Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kunigas, apgintas parapijiečių

Kun. Petro Adomonio (1922 01 22–2001 04 16)
5-osioms mirties metinėms

Kun. Petras Adomonis

Aktyvi kunigo veikla sovietmečiu buvo atitinkamai okupantų įvertininta. Raguvoje ėmęs aktyviai burti bendruomenę, sulaukė sovietų valdžios ir vietinių ateistų šmeižtų. 1963 m. birželio 23 d. ,,Panevėžio tiesoje“ pasirodė A.Dačiulio publikacija ,,Karingasis dekanas“ (nors saugumiečiai grasino, jiems pavyko surinkti tik keturis gyventojų parašus po šiuo rašiniu). Straipsnis su rubrika „Klerikalai ir jų darbai“ greitai buvo perspausdintas ir kituose laikraščiuose. Kun. P.Adomonis buvo kaltinamas, kad išlaiko tėvus, turi motociklą. Jo kelionė – išvyka į mišką grybauti su brolio vaikais buvo įvertinta kaip jaunimo „darkymas“; neigiamai traktuotas atsitiktinis kunigo susitikimas su komjaunimo organizacijos sekretore čiuožykloje; jis buvo kaltinamas banditų organizavimu ir t.t. Toks straipsnis tapo puikiu pretekstu, kad tais pačiais 1963 metais iš kunigo Petro būtų atimtas darbo pažymėjimas. Jo netekęs, ganytojas negalėjo atlikti savo pareigų, todėl įsidarbino melioratoriumi. Kitu atveju pasaulietinė valdžia kunigą galėjo traktuoti kaip veltėdį ir nubausti netgi kalėjimu.

Iš kun. P.Adomonio atėmus kunigo darbo pažymėjimą, raguviečiai pradėjo rinkti parašus, surinko jų visą tūkstantį, nuvežė į Maskvą ir paliko N.Chruščiovo kanceliarijoje.

Ši ryžtinga parapijiečių veikla, kova dėl savo ganytojo liudijo tą didžiulę meilę, kurią kunigas per gana trumpą laiką gebėjo pasėti jį pažinojusiųjų širdyse. Ir ši kova buvo prasminga keliais atžvilgiais.

Pirmiausia pažymėjimas buvo grąžintas kun. P.Adomoniui. Be to, raguviečių parašų rinkimas ir jų kelionė į Maskvą davė naudos ir kitiems Lietuvos kunigams – baigėsi kunigų pažymėjimų atiminėjimai, jie sugrąžinti ir kitiems tų pažymėjimų netekusiems kunigams.

Saugumo atstovai ir net pats Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvos SRS Justas Rugienis ne kartą barė kunigą už vaikų katechizavimą, galų gale net gražiai paprašė, mat jam nusibodę bedievių skundai. Kun. P.Adomonis nenusileido motyvuodamas tuo, kad jei nekatechizuosiąs, jam nusibos tikinčiųjų skundai.

Kitas itin svarbus, dėmesio vertas faktas kun. P.Adomonio veikloje – kad, jam dirbant Kriaunose, „subyrėjo“ pavyzdinė ateistinė Tičkaus mokykla. Subyrėjo ideologine prasme – buvo sugriauta ateizmo tvirtovė. Vos po kelių mėnesių kunigui atvykus į Kriaunas, buvo suorganizuota didžiulė velykinė procesija, kurios dalyvės pasipuošė tautiniais drabužiais. Dera pažymėti, kad, rengiant procesiją, daug prisidėjo šviesaus atminimo kunigo sesuo Marytė Adomonytė. Procesijoje dalyvavo beveik visa mokykla – tai buvo skandalingas dalykas, nes tuo metu mažai kur Lietuvoje buvo rengiamos procesijos. Mokyklos direktorius ir partijos sekretorius buvo atleisti iš pareigų, įvykis mokykloje buvo svarstomas ir smerkiamas beveik visų Lietuvos mokyklų pedagogų posėdžiuose (posėdžių protokoluose turėjo būti įrašytas pasmerkimas). Nemalonumai laukė ir kun. P.Adomonio: jis buvo kviečiamas į Rokiškį pasikalbėti. Tačiau kunigas saugumiečių nebijojo, o jie, matyt, jautė tą jo dvasios tvirtybę.

Įdomus faktas, kurį straipsnio autorei yra pasakojęs klebonas, kad per visą sovietmetį jis nėra balsavęs. Tačiau plačiai sklindant gandams, kad visai nesvarbu – balsuoji ar ne, vis vien kažkas įmetąs biuletenius, mat ataskaitose reikia įrašyti vos ne 100 proc. balsavusiųjų, klebonas nutarė tai patikrinti. Ir kartą, jau vėlai vakare, apie pusę dvyliktos nakties, kunigas pasirodė rinkimų salėje ir paprašė kortelės. O jos jau nebebuvo – sąraše pažymėta, kad jis balsavo. Tačiau išsigandusiems rinkimų apylinkės darbuotojams jis juokais pasakė: „Galiu pakelti ir balsą, kad atėmėte balsavimo teisę, tačiau būkit ramūs!“

Kunigas Petras, pradėjęs darbą okupuotoje Lietuvoje, išliko tikru Kristaus kareiviu, drąsiai skelbiančiu Dievo žodį. Jis tapo kovotoju dėl tikėjimo laisvės, dvasingumo skleidėju. Liudydamas Dievo meilę, nepalūžo ir nepabūgo sovietinio saugumo persekiojimų, šantažo; pagaliau sulaukė Lietuvos nepriklausomybės – dėl kurios ir darbavosi.

Lietuvai tapus nepriklausoma, jau nevaržomas galėjo tęsti darbus: kurti naujas veiklos kryptis, palikti svarbių darbų ženklius pėdsakus Utenoje. „Caritas“, globos namai, Šv. Klaros ligoninė, „Saulės“ gimnazija, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Utenos skyrius bei daug kitų katalikiškos veiklos sričių – visur kun. P.Adomonis pridėjo savo ranką, protą ir širdį. Tikintieji ir dabar jaučia kunigo dekano tylią, ramią, bet nuoseklią ir ryžtingą veiklą. Tad uteniškiai gali džiaugtis turėję ir pažinoję dekaną kun. P.Adomonį ir dėkoti jam ne tik maldomis, bet ir sąžiningu, nuoširdžiu kiekvienu, kad ir mažiausiu darbeliu.

Dr. Aldona Vasiliauskienė

© 2006 „XXI amžius“