Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Skubėjo daryti gera

Kun. Zigmanto Grinevičiaus, MIC,
kunigystės šventimų 40-mečiui

Kun. Zigmantas Grinevičius, MIC

1966 m. balandžio 6 d., Didįjį trečiadienį, Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Kauno arkivyskupijos valdytojas vyskupas Juozas Matulaitis-Labukas pirmą kartą pašventino tik penkis naujus kunigus: Joną Kardelį (dabartinį Dūkšto parapijos kleboną), Joną Petrauskį (Varnių parapijos kleboną), Steponą Rupšį (palaidotas Radviliškyje), Juozapą Maželį (palaidotas Panemunėlyje) ir Zigmantą Grinevičių (palaidotas Marijampolėje).

Šiame rašinyje – išsamiau apie kun. Z.Grinevičių, MIC.

Kun. Zigmantas Grinevičius, MIC, gimė 1938 m. lapkričio 14 d. Skirsnemunės parapijoje, Geišių kaime, ūkininko šeimoje. Baigęs Gelgaudiškio vidurinę mokyklą 1961 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir 1966 m. balandžio 6 d. gavo kunigystės šventimus. Dirbo keliose parapijose: vikaravo Raseiniuose, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje, Kavarske, Kelmėje, Jurbarke, Marijampolėje, klebonavo Sutkuose, Paupyje, Čekiškėje, Siesikuose, Stakiuose, Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje. 1991 m. balandžio 7 d. gražiai paminėjo sidabrinį kunigystės jubiliejų klebonaudamas Stakiuose. 1993-iaisiais buvo paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos prefektu.

Kun. Z.Grinevičius, MIC, buvo geras pamokslininkas, knygos žmogus (turėjo didelę biblioteką), turėjo poetinių gabumų (apačioje spausdiname du jo eilėraščius). Tapęs Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos prefektu pasakė: „Jei klierikas savo noru negali išstoti iš kunigų seminarijos, vadinasi, jis turi šventą kunigystės pašaukimą“.

Kun. Z.Grinevičius, MIC, buvo vienas iš kūrėjų ir organizatorių pogrindinių literatūrinių jaunimo grupių, kurios buvo įsikūrusios Jurbarke, Šakiuose ir Kaune. Sovietų saugumas tai pastebėjo ir nuolatos persekiojo ganytoją. Kun. Z.Grinevičiui, MIC, klebonaujant Paupio parapijoje (Raseinių r.), jo bute buvo padaryta krata. Kunigas buvo tardomas Vilniuje, sovietų saugumo komiteto rūmuose, bet laikėsi tvirtai. Šie saugumiečių persekiojimai visiškai palaužė ir taip silpną kunigo Zigmanto sveikatą.

Lietuvos nepriklausomybės atgavimas kun. Z.Grinevičiui buvo kaip šiltas lietus pavasario žolei – jis galėjo laisvai atlikti kunigo pareigas. 1992 metų sausį kuriantis Lietuvos samariečių bendrijai, kun. Z.Grinevičius, MIC, buvo vienas iš iniciatorių ir buvo išrinktas bendrijos pirmininko pavaduotoju. Savo darbe vadovavosi samariečių bendrijos šūkiu: „Skubėkime daryti gera!“

Deja 1993 metų rugpjūčio pradžioje visus šį kunigą pažinojusius sukrėtė skaudi žinia: važiuodamas į Tabariškes Kaune, Marvelės gatvėje, automobilio avarijoje širdies smūgio ištiktas jis žuvo.

1993 m. rugpjūčio 9 d. Marijampolės prokatedroje įvyko iškilmingos kun. V.Grinevičiaus, MIC, laidotuvių pamaldos, kurioms vadovavo kardinolas Vincentas Sladkevičius, dalyvavo vyskupai Juozas Žemaitis ir Vladas Michelevičius, apie 100 kunigų ir daug tikinčiųjų iš įvairių parapijų. Pamokslą pasakė t. Vaclovas Aliulis, MIC. Prie kapo duobės kalbėjo t. Pranas Račiūnas, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanas kun. doc. Vytautas Vaičiūnas, OFS, ir velionio draugas Seimo narys Antanas Račas, buvo padeklamuota keletas poezijos posmų.

* * *

Už kun. Z.Grinevičių, MIC, minint jo kunigystės šventimų 40-metį, Kaune, Šv. Gertrūdos bažnyčioje, rektorius kun. dr. Vytautas Brilius, MIC, aukojo šv. Mišias. Marijampolės kapinėse ant kunigo kapo buvo padėta gėlių, uždegta žvakių ir sukalbėta maldų.

Algirdas JOKŪBAITIS

Sijoja
Pažeme
Lapus
Atkaklūs
Rudens
Vėjai,
Širdy
Taip
Liūdna,
Neramu,
Ir kas ten
Gėlą
Sėja?
         Į bežadę
         Erdvę
         Ištiesiu
         Rankas,
         O aplinkui –
         Skliautas,
         Šaltas
         Ir aptemęs.
Kad mane
Paguostų
Saulės
Spindulėlis,
Sutemai
Atėjus,
Kad žvaigždutė
Šviestų,
Kad paduotų
Ranką
Mielas,
Geras
Draugas –
Visas
Skausmas
Dingtų –
Liūdesys
Praeitų.

1976 10 08

***

Juk Tu matai. –
Jau gervės
Trikampiais
Ištraukia
Į pietus,
Prabėgo vasarėlė –
Gražiausias
Laikas
Mūs!
         Pabirs
         Lietaus lašeliai,
         Šnarės
         Geltoni lapai,
         Vaiduokliais
         Belsis
         Į namus
         Negyvos
         Plikos
         Šakos.
Išėjo ir gražiausia
Man iš visų
Dienų,
Po jos ruduo
Pabiro
Lietum ir
Šaltumu.
         Na, ką, nebuvo
         Lemta
         Man sulaikyti
         Jos –
         Gražiausios,
         Nuostabiausios –
         Tos vasaros
         Dienos.
Ir ką jai būčiau
Davęs,
Kuo šildęs
Jos rankas –
Bijojo ji
Vienatvės,
Šalnų,
Audrų,
Manęs!
         O aš juk teturėjau
         Akis,
         Kuriom
         Žiūrėjau.
         Išėjo ji…

1976 09 29

Kun. Zigmantas Grinevičius, MIC

© 2006 „XXI amžius“