnas. Popiežius Jonas Paulius II daugeliui valstybių ir tautų padėjo įgyti neginčijamus tautinės kultūros ir kilmės liudijimus.

Tuo jis padėjo ir mūsų, čečėnų, tautai – tiesioginei senovės vainachų palikuonei. Mūsų mokslininkai, didžiojo lenko nurodymu įleisti į Vatikano archyvą, buvo apstulbinti didingos savo tautos kilmės. Apie tai byloja nedūlančios molio ir akmens lentelės su atitinkamais rašmenimis, kuriuos iššifravo Vakarų mokslininkai. Faktiškai įrodyta, kad tiesioginiai šiuolaikinių vainachų protėviai buvo baltosios Kaukazo iberų rasės pradininkai, ne veltui iki šiol kai kurios čečėnų gentys vadina save iberais, o, pavyzdžiui, etruskai šnekėjosi kalba, artima dabartinei čečėnų kalbai.

Romos popiežius sakė, kad ši maža tauta, sužinojusi savo tikrąją istoriją, gali labai didžiuotis. Belieka pridurti, kad buvo kalbama apie Čečėniją ir Ingušiją. Nesistengiu patikti Rusijos vadovybei, kaip tai darė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas, laimindamas čečėnų ir jų vaikų žudikes – Budanovo ir Šamanovo gaujas. Šie vadeivos koneveikė čečėnus ir buvo atsakingi už padarinius. Per du karus žuvo daugiau nei 250 tūkstančių čečėnų. Ir dar tiek pat jų išsklaidyta po visą pasaulį. Dabar Čečėnija virtusi griuvėsiais. Telieka pridurti, kad Rusijos pradėtą neteisėtą karą Čečėnijos Respublikoje popiežius Jonas Paulius II pasmerkė.

Pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus didžioji Romos imperija suskilo į atskiras – Vakarų ir Rytų – imperijas. Bet subyrėjo ne tik Romos imperija, į dvi dalis skilo ir krikščionybė. Tai buvo didelė visos žmonijos nelaimė. Tolesnis krikščionybės skaldymasis į konfesijas ir sektas sukėlė nesibaigiančius kruvinus karus. Rytinė Romos imperija pasivadino Bizantija. Jos sostine tapo Konstantinopolis, miestas, įsikūręs abiejuose Bosforo sąsiaurio krantuose. Bizantijos stačiatikių tikėjimą ėmė išpažinti daug valstybių ir tautų. Pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūroje stačiatikybę priėmė ir Kijevo Rusia. Dėl to vietoj vieno religinio vadovo – Romos pontifiko – krikščionių Bažnyčiai ėmė vadovauti du aukščiausieji krikščionių dvasininkai. Ilgainiui atsirado nemaža atsiskyrusių nuo krikščionybės konfesijų ir sektų. Tai buvo didelė bėda ir visuotinė Sodoma. Dabar valstybių vadovai savo nusikalstamus veiksmus ėmė teisinti religine priklausomybe, apeliuoti į kažkokią mistinę Dievo valią, dieviškąją Apvaizdą.

Skilimo neišvengė ir islamas. Jis pačioje savo įsikūrimo pradžioje suskilo į sunitų ir šiitų doktrinų islamą. Nors šie skirtumai ne tokie ryškūs kaip krikščionių, bet šios religijos pakraipos – nevieningos. Vis dėlto ir sunitai, ir šiitai tiki tą patį Aukščiausiąjį Dievą – Alachą, Koraną laiko islamo pagrindu, šlovina didįjį pranašą Dievo pasiuntinį Mahometą ir lanko bendras musulmonų šventoves Mekoje.

Popiežius Jonas Paulius II rėmė Motinos Teresės, po mirties paskelbtos šventąja, gerus darbus. Ji iš tiesų buvo šventa. Niekuo kitu, tik dieviškąja Apvaizda galima paaiškinti jos veiklą. Albanų tautybės katalikė vienuolė, kartu su kitomis altruistėmis rizikuodama gyvybe, nugyveno ilgą, kupiną nepriteklių ir pavojų gyvenimą vietose, kuriose sveikas protas neleistų paprastam mirtingajam būti. Motina Teresė beveik visą savo sąmoningą gyvenimą antisanitarinėmis sąlygomis gyveno daugiausia Indijoje, ten, kur siautėjo baisios užkrečiamosios ligos. Ji ėjo ten, kur, jos nuomone, tuo metu buvo daugiausia kenčiančių žmonių, kur jos, geros valios pasiuntinės, kaip Dievo atstovės, pagalba tą akimirką buvo reikalingiausia. Ši didi moteris, kas minutę ir kas valandą statydama savo gyvybę į didžiausią pavojų, nugyveno iki žilos senatvės. Beje, dauguma žmonių, dėl kurių ji rizikavo, buvo nekrikščionys.

Jonas Paulius II 1979 m. birželio 2-10 d. lankėsi savo tėvynėje Lenkijoje. Šiai garbingai datai atminti buvo nukalta sidabro medalių, vieną jų turiu ir aš ir labai jį branginu. Šventasis Tėvas nė karto nekvietė Dievo vardu nubausti tą ar kitą tautą. Jis šios kelionės metu atvyko ir į Lietuvą, nes jo motinos protėviai buvo kilę iš Lietuvos, ir pamokslus bei kalbas šioje valstybėje sakė lietuviškai. Dieve, kaip nuostabu, kaip jaudinama!.. Visiems žinoma, kad Vatikanas, visame pasaulyje turėdamas daugiau kaip 500 milijonų tikinčiųjų, disponuoja didelėmis materialinėmis vertybėmis. Popiežius Jonas Paulius II, įvykus įvairiems kataklizmams, kilus epidemijoms ir ištikus kitoms nelaimėms, teikdamas dosnią labdaringą pagalbą išeikvojo nemažai lėšų. Didžioji šių lėšų dalis buvo skiriama vadinamosioms trečiosioms šalims. Pagalba dažniausiai buvo teikiama nukentėjusioms nuo stichinių nelaimių valstybėms, neatsižvelgiant į rasinius, tautinius ir juolab religinius skirtumus. Malonu konstatuoti faktą, kad didelė dalis gausių Vatikano materialinių aukų teko islamo šalims – Iranui, Tadžikistanui, Pakistanui, Bangladešui ir t.t. Šventajam Tėvui buvo nesvetimi ir aristokratiški gestai. Jo iniciatyva daugelyje skurdžių šalių įsteigta nemokamų labdaros ligoninių, jis įkūrė daugybę mokyklų nepasiturintiems vaikams ir našlaičiams, ir ne visada katalikiškose šalyse.

Popiežius Jonas Paulius II paskyrė keletą tamsiaodžių kardinolų, o tai, be abejo, liudija jo demokratiškumą. Bet didžiausias, mano supratimu, jo nuopelnas yra tas, kad jis padarė Vatikaną institucija, atvira tiek Vakarams, tiek Rytams. Kristaus Bažnyčia ir islamas, kad ir kaip ten būtų, išpažįsta vieną Dievą, laikosi tų pačių Dievo Įsakymų. Dievo Įsakymai griežti, todėl būtinai turi būti vykdomi. Vadinasi, tai yra viena religija, tereikia susitarti. Taip ar beveik taip pamokslaudamas Rytuose, sakė Šventasis Tėvas, savo ugningomis kalbomis priversdamas verkti ir krikščionis, ir musulmonus, ir judėjus.

Jo sumanymai buvo didingi ir skaidrūs kaip vaiko ašara… Bet žmogaus gyvenimas trumpas. Prieš metus mirė didis žmogus – Romos popiežius Jonas Paulius II. Tai didelė ir skaudi netektis visam pasauliui, ir tai teigiu aš – tikras musulmonas!

Iš rusų kalbos vertė Vladas VAITKEVIČIUS

© 2006 „XXI amžius“